Kanada neatskleidžia šalyje besislapstančių nacių tapatybės
Kanados valdžia nusprendė ir toliau laikyti paslaptyje apie 900 įtariamų nacių karo nusikaltėlių sąrašą. Visi šie asmenys į šalį buvo įleisti po Antrojo pasaulinio karo, o jų tapatybės buvo slepiamos[1].
Pastaruoju metu dėl to visuomenėje kyla vis daugiau diskusijų, tačiau valdžia paviešinti nacių sąrašo ir toliau neketina.
Kanados biblioteka ir archyvai (LAC) išsiuntė laiškus pavieniams asmenims ir žiniasklaidos organizacijoms, prašiusiems leisti susipažinti su dokumentais pagal šalies įstatymus dėl galimybės gauti informaciją. Vis dėlto, sulauktas atsakymas nenudžiugino: nuspręsta, kad šie dokumentai, sąrašai ir pavardės toliau išliks „visiškai neskelbiami“.
„Atlikus išsamų vertinimą pagal Teisės gauti informaciją įstatymą ir Privatumo įstatymą, kuris apėmė tikslines konsultacijas su išorės suinteresuotosiomis šalimis ir įvairiais Kanados Vyriausybės departamentais, buvo priimtas sprendimas nepaskelbti visos Deschênes komisijos II dalies ataskaitos“, – sakoma Kanados bibliotekų ir archyvų departamento pareiškime spaudai.
Sprendimas priimtas remiantis išimtimis, kurios leidžia slėpti iš užsienio vyriausybių konfidencialiai gautą informaciją, kuri gali būti „žalinga tarptautinių reikalų tvarkymui“, atskleisti informatorių tapatybę arba kelti grėsmę asmens saugumui.
Toks Kanados valdžios sprendimas papiktino dalį visuomenės. Juk įvairios žydų grupės jau ne vienerius metus ragina paskelbti antrąją Deschêneso komisijos ataskaitos dalį, kuri buvo beveik dvejus metus trukusio tyrimo, atlikto aštuntojo dešimtmečio viduryje ir nagrinėjusio teiginius, kad Kanada buvo saugus prieglobstis naciams, rezultatus.
Organizacijos kritikuoja valdžios sprendimą dangstyti nacius
Pirmoji ataskaitos dalis, kurioje nustatyta, kad įtariami naciai karo nusikaltėliai iš tiesų buvo įleisti į Kanadą ir joje gyveno, buvo paskelbta visuomenei 1986 m. Antroji dalis, kurioje įvardijamos ir tikslios asmenų pavardės, beveik keturis dešimtmečius buvo laikoma visiškai slaptai. Dabar nuspręsta, kad slaptumas išliks ir ateityje.
„Vyriausybė nuo pat pradžių visą procesą sustyguodavo taip, kad užtikrintų norimą rezultatą: toliau slėpti gėdingą tiesą. Vykstant šiam procesui, jie nutildė išgyvenusius Holokaustą ir aukas tų, kurie įvykdė siaubingus Holokausto nusikaltimus“, – sakė Simono Wiesenthalio centro Kanadoje vyresnioji politikos direktorė Jaime Kirzner-Roberts.
Kanados B’Nai Brith centras taip pat pasmerkė šį sprendimą.
„Esame labai nusivylę. Buvome susitikę su ministrais, dalyvavome komiteto posėdyje, susitikome su ministro pirmininko biuru. Kaip Tarptautinio holokausto aukų atminimo aljanso nariai manėme, kad Kanada ką nors padarys iki kitų rinkimų“, – sakė ne pelno siekiančios organizacijos ryšių su vyriausybėmis direktorius Davidas Granovsky.
Su Kanados nacių naratyvu siejama ir Ukraina
Tačiau ne tik žydų, bet ir lenkų bei Jungtinė Ukrainos kanadiečių asociacija ne kartą ragino valdžią paskelbti ataskaitą. Kita vertus, dalis kitų ukrainiečių paveldo grupių, ypač Kanados ukrainiečių kongresas, pasisakė už tai, kad ataskaita niekada nebūtų skelbiama viešai.
O praėjusiais metais šis klausimas net virto dideliu skandalu, kai Kanados parlamentas plojimais pasitiko ukrainiečių nacių karo veteraną, kurį pakvietė tuometinis Bendruomenių rūmų pirmininkas. Tai įvyko Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui lankantis parlamente[2].
