Ką mes šiandien sakome mokytojui – įsikišti ar nesikišti?
Pastarosiomis dienomis viešai aptariama istorija, kurios centre atsidūrė mokytojas. Ne todėl, kad nusisuko, nereagavo ar ignoravo situaciją. Priešingai – todėl, kad sudėtingu momentu priėmė sprendimą, įsikišo ir bandė situaciją suvaldyti.
Konkretų įvykį šiandien vertina teismas, todėl būtent jis turi atsakyti į klausimą, kaip teisiškai vertintini konkretūs veiksmai. Tačiau ši istorija, mano akimis, jau seniai peržengė vienos mokyklos, vieno mokytojo ar vieno konflikto ribas.
Ji kelia gerokai platesnį klausimą: ką mes šiandien sakome mokytojui – įsikišti ar nesikišti?
Lietuvoje ne kartą matėme skaudžių ir net rezonansinių istorijų, kai paaugliai vieni kitus žemino, skriaudė, filmavo, o aplinkiniai tiesiog stebėjo. Tada visuomenė pagrįstai klausia: kodėl niekas nepriėjo? Kodėl niekas nesustabdė? Kur buvo suaugusieji?
Tačiau kai suaugęs žmogus įsikiša, bando nutraukti konfliktą, sudrausminti, atskirti ar nuvesti vaiką pas kitą atsakingą darbuotoją, atsiranda kita grėsmė – pats įsikišęs žmogus gali tapti kaltinamuoju.
Ir štai čia matau labai pavojingą prieštaravimą.
Jeigu už nesikišimą smerkiame, o už įsikišimą žmogus rizikuoja būti tampomas po institucijas ir teismus, kokį elgesį iš tiesų skatiname?
Ar neatsitiks taip, kad saugiausias mokytojo pasirinkimas taps paprasčiausiai nieko nedaryti?
O tada, kai kitą kartą vienas vaikas stumdys kitą, žemins, mėtys daiktus ar visiškai sugriaus pamoką, vėl klausime – kodėl mokytojas nesikišo?
Būtent todėl šiandien turime kalbėti ne vien apie vieną bylą. Turime kalbėti apie visos sistemos ribas ir atsakomybę.
Man atrodo, kad mūsų mokyklose jos tampa vis mažiau aiškios
Kas šiandien laikoma normaliu elgesiu pamokoje? Kur baigiasi vaiko saviraiška ir prasideda nepagarba kitam? Kada elgesį dar galima paaiškinti, o kada jį jau reikia stabdyti? Ir svarbiausia – kokius realius instrumentus turi mokytojas, kai tą ribą reikia nustatyti ne po savaitės, ne posėdyje, ne komisijoje, o čia ir dabar, klasėje?
Mes daug ir pagrįstai kalbame apie vaiko teises. Vaiko teisės turi būti saugomos. Tačiau jos negali būti suprantamos kaip teisė elgtis bet kaip.
Jos negali reikšti teisės trukdyti visai klasei mokytis.
Negali reikšti teisės žeminti kitą vaiką.
Negali reikšti teisės keiktis, muštis, mėtyti daiktus ar ignoruoti bet kokias ribas.
Ir lygiai taip pat vaiko teisės negali reikšti, kad mokytojo teisės baigiasi tą akimirką, kai jis įžengia į klasę.
Mokytojas taip pat yra žmogus
Jis turi teisę į saugią darbo aplinką. Turi teisę į pagarbą. Turi teisę žinoti, ką gali daryti situacijoje, kai klasėje kyla konfliktas. Ir jeigu iš mokytojo reikalaujame atsakomybės už visą klasę, turime jam suteikti ir realias, teisėtas priemones tą klasę suvaldyti.
Negalime vienu metu reikalauti atsakomybės ir atimti galimybę veikti.
Ši problema dar ryškiau atsiskleidžia kalbant apie įtraukųjį ugdymą.
Pats jo principas yra prasmingas. Vaikas neturi būti atstumtas vien todėl, kad jam reikia daugiau pagalbos. Tačiau tarp gražaus principo ir realybės klasėje šiandien, mano akimis, atsirado pernelyg didelis tarpas.
Mes sakome: įtraukime vaiką.
Gerai.
Bet ar kartu įtraukiame tiek pagalbos, kiek iš tikrųjų reikia?
Mokyklose specialistų dažnai yra gerokai per mažai, palyginti su vaikų, kuriems reikia papildomo dėmesio ar pagalbos, skaičiumi. Vienas psichologas, vienas socialinis pedagogas ar keli specialistai visai mokyklai nėra stebuklingas sprendimas, ypač kai kalbame apie šimtus mokinių. Mažesnėse mokyklose dalis specialistų dar dirba ne visu krūviu.
Ir tada kyla labai paprastas klausimas: kas realiai suteikia pagalbą tada, kai jos reikia čia ir dabar?
Mokytojo padėjėjas?
Psichologas?
Socialinis pedagogas?
Specialusis pedagogas?
