K. Schwabo teorijos: ar keliaujame Didžiojo perkrovimo link?

Klausas Schwabas pasauliui linki technologinės revoliucijos su ryškiu žmonijos pertvarkymu

Klauso Schwabo vardą veikiausiai girdėjo kiekvienas, nors šiek tiek pasauline ekonomika besidomintis žmogus. Jo teorijos ne tik sukėlė virtinę diskusijų, bet ir daug klausimų, kritikos, o galiausiai – ir įtarimų, kad ne vienerius metus dėstytos mintys pamažu tampa realybe. Daugelis sutinka, kad K. Schwabas turi didelę įtaką pasauliui. Tačiau kas iš tiesų yra K. Schwabas, kokias idėjas jis skleidžia ir ką tai turi bendro su dabartiniais pasaulio įvykiais?

Klausas Schwabas yra puikiai žinomas Vokietijos pilietybę turintis ekonomistas ir vienos iš įtakingiausių šiuolaikinio pasaulio organizacijos, vadinamos Pasaulio ekonomikos forumu (PEF), įkūrėjas, einantis vykdomojo pirmininko pareigas nuo pat organizacijos įkūrimo 1971 metais.

Tais metais jis publikavo savo veikalą „Šiuolaikinis mašinų pramonės įmonių valdymas“ ir pakvietė 444 Vakarų Europos firmų vadovus į pirmąjį simpoziumą Davoso kongresų rūmuose, kur Europos pramonės asociacijai ir Europos komisijai pristatė JAV taikomą vadovavimo praktiką. Jis taip pat Ženevoje įkūrė PEF – ne pelno siekiančią organizaciją, kuri kasmet į Davosą sukviečia Europos valstybių bei verslo lyderius.

Savo mintis apie pasaulį, jo ateitį ir kaip reikėtų pertvarkyti visuomenę K. Schwabas yra dėstęs ne tik per garsiuosius susitikimus, bet ir įvairiuose straipsniuose, pokalbiuose ir net knygose. Jo minėti visur esantys mobilieji superkompiuteriai, išmanieji robotai, savaeigiai automobiliai, neurotechnologiniai smegenų patobulinimai, genetinis redagavimas ir daug kitų seniau tik fantastiniuose filmuose matytų dalykų, pamažu virsta ar gali virsti realybe.

Dramatiškų pokyčių įrodymai yra visur aplink mus, ir jie vyksta eksponentiniu greičiu. O K. Schwabas jau daugiau nei penkis dešimtmečius yra viso pasaulio reikalų centre. Jis įsitikinęs, kad esame revoliucijos, iš esmės keičiančios mūsų gyvenimo, darbo ir tarpusavio santykių būdą, eigoje, kurią jis nagrinėja savo knygoje „Ketvirtoji pramonės revoliucija“.

Ankstesnės pramonės revoliucijos leido pasireikšti masinei gamybai ir milijardams žmonių suteikė skaitmenines galimybes. Tačiau ši ketvirtoji pramonės revoliucija iš esmės skiriasi.

Šiai pramonės revoliucijai būdingos įvairios naujos technologijos, kurios sujungia fizinį, skaitmeninį ir biologinį pasaulius, daro įtaką visoms disciplinoms, ekonomikai ir pramonės šakoms ir netgi meta iššūkį idėjoms apie tai, ką reiškia būti žmogumi.

Dėl to vykstantys pokyčiai ir trukdžiai reiškia, kad gyvename didelių vilčių ir didelio pavojaus laikais. Pasaulis gali prijungti milijardus žmonių prie skaitmeninių tinklų, smarkiai padidinti organizacijų efektyvumą ir net valdyti turtą taip, kad būtų galima padėti atkurti natūralią aplinką, o tai gali panaikinti ankstesnių pramonės revoliucijų žalą. Bent jau tokius ateities pažadus dėlioja K. Schwabas, mėgindamas užburti savo vizija. Tik deja, jo teorija – nėra visiems tobulas ateities pasaulis.

Genetinis žmonių redagavimas ar perėjimas prie robotų – neišvengiama ateitis, prognozuojama PEF

K. Schwabas taip pat mano, kad organizacijos gali nesugebėti prisitaikyti, vyriausybės gali nesugebėti panaudoti ir reguliuoti naujų technologijų, kad pasinaudotų jų teikiama nauda, dėl galios pasikeitimo kils naujų svarbių saugumo problemų, gali padidėti nelygybė, o visuomenės gali susiskaldyti.

