Susimokėti kavinėse tenka už viską
Vasaros metu viešojoje erdvėje nuskambėjo istorija apie tai, kaip Italijoje keliaujantys turistai vienoje kavinėje turėjo susimokėti papildomus 2 eurus vien už tai, kad jie paprašė perpjauti sumuštinį per pusę.
Turistai apsilankė viename miestelyje šalia itin populiaraus Italijos Komo ežero, o užsukę į vietinę kavinę, užsisakė vieną sumuštinį, limonado, kavos ir traškučių. Kadangi sumuštinis buvo didelis, klientai ėmė ir paprašė jį perpjauti per pusę, kad galėtų pasidalinti[1].
Viskas būtų įprasta, jei ne tai, kad kavinės svečiai gerokai nusistebėjo, kai gavus sąskaitą paaiškėjo, kad kavinė į čekį įskaičiavo sumuštinio perpjovimo per pusę paslaugą. Už tai svečiai turėjo sumokėti net 2 eurus, nors visas sumuštinis kainavo 7,50 euro. Net limonadas ir espreso kavos gėrimas buvo pigesni už šią paslaugą: atitinkamai 1,50 ir 1,20 euro.
Ši istorija netruko paplisti internete, plačiai ji nuskambėjo ir pačioje Italijoje, jos žiniasklaidoje. Minėtosios kavinės savininkai net turėjo viešai teisintis, teigė, kad neva visi papildomi klientų prašymai jiems kainuoja, be to, juk darbuotojams prireikė laiko, kad sumuštinis būtų paimtas, vėl nuneštas į virtuvę ir perpjautas į dvi dalis, o šis laikas aptarnavimo sektoriuje kainuoja.
Kavininės savininkų net buvo net pažymėta, kad patys klientai kavinėje visiškai niekuo nesiskundė, tačiau jei būtų išreiškę nepasitenkinimą šia papildoma kaina, sumuštinio perpjovimo apmokestinimas būtų pašalintas iš sąskaitos.
Tačiau tokie vieši kavinės savininkų komentarai negelbėjo, nes daugelis stojo klientų pusėn. Tuomet net buvo imta pusiau juokais, pusiau rimtai kvestionuoti, už ką gi dar kavinėse ateityje teks susimokėti: cukrų prie kavos, druską, kečupą, šakutes ir šaukštus bei pan.
Ir nors tuomet ši istorija galėjo atrodyti kaip keistas ir nemalonus, tačiau retas incidentas, susimokėti už paslaugas, kurios turėtų būti savaime suprantamai įtrauktos į kainą, tačiau kažkodėl nėra, tenka ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, jei planuojate artimiausiu metu užsukti į kavinę arbatos arba vakare norėtumėte atsikvėpti su bokalu alaus, nenustebkite, jeigu citrinos skiltelė jums bus apmokestinta atskirai.
Gabalėlis citrinos ar apelsino – tik už papildomą mokestį!
Viena naujausių papildomo apmokestinimo istorijų gana paprasta. „Manami“ restorane, apelsino ir citrinos griežinėliai prie balto alaus buvo apmokestinti po 20 ir 30 euro centų atitinkamai.
Tokia istorija – nemalonus priminimas, kad bet kokia minimaliai papildoma paslauga ar priedas viešojo maitinimo įstaigose bus paverstas dar vienu pasipelnymo būdu, nors atrodo, kad tai jau turėtų būti įtraukta į galutinę užsakomos prekės kainą.
Tai gali nustebinti. Juk dažnu atveju galima teigti, kad Lietuvoje maisto paslaugas teikiantys verslininkai ir taip nepersistengia ir neišlaidauja, norėdami klientui sukurti kuo geresnę patirtį. Jei dalyje Vakarų šalių, vos prisėdus prie stalelio sulaukiate neapmokestinamos stiklinės ar net viso ąsočio vandens, Lietuvoje šis neseniai į dienos šviesą iškeltas siūlymas kėlė ne tik verslininkų, bet ir politikų pasipiktinimą.
Iš tiesų, dar prieš keletą metų Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ parlamentaras Lukas Savickas siūlė įpareigoti viešojo maitinimo įstaigas kliento pageidavimu kartu su tiekiamu maistu nemokamai pateikti geriamąjį vandenį.
