<h2>Nušviečiamos lūžių linijos reprodukcinių teisių atžvilgiu</h2>
<p>Kitados vasaros metu keletas jaunuolių, kupinų romantikos ir maištavimo atsidūrė nuobodžiaujančioje nelaisvėje nuomojamoje viloje ant Ženevos ežero kranto, kai lauke siautė nenumaldoma trumpalaikė audra, užuot likę Anglijoje, eilinį kartą žadėjusioje vakarinius filosofinius skaitinius bei kiek pabodusių diskusijų naktis, įkvėptas raudono vyno.</p>
<p>Būtent ten Mary Shelley ir kilo idėja po kelių naktų, žvelgiant į kūrybiškumo tiglį – sapną, kurį ji nulipdys jau kitais metais – įprasminti įnirtingą rašymą į vieną iš vizionieriškiausių žmonijos literatūros kūrinių[1].</p>
<p>Tiesa, tikslios nakties ar juolab valandos įrašų, deja, aptikta nėra. Tačiau po dviejų šimtmečių, remiantis moters pasakojimu apie akimirką, kuomet neramiai mėnulio šviesai braunantis per miegamojo langus pagaliau jai kilo idėja nustatyti, kad vienintelė pakankamai ryški šviesa nuvalyti kalvos šlaitą ir prasiskverbti pro langines yra kūryba, Mary didvyriškai susiėmė.</p>
<p>Tam iš dalies pritarė ir Sylvia Plath, sakydama, jog kai eilėraštis (arba kitokio tipo kūryba) bus prieinamas visuomenei, teisė interpretuoti priklausys skaitytojui[2].</p>
<p>Kaip koks nors puikus eilėraštis, „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ galėtų būti interpretuojami be galo be krašto, pastariesiems, galima drąsiai sakyti, amžiams iškilus virš populiariosios vaizduotės, dargi metant savo ilgą šešėlį ateities lūžių linijų link, taip ir ateitis, nejučia patapusi dabartimi yra persmelkta grėsmingos realybės: dirbtinis intelektas ir genų inžinerija, rasizmas ir pajamų nelygybė, meilė, ilgesys bei valdžios troškimas kyla virš daugybės skaitymų, suteikdami jiems savotišką prasmę.</p>
<blockquote>
<p>Trumpiau tariant, mus visus be išimties pasitinka vienijantis rūpestis, susijęs su gyvenimo atsakomybe, į kurią negalima žiūrėti lengvabūdiškai (pro pirštus); kurioje taip pat nerekomenduojama susitepti tuštybe, beprasmiais pažadais bei prietarais; o galios naudojimas jau pats savaime yra nusikaltimas.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/andrea-de-santis-9-02vqvlaso-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Moterys neturėjo teisės net į savo kūną</h2>
<p>Ne paslaptis, kad Viktoras Frankenšteinas kūrė gyvenimą kliaudamasis šlovingomis ambicijomis ir egzistencine vienatve. Na, o negalėdamas mylėti savo gyvenimo, jis nesugebėjo prisiimti ir pagrindinės atsakomybės, kurios reikalauja tėvystė[3].</p>
<p>Netekęs to pirminio meilės ryšio, įprastai pririšančio mus prie jūros dugno tam, jog galėtume atlaikyti gyvenimo audras, padaras, kurio Mary Shelley niekada nesiryžo vadinti „pabaisa“ – šis žodis taikomas tik vėlesnėse pastarosios meistriškumo scenose – galima sakyti, buvo išniekintas tokio masto savigrauža, kad ilgainiui sužalojo daugybę nekaltų praeivių, kirtusių jo niūrų kelią.</p>
<blockquote>
<p>„Esu piktybiškas, nes esu apgailėtinas“, – it iš giedro dangaus tarsteli jis vienoje niokojančioje eilutėje literatūroje.</p>