Dėl to jis vis užsimena apie bendrą valdžią, apie aukštesniuosius valdymo organus, kurie valdytų prisitaikyti sunkiai galinčią visuomenę, o šiai kolektyviškai būtų skiriami minimalūs pragyvenimui skirti pinigai bei kiti būdai, padėsiantys užtikrinti, kad masės nekovotų ir nekeltų revoliucijų.

K. Schwabas naujausius pokyčius pateikia istoriniame kontekste, apibūdina pagrindines šią revoliuciją skatinančias technologijas, aptaria pagrindinį poveikį vyriausybėms, verslui, pilietinei visuomenei ir atskiriems asmenims bei siūlo būdus, kaip į juos reaguoti. Visų pirma K. Schwabas ragina lyderius ir piliečius „kartu kurti visiems tinkamą ateitį, pirmenybę teikiant žmonėms, suteikiant jiems daugiau galių ir nuolat primenant, kad visos šios naujosios technologijos visų pirma yra priemonės, sukurtos žmonių žmonėms“^[2].

Tačiau nors savo idėjas K. Schwabas įvelka į gražius žmonėms tarnaujančios ateities rūbus, jo siūlomi metodai daugeliui kritikų atrodo mažų mažiausiai keistai. Knygoje „Ketvirtoji pramonės revoliucija“ gilinamasi į šiandien besiformuojančią ateitį ir į kolektyvinę atsakomybę. Užsimenama apie bendrą tvarką, paprastų žmonių gyvenimo pokyčius, kurie ne visada gali atrodyti priimtini: asmeninio turto neturėjimas, viską valdantis elitas, minimalaus pragyvenimo užtikrinimas tik tam, kad likusi masė nebūtų pikta ir panašiai.

K. Schwabas taip pat siūlo ir transhumanizmo idėją. Juk tobulėjant technologijoms, plečiantis galimybėms, atsiranda tikimybė pertvarkyti kūnus ir smegenis. Žymus Pasaulio ekonomikos forumo narys Yuvalis Noah Harari teigė:^[5]

„Netrukus turėsime galią pertvarkyti savo kūnus ir smegenis, nesvarbu, ar tai būtų genų inžinerija, ar tiesioginis smegenų prijungimas prie kompiuterių, ar visiškai neorganinių būtybių – dirbtinio intelekto (DI) – kūrimas, kuris visiškai nesiremia organiniu kūnu ar organinėmis smegenimis. Šios technologijos vystosi milžinišku greičiu.“

Tokie išsireiškimai kaip „žmogaus išlikimas“, „DNR manipuliacijos“, taip pat tokios frazės kaip „neorganinių subjektų kūrimas“ neabejotinai traukia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį. Vieniems šios futuristinės idėjos gali pasirodyti labai įdomios, o kiti kaip tik jaučia galimas grėsmes. Ir panašu, jog K. Schwabo teorijos iš tiesų virsta realybe.

K. Schwabas koronaviruso pandemiją laiko teigiamu, Didįjį perkrovimą greitinančiu reiškiniu

Šis žinomas asmuo koronaviruso pandemijos akivaizdoje jautėsi pakankamai optimistiškai ir žvelgė į ją kaip į galimybę dar labiau paspartinti žmonijos revoliuciją. K. Schwabas, kalbėdamas apie pandemijos poveikį ketvirtajai pramonės revoliucijai, sakė:^[3]

„Manau, kad pandemija labai paspartino kai kurias ketvirtosios pramonės revoliucijos technologijas. Tai, žinoma, matome dirbtinio intelekto srityje, medicinos ir genetikos srityje. Manau, kad viena iš sričių, kuri mane ypač domina, yra kvantinė kompiuterija; matome nemažą pažangą.

Pirmasis rūpestis – kadangi šios technologijos vystosi taip greitai ir paprastai reikia kurti savo technologijas, reikia ir politikos, kuri užtikrintų, kad technologija tarnautų žmonėms ir visuomenei. Ir visa diskusija, kurią dabar turime apie socialinę žiniasklaidą ir pan., rodo, kad mums reikia reguliuoti šią technologinę pažangą.

