Vis dažnesnė dilema – rinktis privatų ar valstybinį darželį
Vaikams paaugus tėvams kyla svarbus klausimas – rinktis valstybinį ar privatų darželį tolimesniam atžalos ugdymui. Tai ypač tampa aktualu toms šeimoms, kurios netoli nuo namų mato abiejų tipų darželius. Norint pasirinkti tinkamiausią darželį, kuris labiausiai tiktų individualiu atveju, būtina apsvarstyti visus pliusus ir minusus.
Tėvai tokiu atveju klausinėja aplinkinių nuomonės, lankosi įstaigose, ieško papildomos informacijos internete. Tačiau nors informacijos galima prisirankioti ypač daug, ji nebūtinai yra teisinga. Pasakojimai apie privačius ar valstybinius darželius dažnai apipinti įvairiais gandais ar mitais. Pvz., jog valstybiniai darželiai dvelkia praeitimi, o privatūs darželiai skirti tik piniguose besimaudančių porų atžaloms.
Žinoma, viena pagrindinių priežasčių, nulemiančių tėvų pasirinkimą, yra didelis kainos skirtumas. Privatūs darželiai kainuoja gan didelius pinigus ir ne kiekviena šeima, ypač, jei turi kelis vaikus, gali sau tai leisti. Visgi, kai kurios savivaldybės kompensuoja dalį mokesčio už privačią mokymosi įstaigą, jei eilėje į valstybinius darželius stovintis mažametis, atėjus laikui, nepateko į norimą įstaigą.[1][2] Be to, kai kurie tėvai renkasi nepilnos dienos priežiūrą, taip irgi sumažindami piniginę naštą.
Privatūs darželiai vilioja mažesniu grupių dydžiu ir tvirtu įsitikinimu, kad jame dirba geresni specialistai
Vienas iš didžiausių privalumų, kuriuos visada pamini privačius darželius savo atžaloms pasirinkę tėvai – tai mažesnės grupės. Kadangi privačiuose darželiuose grupės sudaromos iš mažesnio kiekio vaikų, juos ugdančios auklėtojos gali skirti daugiau laiko kiekvienam vaikui individualiai, ugdymo programa[3] vykdoma sklandžiau. Tai ypač svarbu, jei vaikas yra labai jautrus, patiria mokymosi sunkumų arba atvirkščiai – tam tikrus gabumus pastebėję tėvai nori, jog pedagogai jais labiau užsiimtų ir stiprintų jų privalumus.
Be to, viliamasi, kad kuo mažiau vaikų grupėje, tuo mažesnė ir ligų tikimybė. Gajus įsitikinimas, jog valstybiniai darželiai – tai ligų ir su nutįsusiais snargliais vaikštančių vaikų skruzdėlynas, kuriame sėkmingai visą dieną būna net ir sergantys vaikai. Tiesa, koronaviruso pandemija veikiausiai kiek pakeitė padėtį, kadangi dėl sugriežtintų reikalavimų į darželius nebepriimami kosintys, sloguojantys ar dėl kažkokių kitų priežasčių atrodantys kaip sergantys vaikai.
Vyrauja ir dar viena prieš valstybinius darželius nukreipta nuomonė. Dažnokai tikima, jog privačiuose darželiuose personalas parenkamas daug atidžiau. Manoma, jog patys darbuotojai yra labiau motyvuoti, daugiau apsišvietę vaikų ugdymo srityje. Tokios mintys tėvams kyla todėl, jog dažniausiai privačiuose darželiuose darbuotojai uždirba daugiau, o didelius pinigus įstaigai mokantys tėvai reikalauja kuo geresnio ugdymo.
Visgi jaunų auklėtojų galima rasti ne tik privačiuose darželiuose. Nors kaip ir mokyklose, taip ir valstybiniuose darželiuose vyrauja vyresnio amžiaus darbuotojai, tačiau yra ir jaunesnių. Tiesa, algų skirtumai, mažesnis darbo krūvis tikrai ne vieną specialistą suvilioja rinktis privačias ugdymo įstaigas.