O jeigu jų tuo metu nėra?
Tada lieka mokytojas.
Vienas.
Prieš visą klasę.
Ir čia dar dažnai pamirštame labai svarbų dalyką: mokyklose visais laikais buvo ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų.
Buvo ir yra labai aktyvių vaikų.
Impulsyvių.
Triukšmingų.
Tokių, kuriems sunku ilgiau išsėdėti, susikaupti, laikytis susitarimų ar suvaldyti emocijas.
Yra vaikų, kurie tiesiog nori išdykauti.
Yra vaikų, kurie nuolat tikrina ribas.
Ir jie taip pat yra klasėje.
Tačiau prie kiekvieno tokio vaiko juk nestovi mokytojo padėjėjas.
Taigi realybė gali atrodyti taip: viena klasės dalis nori mokytis. Kita dalis išdykauja, kalbasi ar provokuoja. Dar kitai daliai reikalinga individuali pagalba dėl specialiųjų ugdymosi poreikių.
O prieš visus juos stovi vienas mokytojas.
Ar mes iš tiesų suvokiame, kokio sudėtingumo situaciją jam sukūrėme?
Ir dar vienas aspektas, apie kurį kalbama pernelyg mažai.
Net tada, kai vaikui yra skiriamas mokytojo padėjėjas, pagalba nebūtinai apima visas pamokas.
Vyresnėse klasėse dažnai prioritetas teikiamas pagrindiniams dalykams – lietuvių kalbai, matematikai ar kitoms akademiškai svarbiausiomis laikomoms pamokoms.
Bet kas vyksta muzikos pamokoje?
Dailėje?
Technologijose?
Kūno kultūroje?
Ar tų pamokų mokytojams iššūkiai kažkaip išnyksta?
Ne.
Vaikas juk netampa kitu vaiku vien todėl, kad nuskambėjo skambutis ir prasidėjo ne matematika, o muzika.
Todėl negalime kurti sistemos, kurioje pagalba vaikui egzistuoja tik tam tikromis valandomis, o kitu metu mokytojui tyliai pasakoma: dabar jau kažkaip susitvarkyk pats.
Bet čia yra dar platesnė problema.
Specialistų reikia ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui.
Įsivaizduokime paprastą situaciją. Klasėje kyla konfliktas. Vienas vaikas kitą pastumia.
Pagalbos gali reikėti tam, kuris pastūmė – nes reikia suprasti, kodėl jis taip pasielgė, mokyti emocijų kontrolės, ribų ir atsakomybės.
Tačiau psichologinės ar emocinės pagalbos gali prireikti ir tam vaikui, kuris buvo pastumtas, išsigando, patyrė pažeminimą ar patyčias.
Pagalbos gali reikėti ir vaikams, kurie tai matė.
O mokytojas tuo metu dar turi tęsti pamoką.
Todėl kalbėdami apie specialistų trūkumą turime suprasti: jų reikia ne vienai vaikų grupei. Jų reikia visai mokyklos bendruomenei.
Ir štai čia, mano supratimu, atsiveria pati svarbiausia šios diskusijos dalis – žmogaus teisės.
Ne „vienų“ teisės prieš „kitų“ teises.
Ne vaiko teisės prieš mokytojo teises.
Ne specialiųjų poreikių turinčio vaiko teisės prieš kitų klasės vaikų teises.
Žmogaus teisės priklauso visiems
Mokytojas turi teisę dirbti saugioje aplinkoje, būti gerbiamas ir turėti realias priemones atlikti savo darbą.
Vaikas turi teisę į kokybišką mokslą, saugią klasę ir aplinką be patyčių, smurto bei nuolatinio chaoso.
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas turi teisę į tokią ugdymosi aplinką, kurioje jo poreikiai būtų realiai atliepti, o reikalinga pagalba būtų suteikta tada, kai jos reikia – ne po savaitės, ne tada, kai specialistas turės laisvą valandą, o, jei būtina, čia ir dabar.
Aktyvesnis ar sunkiau ribas priimantis vaikas taip pat turi teisę ne būti tiesiog nurašytas kaip „neklaužada“, o gauti pagalbą išmokti tas ribas suprasti.
Ir vaikas, kuris tyliai sėdi paskutiniame suole, noriai mokosi ir niekam nekelia problemų, taip pat turi teisę į dėmesį, saugumą ir kokybišką pamoką.
Apie jį mes kartais apskritai pamirštame.
Nes visas sistemos dėmesys atitenka problemoms.
O tyliai besimokantis vaikas lieka fone.
Štai todėl man atrodo, kad kalbėdami apie švietimą mes kažkur pakeliui pametėme pačią žmogaus teisių esmę.
Pradėjome žmones skirstyti į kategorijas.
Vaikas.
Suaugęs.
Mokytojas.
Specialiųjų poreikių turintis.
Neturintis specialiųjų poreikių.
Probleminis.
Nukentėjęs.
Tačiau žmogaus teisės neprasideda nuo kategorijos.
