Vartotojiškumas – pasaulinių krizių padarinys
Ar kartais nesijaučiate taip, tarsi prarastumėte tikėjimą žmonija, dėl ko norėtumėte atsiriboti nuo pasaulio? Tiesą sakant, toks pasirinkimas būtų beveik suprantamas.
Nuo karo Ukrainoje iki didėjančios įtampos tarp Kinijos ir Jungtinių Valstijų; nuo klimato kaitos iki pragyvenimo išlaidų krizės; nuo bemaž nepadorios nelygybės iki paralyžiuojančios izoliacijos ir vienatvės, – yra tiek daug ką spręsti, ir tiek daug dalykų, kurie, akivaizdu, yra už mūsų kontrolės ribų. Kita vertus, galbūt taip atrodo era, balansuojanti ties žlugimu: mes traiškome save, vienas kitą ir savo planetą.
Visgi yra ir kitas būdas pamatyti pasaulį.
Dabar suprantu, jog „sulaužyta“ gali būti ne tik žmogaus prigimtis, bet ir istorija, kuri per pastaruosius 80 metų darė vis didesnę įtaką beveik visai žmonijai. Tačiau ir čia yra vilties: tada, kai pradėsime atpažinti niokojančią tendenciją, turėsime galimybę susigrąžinti tikėjimą atsinaujinančia žmonija ir jos sąmone[1].
Taip, mes aštuonis dešimtmečius prisidedame prie vartotojų istorijos kūrimo. Ir šioje istorijoje mūsų, kaip individų, vaidmuo yra siekti savo paties interesų, apibrėžiant vienas kitą kaip konkurentus. Pakeliui individualūs pasirinkimai atspindi mūsų galią, kūrybiškumą bei tapatybę – jie daro mus tuo, kuo esame.
Iš tiesų kiekviena organizacija ir institucija – nuo verslo įmonių iki labdaros organizacijų ir valdžios institucijų – egzistuoja tam, jog suteiktų galimybę rinktis, ir jos visos, kaip žinia, yra tik produktų bei paslaugų teikėjos.
Visa tai lemia krizes.
Kitaip tariant, išgyvename nelygybės krizę, nes gyvename laike, liudijančiame, jog sėkmė yra konkurencija ir kaupimas; turime ekologinę krizę, nes esame įstrigę istorijoje, kuri mums sako, kad esame atskirti nuo gamtos ir neva turime joje dominuoti; dar turime vienatvės krizę, nes nūdiena mums pabrėžia nepriklausomybės svarbą.
Pavojingiausia, kad mūsų bejėgiškumo jausmas šių krizių akivaizdoje yra ilgai išliekanti pasekmė.
Kadangi individualūs pasirinkimai, galima sakyti, atspindi mūsų vertę, darosi aišku, jog viskas, ką galime padaryti, kad išspręstume pasaulio problemas, tai keisti prioritetus – naudoti daugkartinį puodelį, trumpiau praustis po dušu ar važiuoti traukiniu, o ne skristi. Netgi balsavimas, tariamai galingiausias mūsų veiksmas, yra tik dar viena individualaus pasirinkimo išraiška.
Žinoma, šie dalykai yra svarbūs, bet vis labiau suvokiama, jog jie paraleliai kelia dar daugiau iššūkių[2].
Organizacijų žiūrėjimas į žmoniją kaip į pinigų šaltinį – anokia naujiena
Labiausiai jaudinanti tiesa ta, kad identifikavę šių laikų krizes, galime suvokti, kad visi turime galią jas pakeisti. Tokia galia gerokai viršija asmeninius pasirinkimus prekybos centre ar net prie balsadėžės.
Iš tiesų daug kam, ko gero, neretai kyla klausimas „kaip būti doru piliečiu“, nes pilietiškumas yra daug daugiau nei veiksmažodis – kažkas, ką tu darai – ar nei daiktavardis – tas, kas tu esi.
Apsidairykite aplinkui. Kiekvieną dieną mus bombarduoja žinutės, verčiančios galvoti apie save kaip apie vartotojus: nepriklausomus ir savarankiškus individus, o ne vienas nuo kito priklausomas socialines būtybes. Ir tai liečia ne tik naujausio išmaniojo telefono reklamą.
Kai vietos taryba turi „klientų aptarnavimo karštąją liniją“, tai stumia mus giliau į vartotojiškumą. Deja, organizacijos pernelyg retai kalba su mumis kaip su piliečiais: žmonėmis, galinčiais pasiūlyti kažką daugiau nei pinigai, balsai ar akių obuoliai.
Tiesa, Paryžiaus ir Briuselio miestai neseniai įsteigė nuolatines piliečių asamblėjas ir sukūrė struktūras, kurios reiškia, kad atsitiktinai atrinkta reprezentatyvi gyventojų grupė turi rimtą galią valdyti šiuos miestus. Taivanas, turbūt sėkmingiausiai pasaulyje reaguodamas į COVID-19 pandemiją, įsteigė konkursinius prizus ir pradėjo teikti idėjas, kaipgi pagerinti šalies atsaką; rezultatas – mažiausiai pasaulyje mirčių atvejų, ir šalis niekada nebuvo uždaryta[3].
Versle daugybė startuolių, bet taip pat ir įsitvirtinusių įmonių, tokių kaip „General Electric“ ir „Body Shop“, sukūrė struktūras, kurios į savo klientų rankas atiduoda reikšmingą galią. Labdaros sektoriuje taipogi vyksta didelis poslinkis, kai didžiosios organizacijos perorientuoja savo strategijas ne paprasčiausiai prašant pinigų, o pasitelkiant piliečių energiją, vedančią į pokyčius.
Norite pokyčių – inicijuokite juos
Būti piliečiu reiškia apsijungti.
Tapimas tam tikros organizacijos nariu yra esminis psichologinis žingsnis siekiant suprasti, kad jėga slypi daugumoje – yra ir kitų žmonių, kuriems rūpi tie patys dalykai. Tuo tarpu pasiekti bendruomeniškus tikslus ir užmegzti naudingas pažintis padės keli svarbūs elementai.
Pasidalykite savo įgūdžiais ir išmokite naujų. Pagalvokite apie tai, kas jums sekasi ir kas patinka, tuomet lengviau rasite būdą tai įgyvendinti.
Sutelkite finansavimą projektui ar judėjimui. Galbūt radote bendruomenę, prie kurios norite prisijungti. Jeigu ne, galite apsvarstyti galimybę patys inicijuoti kokį nors projektą. Tuo atveju atminkite, kad tikslas nėra tapti herojumi – svarbu palikti vietos ir erdvės pasireikšti kitiems bei draugiškai susiburti.
Švęskite pergales. Skirkite laiko švęsti pergales, pripažindami kitų indėlį, – laimės akimirkos yra geriausias atsakas į bejėgiškumo jausmus, kurie kartais užplūsta mus visus. Tai paskatins norą tobulėti.
Kad ir ką pasirinktumėte, atminkite, jog darbas turi prasidėti nuo tikėjimo kitais žmonėmis – be to pilietinis darbas neįmanomas.
Galiausiai, nors svarbu paisyti savo vertybių, tik kai iš esmės pertvarkome bendruomenes, organizacijas ir institucijas, tai turi potencialą įgauti kitą atspalvį. Kitaip sakant, kol optimistai mano, kad viskas bus gerai išvengiant dalyvavimo, pesimistai laikosi priešingos pozicijos. Raginimas matyti, mąstyti ir būti piliečiu yra raginimas veikti.
