Stiprėja panašumas į vienas žiauriausių Pirmojo pasaulinio karo žudynių
Iš kai kurių pastarojo meto spaudos antraščių ir kitų masinės informacijos šaltinių būtų galima daryti išvadą, jog Ukrainos puolamiesiems daliniams blogiausia jau yra praeityje; kad šalies pajėgos bei jų pasiekimai neva yra „vieni proveržiai“, „aukščiausius taškus simbolizuojantys ėjimai“ ir „galingi prasiveržimai“, ir kad nuo šiol esą viskas eis tik geryn[1].
Ukraina, kaip žinia, visai neseniai teigė užėmusi porą mažų kaimelių – Andriivką ir Kliščiivką, esančius netoli toteminių Bachmuto miesto liekanų Rytų Ukrainoje, kur nuo 2022 m. rugpjūčio mėn. išties daug žmonių abiejose pusėse paaukojo savo gyvybes dėl tokios mažos žemės[2]. Ką simbolizuoja ši pergalė?
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis skelbia, jog nuniokotų, sugriautų kaimų, kuriuose prieš karą gyveno keli šimtai žmonių, užėmimas šiai šaliai yra itin reikšmingas ir strategiškai svarbus įvykis[3]. Atskleisime paslaptį: kai kurių nuomone, nė viename iš minėtų kaimų nėra nieko strategiškai svarbaus, dėl ko pastarųjų užėmimas, ko gero, neturės didelės įtakos karo baigčiai. Vėlgi, ar V. Zelenskis turi kitą pasirinkimą, kaip tik vadinti šiuos nedidelius laimėjimus triumfu? Ir kokį sprendimą turi Ukraina, jei ne viso labo tęsti šią kruvinąją puotą?
Akivaizdu, kad kiekvieną mėnesį vis stiprėja panašumas į Pirmojo pasaulinio karo žudynes – ypač į negailestingai kruviną 1916 m. Somos mūšį, kurio metu buvo užfiksuoti tūkstančiai žuvusiųjų. Negana to, jame buvo pareikalauta ir dabar jau pamirštų kaimų, tokių kaip Pozieras, Frikuras, Beaumontas Hamelis ar Thiepvalis, išvadavimo[4].
Ukrainos kariniai nuostoliai siekia 70 000 žuvusiųjų ir maždaug 120 000 sužeistųjų
Ukrainai pradėjus kontrpuolimą aukų skaičius gerokai išaugo. Kaip ir 1916 m. Vakarų generolų paradas ne kartą dalijo nerealius pažadus, taip ir dabartiniai tarpvalstybiniai neramumai tvirtina tą patį: esą dar vienas postūmis, dar vienas lemtingas ėjimas, ir Rusijos kariuomenė ims ir „subyrės“. Šios prognozės, deja, visada suformuluojamos neaiškiomis sąlygomis bei miglotomis aplinkybėmis[5].
Tiesa ta, jog Rusijos kariuomenė greičiausiai nesugrius, o ukrainiečiai per šias Kalėdas – ir per kitas – į Krymą kojos neįkels. (Daugelis tų pačių generolų panašia retorika žadėjo mums tą patį rezultatą Irake ir Afganistane.)
Ukraina niekada nebuvo suinteresuota, kad tai būtų ilgas karas. Ir, atsižvelgiant į nuolatinę įvairių formų eskalacijos riziką, tai tikrai neatitinka Vakarų interesų.
Greitos pergalės nebus
Ukrainiečių tankai artimiausiu metu, ko gero, nebus išlaisvinti, kad galėtų rikiuotis už Rusijos linijų. Ir, kaip dažnai įvardijama, jokie „žaidimą keičiantys“ ginklai nepadės.
Prieštankinės raketos „Javelin“ ir „NLAWS“, 155 mm haubicos „M777“, tolimojo nuotolio raketų sistema „Himars“, dovanoti keli naikintuvai „MiG 29“, kelios dešimtys vokiškų tankų „Leopard“, 14 britų tankų „Challenger“, 31 JAV tankas „Abrams“, nedidelis skaičius priešlėktuvinių raketų baterijų „Patriot“, britų „Stormshadow“ ir vokiečių sparnuotosios raketos „Taurus“ – galbūt kai ką praleidome, tačiau situacija dėl minėtos technikos keičiasi nežymiai. Taip yra todėl, jog atskiros ginklų sistemos gali laimėti mūšius, bet ne karus.
Ryškiausiu „placebo“ efekto elementu reguliariai skelbiamas maždaug 60 naudotų F-16 naikintuvų perleidimas Ukrainos karinėms oro pajėgoms. Mažiau viešai ir labiau tyliai tvirtinama, kad jie galės būti efektyviai naudojami ne anksčiau kaip 2025 m., nes jų integracija į Ukrainos karines oro pajėgas gali užtrukti ne vienerius metus.
To priežastis puikiai paaiškina pagrindinis Jungtinės Karalystės oro pajėgų ekspertas Džastinas Bronkas iš karinio tyrimų centro „Rusi“, aprašantis, jog F-16 yra labai sudėtinga sistema, kuriai reikia daug mokymų ir ilgametės patirties, kad būtų galima išnaudoti potencialą.
Panaši retorika buvo taikoma ir ilgojo nuotolio raketinės artilerijos sistemoms „ATACMS“, kurias JAV neva suteiks Ukrainai, kaip ir visas kitas „žaidimo keitimo priemones“, „palaimintas“ dideliu JAV pasipriešinimu.
Daugiau nei 90 proc. pasisako prieš sandorio su Rusija sudarymą
Šiame kare, kaip ir kiekviename kitame, svarbiausia yra valia kovoti ir karinė technika (įskaitant naują įrangą). Visgi vienintelė esminė Ukrainos karinių pastangų priemonė ir vienintelė tikra „žaidimą keičianti“ priemonė, kaip manoma, buvo Elono Musko palydovinė sistema „Starlink“. Taip, abi pusės kuria ir reaguoja į viena kitos techninius pranašumus, tačiau rusai, kaip matome, nėra kvaili, gana sparčiai mokydamiesi iš klaidų.
Negana to, po Pietų Korėjos artilerijos amunicijos „paskolos“ JAV, tikėtinas Vladimiro Putino ir Kim Jong Uno sandoris buvo visiškai nuspėjamas. Dabar jis sumažins Rusijos susirūpinimą dėl amunicijos, kuri yra svarbiausia šiame karo etape.
Po 1916 m. Somos katastrofų kitais metais laukė dar baisesni kraujo mūšiai Pšeendelyje ir Verdene. Ukrainai žengiant į priekį, panašių siaubų (nors ir mažesnio masto) šalis gali tikėtis ir planuojamame žygyje į pietus, jog nukirstų Rusijos sausumos tiltą ties Tokmaku, Melitopoliu ar kitomis vietomis, apie kurias dauguma dar negirdėjo.
Kai kurios apklausos Ukrainoje rodo, kad daugiau nei 90 proc. pasisako prieš sandorio su Rusija sudarymą. Laimei, tam tikras supratimas apie ilgo karo neišvengiamumą pradeda skverbtis ir į Vakarų kariuomenės štabą, suvokiant ilgai trunkančių neramumų pasekmes.