Jos prasideda nuo žmogaus.
Nesvarbu, jis mažas ar suaugęs, vyras ar moteris, mokytojas ar mokinys, turi specialiųjų poreikių ar jų neturi.
Ir jeigu vieno žmogaus teisių užtikrinimas praktiškai reiškia nuolatinį kito žmogaus teisių pažeidimą, vadinasi, sistema nėra subalansuota.
Dabar, mano akimis, mokyklose vis dažniau turime būtent tokį savotišką chaosą.
Mokytojas nebežino, kaip jam leistina reaguoti.
Tėvai ne visada žino, kur baigiasi jų vaiko teisė ir prasideda kito žmogaus teisė.
Vaikai ne visada aiškiai supranta ribas.
Specialistų per mažai.
Pagalbos ne visada galima gauti tada, kai jos iš tikrųjų reikia.
O iš sistemos vis tiek tikimasi, kad kažkaip viskas savaime veiks.
Bet savaime neveikia.
Ir viešai aptariama mokytojo istorija yra būtent tas signalas, į kurį turime reaguoti ne emocijomis, o rimta diskusija apie tai, ką darome toliau.
Nes jeigu šiandien sukursime aplinką, kurioje saugiausias mokytojo pasirinkimas konflikto metu yra atsitraukti, nusisukti ir nieko nedaryti, rytoj vėl žiūrėsime į rezonansinę istoriją ir klausime:
kodėl niekas nepriėjo?
Jeigu įtraukiame vaikus, turime kartu su jais įtraukti ir pakankamą pagalbą.
Jeigu iš mokytojo reikalaujame atsakomybės, turime jam suteikti ir teisę veikti.
Jeigu kalbame apie vaiko teises, turime kalbėti apie visų klasės vaikų teises.
Ir jeigu sakome, kad mokykla turi būti saugi, tai saugi ji turi būti visiems.
Vaikui, kuriam reikia ypatingos pagalbos.
Vaikui, kuris tiesiog nori ramiai mokytis.
Ir mokytojui, kuris kiekvieną rytą ateina jų visų mokyti.
Čia nėra skirtingų stovyklų. Čia yra žmonės. Ir visi jie turi žmogaus teises
Mano supratimu, šiandien mokyklose jos pernelyg dažnai pažeidžiamos ne todėl, kad kažkas sąmoningai siekia jas pažeisti, o todėl, kad pati sistema nebesugeba suderinti skirtingų poreikių, atsakomybių ir ribų.
Todėl klausimas jau nebe tas, ar sistemą reikia koreguoti.
Klausimas – kiek dar lauksime?
Nes jeigu eisime tuo pačiu keliu, neaiškindami mokytojui, ką jis gali daryti, neužtikrindami pakankamos specialistų pagalbos ir apsimesdami, kad kiekviena problema išsisprendžia vien nuo gražiai įstatyme įrašyto principo, man iš tiesų neramu, kur nueisime.
Mums reikia mokyklos, kurioje žmogaus teisės nėra šūkis.
Jos turi veikti praktiškai.
Teisė mokytis.
Teisė mokyti.
Teisė būti saugiam.
Teisė gauti pagalbą.
Ir pareiga gerbti šalia esantį žmogų.
Nes tik tada galime kalbėti apie tikrai įtraukią, saugią ir žmogų gerbiančią mokyklą.
ROBERTA AŽUKAITĖ, visuomenininkė
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 5 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai ir suprantamai nagrinėja svarbią temą apie mokytojų atsakomybę ir vaiko teises, todėl jis vertas skaityti. Jame pateikti klausimai ir problemos yra aktualūs ir gali paskatinti diskusijas apie švietimo sistemą.
Straipsnis nagrinėja svarbią ir aktualią temą apie mokytojų atsakomybę ir vaiko teises, atskleidžia problematiką, su kuria susiduria švietimo sistema. Jame pateikiamos nuomonės ir klausimai, kurie skatina diskusiją, tačiau nėra skleidžiama dezinformacija ar manipuliacija.
Straipsnis yra labai aktualus ir savalaikis, nes nagrinėja svarbią temą apie mokytojų atsakomybę ir vaiko teises, kas yra ypač aktualu šiuo metu Lietuvoje. Jis skatina diskusijas apie švietimo sistemą ir mokyklų aplinką, kas yra svarbu visai visuomenei.
Straipsnis kelia svarbius klausimus apie mokytojų atsakomybę ir teises, taip pat apie vaikų elgesio ribas mokykloje. Jis skatina diskusiją apie švietimo sistemos problemas ir siūlo konstruktyvius sprendimus, kas yra naudinga visuomenei.
Straipsnis kelia svarbias problemas, susijusias su mokytojų atsakomybe ir vaikų teisėmis, ir tai daroma subalansuotu tonu. Jis neskatina nepagrįsto nerimo ir siūlo konstruktyvius klausimus, kurie gali padėti gerinti situaciją mokyklose.