Privačių darželių privalumas – lengviau keičiamas valgiaraštis, tačiau kokia maisto kokybė?
Nors kai kuriems gali kilti abejonių dėl maisto kokybės valstybiniuose arba atvirkščiai – privačiuose darželiuose, tačiau nerimauti veikiausiai neverta. Tiek valstybiniams, tiek privatiems darželiams galioja tie patys griežti reikalavimai.[4] Skirtumas tik tas, jog valstybiniuose darželiuose maistas gaminamas vietoje, erdviose, tam pritaikytose virtuvėse.
Tuo tarpu privatūs darželiai renkasi jiems labiau tinkantį ar patogesnį variantą. Vienos įstaigos taip pat gamina maistą vietoje, o kitos – naudojasi atvežtinio maisto paslauga. Tačiau atvežtas maistas yra gaminamas specialiose virtuvėse ir yra kokybiškas, šviežias bei karštas. Visais atvejais darželių valgiaraštis turi būti suderintas su dietologu, patvirtintas Maisto ir veterinarijos tarnybos, o pats maistas gaminamas bei patiekiamas tik atitinkant teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Visgi privatiems darželiams yra palikta didesnė laisvė maisto srityje, kadangi jie gali be viešųjų pirkimų procedūrų rinktis maisto ar žaliavų tiekėjus. Taigi, privatūs darželiai gali lengviau įsiklausyti į tėvų pastebėjimus ir lūkesčius bei lengviau keisti valgiaraštį. Tai ypač aktualu tėvams, kurių vaikai alergiški arba tiems, kurie nori sukurti kuo sveikesnį mitybos planą.
Be to, dėl tos pačios priežasties privatūs darželiai gali rinktis kokybiškesnių produktų tiekėjus. Deja, bet valstybiniuose darželiuose vyrauja kitokia praktika – dėl viešųjų pirkimų renkamasi pigiausias tiekėjas, o tai anaiptol nereiškia, jog jis yra pats geriausias.
Uždaru, erdviu kiemu dažniausiai gali pasigirti tik valstybiniai darželiai
Vaikams būtinas fizinis aktyvumas ir buvimas gryname ore. Jie turėtų kasdien užsiimti ne tik įvairiomis ugdomosiomis veiklomis, bet ir aktyviai judėti. Valstybiniai darželiai šiuo atveju gali džiaugtis, nes turi erdvius, uždarus kiemus, kur telpa daugybė vaikų iš skirtingų grupių.
Tuo tarpu privatūs darželiai dažnai neturi savo uždaro kiemo arba jie itin maži. Visgi, remiantis teisės aktais, jei vaikų darželis ugdo ne daugiau nei 60 vaikų, jame gali nebūtų uždaros vaikų žaidimų aikštelės. Tiesa, tai nereiškia, jog tokiose įstaigose vaikai nevedami į lauką. Dažniausiai auklėtojos veda vaikus pažaisti į artimiausias viešas aikšteles ar kitas viešas erdves. Privatūs darželiai taip pat gali pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su netoliese esančiomis ugdymo įstaigomis. Tokiu atveju ugdytiniai gali būti vedami į tos įstaigos teritoriją ir laisvai naudotis joje esančiu uždaru kiemu.
Žinoma, nerimauti vien todėl, jog privatus darželis neturi savo kiemo ir kasdien veda vaikus kažkur kitur, tikrai nereikia. Ugdytojai atsižvelgia į vaikų kiekį, jų amžių ir saugiai juos palydi bei prižiūri viešose erdvėse ar kitos įstaigos privačiame kieme.
Gandai, kad privačiuose darželiuose vaikams leidžiama viskas, o valstybiniuose ugdymas vyksta padrikai
Dar viena dažnai girdima nuomonė – jog privačiuose darželiuose auklėtojos stengiasi visais įmanomais būdais įtikti vaikams ir dėl to jiems leidžia kone viską. Juk jei vaikui nepatiks ugdymo įstaiga, tėvai atsiims mažametį ir privatus darželis neteks pinigų. Nors tai atrodo gan logiškas ir visai galimas dalykas, tačiau visgi tikrai gan greitai tėvai pastebėtų, jei visiems vaikams būtų leidžiama daryti ką tik jie nori.
