Ekonomikos ir kultūros sąsajos vis dar domina tyrėjus
Pasaulyje yra 195 šalys, išsibarsčiusios 5-iuose žemynuose. Vienos jų – pažangios ir ekonomiškai stiprios. Kitos – tos, kurioms reikia tarptautinės paramos ir labdaros. Dauguma likusiųjų yra viduryje – susiduria su ekonominiais iššūkiais, tačiau išgyvena ir pakilimų.
Žvelgiant į tokią įvairovę, ne vienam gali kilti klausimas – kodėl taip yra? Kodėl kai kurios pasaulio šalys nuolat auga, evoliucionuoja ir tampa tvirtomis ekonomikomis, kai kitos – net ir dedant visas įmanomas pastangas, balansuoja ties skurdo riba?
Nors dažnas ekspertas būtų linkęs atsižvelgti į individualių šalių valdymą, jų politinę santvarką, struktūrą ir lyderius, kiti, kiek atsargiai, tačiau akcentuoja kultūros svarbą.
Tai, kad kultūra gali nulemti ekonominį pažangumą, dar prieš keletą amžių akcentavo ne tik ekonomistai, bet ir politologai bei sociologai.
Tiesa, šiais laikais toks požiūris yra laikomas tam tikra atgyvena: akcentuojama, kad „grynos“ kultūros lieka vis mažiau, o kosmopolituškame pasaulyje mūsų kultūros yra linkusios asimiliuotis ir persidengti. Būdamos tokios persipynusios, bet kartu ir panašios, jos turėtų panašiai veikti ir ekonominį pažangumą, tačiau matome, kad taip nėra.
Vis dėlto požiūris, kad kultūra yra tiesiogiai susijusi su ekonomine valstybės pažanga, šiandien turi pasekėjų, kurie akcentuoja, kad tam tikra visuomenės struktūra, vertybės ir tradicijos nulemia, kaip elgiasi piliečiai, kaip veikia verslas ir galiausiai, kaip funkcionuoja šalies valdžia, vykdanti ekonominę politiką[1].
Ekonomika yra veikiama mūsų kultūros
Šiais laikais, ekonomistai vengia pernelyg gilintis į kultūros sąvoką ir jos ryšį su ekonominiu vystymusi, o toks atsargumas siejamas su keliais faktoriais.
Pirmiausia, akcentuojama, kad kultūra, kaip visuotinai pripažįstamas konceptas, turi atlikti tam tikrą vaidmenį nukreipiant gyventojus tam tikru keliu. Analizuojant ekonominę valstybių santvarką ir jos pasisekimą toks kultūros apibrėžimas yra traktuojamas pernelyg plačiai.
Ekonomistai kultūrą paprastai yra linkę apibrėžti siaurai kaip įprastinius įsitikinimus ir vertybes, kurias etninės, religinės ir socialinės grupės perduoda iš kartos į kartą gana nepakitusias.
Tačiau dabartiniais laikais kultūra nėra nekintantis, pastovus dalykas. Šiais laikais kultūrinės transformacijos yra spartesnės nei ekonominės. Bandant ekonominį vystymąsi aiškinti kultūrinėmis priežastimis kyla ir kitų sunkumų.
Kodėl Gana nepasiveja Korėjos?
Galime pažvelgti į septintojo dešimtmečio pradžios Ganos ir Korėjos pavyzdį. Tuomet šalys iš esmės buvo panašios pagal pajamas vienam gyventojui, gamybos struktūrą ir užsienio gaunamą pagalbą. Po trisdešimties metų kontrastas negalėjo būti ryškesnis[2].
Tačiau pavyzdys nėra tinkamas dėl to, kad jis nesuteikia labai palankaus pagrindo pradėti dialogą su Gana apie tai, kaip ji galėtų pasivyti Korėją.
Kiek Ganos vystymosi sulėtėjimas yra tiesiog blogos politikos rezultatas? Daugelyje besivystančių šalių investuotojai nenori planuoti ilgalaikių planų dėl rizikos, susijusios su politiniu nestabilumu.
Kodėl Sovietų Sąjungoje nebuvo darbo etikos?
Kitas pavyzdys gali būti Sovietų Sąjunga. Darbo etikos nebuvimas Sovietų Sąjungoje buvo ne kokios nors įsišaknijusios kultūrinės savybės atspindys, o veikiau natūrali reakcija į aplinką, kurioje darbo užmokesčio skirtumai buvo labai maži, paaukštinimas nesusijęs su darbo rezultatais, o įdarbinimas visam gyvenimui buvo daugiau ar mažiau garantuotas. Žmonių elgesys darbe visiškai atitiko šią konkrečią neskatinimo sistemą.
Sovietų Sąjungos atveju žemą produktyvumą nulėmė ne kultūriniai bruožai, o gyventojams primestas kolektyvistinis režimas.
Akivaizdu, kad pati ekonominė aplinka turi rimtų pasekmių gyventojų finansiniams pasirinkimams ir socialiniam požiūriui. Tas pats pasakytina ir apie šalies fizinę aplinką. Pavyzdžiui, šalys, neturinčios priėjimo prie jūros, paprastai yra ekonomiškai nepalankesnėje padėtyje.
Ne viską galima paaiškinti kultūriniais skirtumais
Jei žvelgtume dar toliau į praeitį, ekonomikos ir kultūros susiejimas, tiesa, ne visada tikslingas, išpopuliarėjo XVIII a. viduryje Europoje, kai vyko spartus ekonomikos augimas.