Karys Jaroslavas Hunkas buvo pristatytas kaip „didvyris“, kovojęs „prieš rusus“, bet iš tiesų tarnavo „Waffen-SS“ pėstininkų divizijoje „Galicija“. Ne pelno organizacija FSWC nurodo, kad yra daug duomenų apie šios divizijos įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui.
Iš tiesų, Antrojo pasaulinio karo metais Ukraina buvo vienas pagrindinių Rytų fronto mūšio laukų. Raudonojoje armijoje kovojo apie 4,5 mln. ukrainiečių; apie 250 000 prisijungė prie nacistinės Vokietijos. Kai kurios grupuotės skirtingais laikotarpiais kovojo ir su sovietų, ir su vokiečių pajėgomis; kai kurios dalyvavo masinėse Ukrainos žydų žudynėse[3].
J. Hunka, kurį gyrė Kanados parlamentas, buvo SS 14-osios „Waffen“ divizijos, savanorių dalinio, dar vadinamo „Galicijos divizija“, narys. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šis būrys taip pat buvo žinomas kaip Ukrainos nacionalinės armijos Pirmoji ukrainiečių divizija, o tai vėlesniais metais padėjo nuslėpti jo sąsajas su nacių režimu.
Otavos universiteto politologas Ivanas Katchanovskis teigia, kad po karo tūkstančiai ukrainiečių iš tiesų persikėlė į Kanadą ir daugelis jų laikėsi griežtų antisovietinių pažiūrų, tačiau, prasidėjus šaltajam karui, į galimas sąsajas ir simpatijas naciams iš esmės nebuvo atsižvelgta.
Tai rodo ir faktas, kad nepaisant „Galicijos divizijos“ sąsajų su karo nusikaltimais, didžiausiose Kanados ukrainiečių kapinėse pastatytas kenotafas, skirtas šiam daliniui pagerbti. Paminklas jau seniai kelia lenkų ir žydų grupių nepasitenkinimą, o 2020 m. ant kenotafo purškiamais dažais buvo užrašyta „nacių karo paminklas“.
Kanadoje – ir daugiau nacių pėdsakų
O nacizmo pėdsakų Kanadoje nesunkiai galima aptikti ir daugiau. Dar 2021 m. Kanadoje, būdamas 97 metų, mirė buvęs nacių mirties būrio vertėjas Helmutas Oberlanderis, netrukus turėjęs būti išduotas. 2019 m. Kanados Aukščiausiojo Teismo sprendimas pašalino paskutinę kliūtį Otavai atimti iš H. Oberlanderio Kanados pilietybę.
Jo advokatai, anksčiau sėkmingai atrėmę tris bandymus atimti iš H. Oberlanderio pilietybę, tvirtino, kad H. Oberlanderiui buvo 17 metų, kai jis buvo pašauktas tarnauti į mobilųjį mirties būrį. Remiantis teismo dokumentais, H. Oberlanderis gimė Ukrainoje 1924 metais ir per Antrąjį pasaulinį karą tapo Vokietijos piliečiu.
Į Kanadą jis atvyko 1954-aisiais ir 1960 metais gavo Kanados pilietybę. Jo pilietybė buvo panaikinta paaiškėjus, kad teikdamas prašymą emigruoti jis neatskleidė savo tarnybos nacistinei Vokietijai. Simono Wiesenthalio centras 2012 metais įtraukė H. Oberlanderį į dešimties labiausiai ieškomų nacių nusikaltėlių sąrašą.
Prieštaringų sprendimų būta ir prieš dešimtmečius, o dėl to ir toliau tenka atsiprašinėti jau dabartinei valdžiai. 2018 m. Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau savo šalies vardu atsiprašė už tai, kad prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Kanada neįsileido žydų pabėgėlių.
Tuo metu buvo kalbama apie pabėgėlių laivą „St. Louis“. Laivas 1939 m. su daugiau kaip 900 žydų, bėgusių nuo nacių persekiojimo, išplaukė iš Hamburgo, tačiau keleivių nepriėmė nei Kuba, nei JAV, nei Kanada, tad laivas turėjo grįžti į Europą, daugelis žydų vėliau buvo nužudyti nacių.