Šios pandemijos pavojus yra tas, jog vyriausybės yra taip įsitraukusios į kovą su pandemija, kad lieka labai nedaug energijos, kurią iš tikrųjų būtų galima sutelkti, kad būtų sukurtos būtinos ribos, kad būtų užtikrinta, jog naujosios technologijos iš tikrųjų būtų orientuotos į žmogų.“

K. Schwabas jau kurį laiką kalba apie Didyjį perkrovimą, apie kurį plačioji visuomenės dalis išgirdo dar 2020 metais. Tada Davoso susitikimo vadovas ir Velso princas paskelbė iniciatyvą, kurioje ragino pandemiją vertinti kaip galimybę. Jie tai vadino didžiuoju pasaulio ekonomikos atsinaujinimu.

Įspūdingame pristatymo vaizdo įraše buvo galima matyti chaoso apimto pasaulio vaizdus: negyvą banginį, uraganą, gaisro įkalintą kengūrą. Šie vaizdai persipynė su įsimintina princo kalba, kurioje netrūko optimizmo:

„Turime neįtikėtiną galimybę sukurti visiškai naujas tvarias pramonės šakas. Laikas veikti dabar.“

Tuo tarpu K. Schwabas paaiškino Didžiojo perkrovimo idėją straipsnyje. Jis rašė:^[1]

„Pandemija yra reta, bet siaura galimybė apmąstyti, iš naujo įsivaizduoti ir iš naujo nustatyti mūsų pasaulį, kad sukurtume sveikesnę, teisingesnę ir labiau klestinčią ateitį.“

Ta pačia tema buvo parengta laida ir net 280 puslapių knyga, kurią aptarsime kiek žemiau. Tačiau bėda ta, kad jo planas nėra nusėtas konkrečiomis detalėmis, o ir tai, ką jis pateikia, kelia nemažai diskusijų ir dar daugiau klausimų.

K. Schwabas kalba apie „turto mokestį“ ir iškastinio kuro subsidijų nutraukimą. Tačiau plano apimtis didžiulė – jis apima technologijas, klimato kaitą, darbo ateitį, tarptautinį saugumą ir kitas temas, todėl sunku tiksliai suprasti, ką Didysis perkrovimas galėtų reikšti praktiškai. Šis aiškumo trūkumas ir tai, kad planą pradėjo įgyvendinti įtakinga organizacija, sukėlė daug klausimų, kritikos ir įtarinėjimų.

Dalis žiniasklaidos ir politikų kaltina organizaciją, jog savo kalbomis ši skatina aplinkosaugos politiką, kuri pakenktų ekonomikai. Be to, užsimenama apie didžiulę žmonių kontrolę ir kitus įtartinus faktus. Dažnai klausiama, ar išvis tokie niekieno nerinkti asmenys gali turėti galią taip aktyviai stumti idėjas, kurios gali pakeisti viso pasaulio ekonomiką.

Davoso susitikime neabejotinai dalyvauja įtakingi žmonės, darantys didžiulę įtaką pasaulio įvykiams. Be to, susirūpinimą kelia technologijų poveikis piliečių laisvėms ir darbo vietoms.

Didysis perkrovimas patrauklus įtakingiausiems, tačiau likusi visuomenė liktų „nuskausminta“

Didysis perkrovimas sulaukė didžiulio žmonių dėmesio. Šis planas, jo kai kurios detalės, tikri ir pritempti faktai pasklido ne tik žiniasklaidoje, bet ir socialiniuose tinkluose. Viena iš dažniausiai girdimų teorijų – jog Didysis perkrovimas yra strateginė didžiojo pasaulio elito sąmokslo dalis. To paties elito, kuris kažkokiu būdu suplanavo ir valdė koronaviruso pandemiją.

Nors tai gali skambėti tik kaip iš piršto laužti kaltinimai ir sąmokslo teorijos, tačiau jos grįstos dabartiniais įvykiais. Pavyzdžiui, pasaulyje pandemijos piko metu buvo įvesti didžiuliai ribojimai, žmonėms teko užsidaryti namuose ir kęsti gyvenimą be įvairių paslaugų, net kai atrodė, kad tai visai nebūtina. Tačiau kai kurie mano, jog tai vyko ne norint kiek keistai sustabdyti viruso plitimą, o tam, kad sąmoningai būtų sukeltas ekonomikos žlugimas ir socialistinis pasaulio valdymo modelis, nors viskas ir būtų valdoma galingų kapitalistų naudai.

Tiesa, reikėtų pažymėti, kad įvairūs pasakojimai ir idėjos, susijusios su Didžiuoju perkrovimu, nėra naujas dalykas. Panašios idėjos apie totalitarinės pasaulinės valdžios atsiradimą buvo skleidžiamos ir praėjusiame amžiuje. Tada buvo galima girdėti sąvoką Naujoji pasaulio tvarka.