Tuomet BVP, tenkantis vienam gyventojui, Nyderlanduose, vienoje turtingiausių to meto Europos dalių, buvo 42 proc. didesnis nei Jangdzio deltoje, kuri tuo metu buvo Kinijos ekonominė galybė. Iki 1770 m. šis rodiklis pasiekė 90 proc. Vos per kelis dešimtmečius Europos turtas sparčiai viršijo visų kitų regionų turtą.
XX a. kultūriniai tautų turtinės nelygybės paaiškinimai ėmė prarasti populiarumą. Tai lėmė dvi pagrindinės priežastys.
Viena iš jų – Azijos ekonominių „tigrų“ iškilimas, kuris paneigė mintį, kad tik Vakarų, krikščioniškos kultūros gali džiaugtis didele ekonomine sėkme.
Kita priežastis buvo vis labiau plintantys duomenys, dėl kurių atsirado daugiau kiekybinių teorijų rinkoms aiškinti, taip pat ekonominių sociologijos aiškinimų.
Tyrimai taip pat atskleidė ryšį tarp šeimyninių ryšių stiprumo šalyje ir tos šalies ekonominio išsivystymo.
Stipresni šeimos ryšiai paprastai reiškia daugiau šeimos įmonių. Kadangi šeimos įmonės dažnai yra mažiau konkurencingos ir mažiau veiksmingos nei kitos įmonės, jų paplitimas gali turėti neigiamą poveikį ekonomikai.
Universali globali kultūra šansus į sėkmę gali paveikti
Kultūros poveikio ekonomikai analizė neapsieina be komplikacijų. Kaip nurodo ekonomikos istorikas Davidas Landesas, viena iš problemų, susijusių su tam tikros kultūros siejimu su ekonomika yra ta, kad tai gali paskatinti ksenofobiškas idėjas.
Pavyzdžiui, 2004 m. Siegfried Kohlhammer moksliniame straipsnyje „Kultūriniai ekonominės sėkmės pagrindai“ rašoma, kad skurdžios šalys ribojasi su skurdžiomis šalimis, turtingos šalys – su turtingomis šalimis[3].
„Kad ir kokios skirtingos būtų, pavyzdžiui, Afrikos valstybės, jos beveik be išimties yra skurdžios ir blogai valdomos. Afrika yra skurdžiausias žemynas, dauguma šalių šiandien yra skurdesnės nei prieš dvidešimt penkerius metus. Visi bandymai padėti Afrikai iš išorės buvo iš esmės nesėkmingi.“
Tokia retorika jei ir buvo populiari 2004 m., šiandien būtų vertinama kaip mažų mažiausiai netinkanti akademiniam lygiui, be to, netiksli. 2021 m. greičiausiai augančių ekonomikų sąraše pirmąją vietą užėmė Libija, esanti Šiaurės Afrikoje[4].
Keičiasi pagrindiniai produktyvumo ir ekonomikos augimo veiksniai
Kita problema yra ta, kad pačią kultūrą šiandien sunku apibrėžti. Tam tikra prasme ji yra labai subjektyvi. Vienas iš aspektų, dėl kurio ekonomistai dažnai diskutuoja yra tai, ar institucijų ir kultūros sąveika papildo viena kitą, ar ne.
Tarkime, turime diskriminacinę rinkos instituciją, pavyzdžiui, vergovę. Tai neabejotinai papildančiai sąveikauja su įsitikinimais apie rasizmą. Taigi, tai yra atvejis, kai rasistinė kultūra papildo šalies institucijų tipus ir jie stiprina vienas kitą.
Tačiau gali būti ir priešingai. Gali būti situacija, kai, priešingai, institucijos ir kultūra yra linkusios švelninti viena kitos poveikį. Pavyzdžiui, šalies gyventojai gali būti tvirtai įsitikinę darbo verte ir tuo pat metu norėti gerovės programos, kuri galbūt yra pernelyg dosni arba tiesiog dalijama be jokių sąlygų.
Žinoma, šiandien svarbu suvokti ir tai, kad dėl globalizacijos, geografija, klimatas ir gamtiniai ištekliai pamažu užleidžia vietą žinioms, švietimui ir galimybėms naudotis naujomis technologijomis kaip pagrindiniams produktyvumo ir ekonomikos augimo veiksniams.
Skirtumai tarp šalių niekada neišnyks
Dabar tarsi formuojasi universali pasaulinė kultūra, pagrįsta tokiomis vertybėmis kaip pilietinių ir žmogaus teisių laikymasis, lyčių lygybė, pagarba nuosavybės teisėms, teisinė valstybė, rinkos jėgų, kaip išteklių paskirstymo mechanizmo, pripažinimas.
Vienos visuomenės tai jau supranta ir tuo naudojasi, kitos – tam priešinasi. Dalis – supranta tą naudą, bet šią universalią kultūrą atmeta vedamos tariamų vertybinių pažiūrų.
Vis dėlto, dauguma ekspertų sutaria, kad ateityje tokie skirtumai niekur neišnyks. Visuomenės ir toliau skirsis pagal tai, kaip ir kokiu mastu kai kurias iš ekonomikos augimui būtinų vertybių pritaikys savo politikoje, tradicijose ir institucijose.