</blockquote>
<p>Galiausiai Mary Shelley įspėjimas, iškylantis iš istorijos, yra skambus ir paliečiantis kaip giesmė: gyvenimas neturi būti kuriamas, jis gali būti puoselėjamas su meile – kitaip jis pasmerks visus. Tuo tarpu bet kokią kančią neva pranoksta tik jo kūrėjo sielvartas.</p>
<p>Taigi, visomis savo esybės skaidulomis trokšdamas, kad galėtų sugriauti savo gyvenimą, bet žinodamas, jog negali, Viktoras Frankenšteinas juda kasdiene tėkme kaip apgailėtinas vargšas, persekiojamas prakeikimo, uždarančio kone visas galimybes mėgautis bet kokiais malonumais.</p>
<p>Vis tik derėtų paminėti tai, kad reprodukcinių teisių sąvoka Mary Shelley gyvavimo metu nebuvo artima kultūriniam horizontui, mat už jo bolavo pagrindinės moterų teisės (arba jų nebuvimas). Pavyzdžiui, nė viena moteris negalėjo balsuoti; nė viena iš jų neturėjo teisės lankyti universiteto; tuo metu tik keturios moterys sėkmingai išsiskyrė, ir tik todėl, jog pagaliau suskubo pademonstruoti brutalius veiksmus, daromus jų vyrų, mat jiems buvo leista mušti ir prievartauti savo žmonas, kurios buvo absoliuti jų nuosavybė (moterys negalėjo turėti nuosavybės, įskaitant savo pačių kūnus).</p>
<p>Kitaip tariant, tai buvo pasaulis, kuriame Mary pagimdė motina – nuostabi palikuonių, pakrikštytų feminizmu, įkūrėja – mirusi ją gimdydama. Pati Mary – beturtė, prastai maitinama ir išvarginta ilgų kalnų kirtimų tremtyje – vos išgyveno keturis vaikus, kuriuos pagimdė nesulaukusi dvidešimt ketverių, iš kurių netgi trys mirė dar būdami labai jauni (jai buvo aštuoniolika, ir ji jau buvo netekusi pirmagimio, kai parašė vieną iš garsiausių tų laikų kūrinių).</p>
<p>Ir štai, žvelgdama į savo kūrybą – gyvą įžūlumo, vardu Viktoras Frankenšteinas paminklą, kurį paleido pasauliui – ji tvirtina, jog savo aistros bangoje, apimta perdėm entuziastingos beprotybės, sukūrė racionalų padarą, žūtbūt siekdama užtikrinti jo laimę ir gerovę (tai buvo it pareiga parodyti pasauliui, kad atsakomybės prisiėmimas yra vienas iš būdų susidraugauti).</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/anubhav-saxena-ra5ntyydhlw-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Moralinis kompasas gali būti laimės arba kančios priežastis</h2>
<p>Taigi, siekis nugalėti gyvenimą – ieškojimas, laikui bėgant pasibaigęs Viktoro Frankenšteino sunaikinimu, prilygsta pasauliui, kuriame nėra galimybės nutraukti netinkamai apgalvotą dieną jai dar nė neprasidėjus. Kita vertus, yra begalė žmonių, pasmerktų pastarojo likimui.</p>
<p>Galų gale, kokius įstabius apmąstymus sukelia mintis, kad Mary, kitados dar nesulaukusi devyniolikos ir gyvenusi prieš du šimtmečius, turi geresnį moralinį kompasą nei dvidešimt pirmojo amžiaus demokratijos Aukščiausiasis Teismas.</p>
<p>Tiesa, jau po kelerių metų ir keleto mirčių, įskaitant savo vyro, moteris šių idėjų veidrodinį atvaizdą ims ir pažymės kitame romane, vaizduodama siaubingos pandemijos sudarkytą dvidešimt pirmojo amžiaus pasaulį, kad apsvarstytų, kas gi galiausiai daro gyvenimą vertu gyventi.</p>
Naujienos
Bendruomenė