Kalbant apie koronavirusą, K. Schwabas išleido daug triukšmo sukėlusią knygą „Covid-19: The Great Reset“ (Covid-19: Didysis perkrovimas), kurioje išskiriami keli ryškūs momentai. Pirmasis – globalinis, niekuo neribotas mandatas. Knygoje drauge su kolega jis stumia į priekį globalizacijos idėją ir tam pasitelkia vieno buvusio Singapūro diplomato mintį: „7 milijardai žmonių nebegyvena daugiau nei šimtame atskirų valčių (šalių), dabar jie gyvena 193 atskirose vieno laivo kajutėse“.

K. Schwabas įtikinėja, jog pasauliui reikia centralizuoto valdymo, nes šiame laive visi vienas nuo kito priklausomi ir ištikus dideliems pavojams, tai gali paveikti visą laivą. Kaip pavyzdį jis pasitelkia žaibiškai išplitusį COVID-19 ir kritikuoja ne visada adekvačiai besielgusius valstybių vadovus. Knygoje bandoma užsiminti, jog iškilus pavojui pasirodė, kaip svarbu yra tinkama kvalifikacija ir kiek žalos gali pridaryti biurokratiniai trūkumai ar psichologiniai barjerai.

O to, pasak K. Schwabo subtiliai dėstomų minčių, galima išvengti, jei visa valdžia būtų centralizuota ir priklausytų tik mažai saujelei išrinktųjų. Jis skaitytojams leidžia suprasti, kad viskas, ko reikia žmonijai, kad ši galėtų sėkmingai eiti į priekį, iškilus bet kokiems nenumatytiems pavojams – tai neribotą globalią valdžią ir staigių veiksmų priėmimo galią turintys asmenys. Žinoma, tokiais jis laiko ne ką kitą, o tuos pačius žmones, su kuriais ir dabar labai glaudžiai sieja visą savo veiklą – turtingiausius ir įtakingiausius pasaulio asmenis.

K. Schwabas mano, jog tam, kad žmonija galėtų išlikti, valstybės turės paklūsti tam neribotą valdžią turinčiam organui. Tie asmenys turėtų būti aukščiau už atskirų valstybių vadovus, nes vardan išlikimo nebegalima vykdyti savarankiškos politikos.

Kitaip tariant, jo įsivaizduojami valdantieji galėtų apeiti bet kokias biurokratines procedūras, paminti bet kokio rango vadovų reikalavimus ir staigiai priimti tokius sprendimus, kokius laikytų reikalingais visame pasaulyje. Visa tai pateikiama gan subtiliai, tačiau mintis vis tiek aiški – eiliniai gyventojai turėtų pritarti tokiam ateities pasauliui, nes su vienetine, globalia valdžia jie neva jausis geriau, saugiau ir stabiliau.

PEF vadas keliančius klausimus apie COVID-19 prilygina psichiniams ligoniams ir sąmokslo teorijų kūrėjams

K. Schwabas savo knygoje dėsto dar vieną itin aiškią mintį – negalima abejoti oficialios COVID-19 versijos teisingumu ar kelti klausimus, kurie jo iš karto priskiriami „sąmokslo teorijų“ lygmeniui. Tie, kas nesutinka su oficialia nuomone, kas bando užduoti net ir pačius logiškiausius klausimus apie virusą ar jo valdymo mechanizmus, K. Schwabo pateikiami tik kaip „antivakseriai“ ir „saujelė sąmokslo teorijos šalininkų“ ar panašiai.

Nepaisant to, kiek daug žmonių visame pasaulyje užduoda vis daugiau klausimų apie pandemiją ir į išorę lenda vis didesnė krūva įvairiausių nelogiškų sprendimų ar oficialios pozicijos neatitikimų, K. Schwabas juos piešia tik kaip kvailą, menką saujelę visuomenės. Jis netgi nurašo tokį elgesį psichiniams sutrikimams, atsiradusiems dėl traumuojančių patirčių pandemijos ir karantino laikotarpiu.

Deja, kaip tas, kuris mėgsta išaukštinti įtakingiausius pasaulio asmenis ir žvelgti į likusią žmonijos dalį tik kaip į visumą, kurią turi gudriai suvaldyti įtakingiausieji, K. Schwabas kone bando įteigti mintį, kad paprasti žmonės neturi užduoti klausimų.

