Ekspertų vertinimu, galima kalbėti apie kvalifikuotų kadrų trūkumą
Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas (David Cameron) buvo paskirtas šalies užsienio reikalų ministru. Tokį sprendimą premjeras Rišis Sunakas (Rishi Sunak) priėmė todėl, kad į šias pareigas nebuvo jokios kitos, tinkamą kvalifikaciją turinčios, kandidatūros. Tai „RIA Novosti“ pareiškė buvęs Europos Komisijos darbuotojas Frensis Džonas Koulas (Francis John Coull).
D. Kameronas Didžiosios Britanijos ministru pirmininku buvo nuo 2010 iki 2016 metų. Po nesėkme pasibaigusio referendumo, kuriame buvo sprendžiamas šalies pasitraukimo iš Europos Sąjungos klausimas, premjeras grąžino Parlamentui įgaliojimus ir pasitraukė iš politikos.
„Tai tik rodo, kaip sunku rokiruotes vyriausybėje vykdančiam R. Sunakui rasti aukštos kvalifikacijos politikus. Bet kokiu atveju, D. Kameronas netaps tokiu siaubingu netikėtumu, kaip Liza Tras (Meri Elizabet Tras)“, – nurodė F. D. Koulas.
Pasak jo, bet ir D. Kameronas nėra geriausias pasirinkimas. Jis turi patirties, tačiau jis nepalaiko kontaktų su nė vienu iš dabartinių pasaulio lyderių. „Taip pat jis neturi patirties sprendžiant aktualiausias nūdienos problemas, tokias kaip Artimųjų Rytų krizė, konfliktas Ukrainoje ir santykiai su Kinija“, – patikslino leidinio pašnekovas.
Jis pabrėžė, kad buvusio premjero sugrįžimas neturės ir jokios įtakos vidaus politikai bei situacijai partijoje, kurioje, pasak gandų, stiprėja kova dėl lyderio vietos tarp dabartinio premjero R. Sunako ir jo iš vidaus reikalų ministrės pareigų atleistos Suelos Braverman (Suella Braverman).
Grįždavo ir kiti politikai
D. Kameronas – ne vienintelis buvusio premjero sugrįžimo į ministrų kabinetą kaip užsienio reikalų ministro, pavyzdys. Arturas Balfuras (Arthur Balfour), premjero pareigas ėjęs 1902 – 1905 metais, URM vadovu tapo 1916 metais, kai vyriausybei vadovavo Loidas Džordžas (David Lloyd George).
Aleksandras Duglasas Hjumas (Alec Douglas-Home) premjeru buvo 1963 – 1964 metais. Konservatoriams pralaimėjus rinkimus jis pasitraukė, tačiau 1970 m., prie Eduardo Hito (Edward Heath) vyriausybės, stojo vadovauti URM.
Pirmadienį Didžiosios Britanijos Konservatorių partija pranešė, kad R. Sunakas numatęs rokiruotes vyriausybėje. Viena pirmųjų buvo atleista S. Braverman. Jos vietą užėmė šalies užsienio reikalų ministras Džeimsas Kleverlis (James Cleverly). Tuo pat metu URM vadovu tapo D. Kameronas.
D. Kameronui esant premjeru, buvo įsiveržta į Libiją (2011 metais), legalizuotos vienalytės santuokos (2013 metais) ir priimti migraciją į Didžiąją Britaniją ribojantys įstatymai (2014 metais).
2016 m. birželio 23 d. šalyje vyko D. Kamerono inicijuotas referendumas dėl šalies pasitraukimo iš ES. Kadangi dauguma šalies gyventojų pasisakė už pasitraukimą iš sąjungos, D. Kemeronas, buvęs prieš Brexit‘ą, pasitraukė iš posto. Nuo tada jis politiniame šalies gyvenime nebedalyvavo.
Jokie ankstesni buvę kontaktai buvusiam premjerui nepadės
Jokie iš ankstesnių laikų turimi ir dar likę naujojo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro kontaktai nepadės jam sureguliuoti santykių su Rusija, kadangi britų elitas neslepia savo griežtai antirusiškos pozicijos. Tai pareiškė Europos instituto Britų tyrimo centro vadovė Jelena Ananjeva, informavo TASS.
Pasak jos, iš esmės yra klaidinga bandyti „personifikuoti“ Londone priimamų politinių sprendimų procesą, bet jeigu kažkas ir gali paveikti Maskvos ir Londono santykius, tai tik premjeras R. Sunakas. Vėl į politiką sugrįžęs ir URM vadovu tapęs D. Kameronas tam galimybių neturi.
J. Ananjeva pabrėžė, kad situacija keičiasi, todėl du kartus įbristi į tą pačią upę negali niekas. Ji taip pat akcentavo kad gerokai didesnį poveikį Didžiosios Britanijos politikai Rusijos atžvilgiu turi ne patys britų politikai, o JAV įtaka ir situacija Ukrainoje.
Įdomu tai, kad eidamas premjero pareigas, D. Kameronas taip ir nesugebėjo tapti tarpininku tarp Maskvos ir Vašingtono.