Pavyzdžiui, jei kiekvienas galėtų muštis, spardytis ar kitaip skriausti grupės draugus, tai tikrai greitai išaiškėtų iš mėlynių ar pačių vaikų skundų. Jeigu vaikai vietoj normalaus ugdymo nuolat žiūrėtų animacinius filmukus, vėlgi tėvai gan greitai suprastų, jog jų atžala netobulėja, jaučiasi suirzęs, o net ir grįžęs namo reikalauja tik vieno – įjungti jau priklausomybe tapusią animaciją.
Taigi, tikėti, jog privačiuose darželiuose vyksta visiška vaikų anarchija tikrai neverta. Veikiau atvirkščiai – norėdamos užsitikrinti tėvų prielankumą, auklėtojos nuolat stengsis palaikyti tinkamą ryšį su vaikais bei juos ugdyti.
O kas vyksta valstybiniuose darželiuose? Juose grupės dažniausiai yra kur kas didesnės nei privačiuose. O tai, savaime suprantama, apsunkina ugdymo procesą ir galimybes atsižvelgti į individualius vaikų poreikius. Tačiau tai nereiškia, jog ugdymas išvis nevyksta ar jis toks padrikas, jog vaikai beveik nieko neišmoksta. Tiesiog kiekvienas vaikas individualiai gauna mažiau dėmesio bei rūpesčio nei privačiame darželyje. Pačios auklėtojos dėl didelio krūvio taip pat veikiausiai būna labiau pavargusios.
Svarbu ne kaina ar sienų grožis, o pedagogų kuriamas ryšys su vaikais
Nors daugelis tėvų pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kada ugdymo įstaigoje buvo atliktas remontas ar kiek teks mokėti už tai, kad jų atžala galėtų lankyti tam tikrą darželį, visgi labiausiai reikėtų rūpintis kitais dalykais. Jokie gražiausi remontai ar naujausi žaislai neatstos tinkamo pedagogo.
Kartais pasigirsta samprotavimų, jog geriau uždirbanti darželio auklėtoja yra malonesnė ir daugiau su vaikais užsiimanti auklėtoja. Tačiau iš tiesų tai, kaip ugdytojai sutaria su vaikais ar kokį ryšį su jais pavyksta užmegzti priklauso nuo asmeninių charakterio savybių, įgytų patirčių ir panašiai.
Tiesa, kadangi privačiuose darželiuose dirba daug jaunų auklėtojų, jos dažniausiai pasižymi nespėjusiu išblėsti pozityvumu, energija. Didesnė alga irgi padeda neprarasti noro stengtis kuo geriau dirbti. Tačiau išsilavinimo reikalavimai yra lygiai tokie patys tiek privačiuose, tiek valstybiniuose darželiuose. Be to, ilgametę patirtį turintys ugdytojai nebūtinai yra pervargę. Atvirkščiai – pasitelkdami per daugelį metų sukauptą patirtį tokios auklėtojos kaip tik gali greičiau rasti bendrą kalbą su vaikais, profesionaliau spręsti susidariusias problemas ir pan.
Iš esmės svarbu ne tai, kokią įstaigą pasirinksite savo atžalai, o pas kokias auklėtojas jis paklius. Todėl prieš pasirinkdami gražiai atrodantį privatų darželį arba prieš atsisakydami valstybinio darželio dėl kelių neigiamų komentarų, pirma patys apsilankykite įstaigoje, pabendraukite su grupės auklėtojomis ir išsiaiškinkite visus rūpimus faktus. Tuomet ne tik bus lengviau pasirinkti, bet ir galbūt patys nustebsite, jog visgi galiausiai apsispręsite dėl visai kitos ugdymo įstaigos nei galvojote iš pradžių.