Geriamojo vandens įstatymo pakeitimo projekte buvo teigiama, kad viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, neišskiriant kainos atskirai.
Tačiau nei valdantieji, nei opozicija siūlymo nepalaikė. Socialdemokratas Gintautas Paluckas skeptiškai vertino tokių iniciatyvų prasmingumą, sakė, kad praktiškai bet kokį daiktą galima pasiūlyti padaryti nemokamu. Laisvės frakcijos narys Vytautas Mitalas irgi manė, kad toks klausimas priklauso nuo tradicijų ir pačios įmonės požiūrio, nors pripažino, kad daugelyje šalių tai yra visiškai priimta.
Tačiau jei nemokama stiklinė vandens klientui jau būtų laikoma perteklinio papildomo dėmesio išraiška, apelsino ar citrinos griežinėlis prie alaus arba net arbatos puodelio galėtų būtų laikomas tokiu pat užsakytos meniu prekės priedu, kaip cukrus arba padažas. Ar cukraus pakelis arba kečupas prie kepsnio dabar jau taip pat yra užsakinėjami atskirai?
Verslininkams tai atrodo priimtina, nes tokių ir panašių istorijų nestinga, jų būdavo fiksuojama ir gerokai anksčiau. Štai, prieš dešimtmetį šalies žiniasklaida taip pat skelbė, kad kai kurios kavinės klientų prašo papildomai sumokėti net už riekę duonos prie sriubos ar šaukštą grietinės[2].
Tuomet kalbėta kaip viena klientė anksčiau veikusioje kavinėje „Mambopizza” prie salotų paprašė duonos riekės ir sulaukė papildomo, 1 lito siekiančio mokesčio. Išreiškus nuostabą, net padavėja patikino, kad tokio mokesčio meniu atskirai išskirto lyg ir nėra, tačiau jis vis tiek yra taikomas.
Kilus pasipiktinimui, bendrovės „Makro Food”, kuri valdė „Mambopizza” restoranus, marketingo vadovė atkirto, kad versle reikia viską apskaičiuoti.
Tačiau Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) atstovai tada išaiškino, kad daugumoje viešojo maitinimo įstaigų duonos, padažų, prieskonių vertė jau yra įtraukiama į patiekalų galutinę kainą, tad už juos atskirai mokėti nereikėtų.
Nors teisės aktai nedraudžia paslaugų teikėjui ar pardavėjui reikalauti sumokėti už papildomai vartotojo užsakomas prekes ar paslaugas, klientui apie tai iš anksto turi būti pranešta, aiškiai nurodant šių prekių kainas valgiaraštyje.
Šią būtinybę suteikti informaciją klientui įtvirtina Civilinis kodeksas. Jame nustatyta, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas, parduodamas prekes ar teikdamas paslaugas, turi suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su parduodamomis prekėmis bei teikiamomis paslaugomis, taip pat ir informaciją apie prekes/paslaugas, už kurias reikia sumokėti papildomai.
Mokėti tenka net už telefono įkrovimą
Tačiau kavinėse susimokėti reikia ne tik už papildomas maisto ar gėrimų paslaugas. Šią vasarą Palangoje nuskambėjo istorija, kai vienas poilsiautojas turėjo sumokėti net už savo telefono įkrovimą.
Poilsiautojas Lietuvos žiniasklaidai pasakojo, kad vieną dieną poilsiaudamas Palangoje nutarė prisėsti ir papietauti vienoje kavinėje. Jo teigimu, užsisakius dienos pietus, jis pamatė, kad telefonas baigia išsikrauti ir paprašė padavėjų jį įjungti į elektros lizdą. Tada vyras ir sužinojo, kad tokia paslauga yra mokama[3].
Poilsiautojas teigė, kad jis buvo atvirai įspėtas apie mokestį, bet situacija vis tiek atrode gana keistai. Galiausiai, į sąskaitą papildomai jam buvo įskaičiuotas 1 euro mokestis.
Taip paminėto restorano „Kastytis“ atstovai vėliau žiniasklaidai aiškino, kad tokį apmokestinimą paskatino didžiulis kraunamos technikos skaičius. Neva krautis telefonus ir net paspirtukus nori daugelis klientų, o rozečių trūksta, tad tokia situacija ir paskatino šios paslaugos apmokestinimą.