Net ir tokie faktai, kaip karantino sukeltų mirčių kiekis, viršijęs paties koronaviruso mirčių kiekį, neturi būti priežastimi, kodėl reikėtų kvestionuoti taikytą politiką. Kaip ir Galimybių paso teisėtumas ar būtinumas, vakcinų saugumas ar nauda bei kiti klausimai. K. Schwabo knygoje galima matyti aiškią liniją, kad visi, kas abejoja vykdytais ar tebevykdomais sprendimais tėra sąmokslo teoretikai ar net psichiniai ligoniai.

Nors jau net medicinos specialistai pradeda garsiai užsiminti apie įvairius dalykus, kuriuos nuo pat pradžių kėlė į paviršių paprasti žmonės. Pavyzdžiui, užkrečiamųjų ligų specialistas, profesorius Saulius Čaplinskas pasakė:^[12]

„Dabar jau matom, kad vis tik tai tie MRNR skiepai, na, sukelia vis tik tai tam tikras nepageidaujamas reakcijas. Ir nepageidaujamų reakcijų, na, kaip sakant, sunkumas ir galimybė apsaugot nuo sunkios ligos labai priklauso nuo konkretaus žmogaus sveikatos ir amžiaus. Ir aišku, kad kuo jaunesnis žmogus, tai tuo ta nauda skiepo gali būt mažesnė. <...>. Juk dabar yra pakankamai duomenų, kad vis tik tai, na, pasitaiko nepageidaujamų reakcijų, kurios sukelia ir širdies raumens pakenkimą, daliai žmonių gali suaktyvėti, sakysim, vėžiniai procesai ir panašiai.“

Tačiau K. Schwabas, regis nelabai nori, jog visuomenė gilintųsi į primetamų reikalavimų pagrįstumą, saugumą ar naudą. Apskritai, ateityje žmonės turėtų neužduoti klausimų, nekelti jokių mitingų ar revoliucijų ir tiesiog paklusti valdžiai. O kad tai būtų įmanoma, tereikia „užkišti“ žmones pašalpomis ir galimybe patenkinti minimalius poreikius, net ir padėčiai vis labiau blogėjant. Algimantas Stankūnas, kalbėdamas apie K. Schwabo knygą, sakė:^[10]

„Pateikiama dėmesio verta schema, kaip turtingos šalys gali didinti savo skolas iš centrinių bankų ir vėliau jas nurašyti. Taip tų šalių rinkėjai įgyja lūkesčius, kad politikai, jeigu tik panorės, galės duoti papildomų pašalpų ir stimulų ekonomikai nedidindami mokesčių ir ribojami tik galimos infliacijos. Taip pat vis minima galimybė įvesti vadinamuosius „malūnsparnio pinigus“ – pašalpų dalinimą žmonėms už nieko nedarymą, tačiau ir vėl neminimos neigiamos tokių sprendimų socialinės pasekmės.“

Pasaulio ekonomikos forumas ir Klausas Schwabas aukština skaitmenines technologijas ir jų svarbą ateičiai

Savo knygoje K. Schwabas taip pat akcentuoja ir išaukština daiktų internetą. Dėl to jis netgi teigiamai žiūri į pandemiją, kadangi dėl gyvenimo pokyčių, priverstinio persikėlimo prie kompiuterių ir kitų prietaisų pagreitėjo daiktų interneto integravimas į visuomenę. Juk iki šiol perėjimas prie skaitmeninių technologijų vyko pakankamai vangiai ir būtent pandemija visus privertė judėti ta linkme daug sparčiau.

K. Schwabas vertina daiktų internetą kaip galimybę ypatingai pagerinti gyvenimo kokybę. Jis akcentuoja medicinos ir sveikatos sferas, kurios gali ypatingai patobulėti naudojant naujausias technologijas. Tarp jo pateikiamų pavyzdžių netgi pasakojama apie „išmaniuosius tualetus“, kuriuose sistema tyrinės žmogaus paliktą turinį ir išgaus duomenis apie jo sveikatą, mitybą, gyvenimo būdą ir panašius dalykus. K. Schwabas tvirtina, kad tai leis užtikrinti ne tik žmogaus sveikatos, bet ir gamtos gerovę.

Žinoma, iš pirmo žvilgsnio tai skamba pakankamai gražiai ir nekaltai. Veikiausiai daugelis pritartų K. Schwabo išsakytoms mintims ir teigtų, kad technologijos tam ir kuriamos, kad palengvintų žmonių gyvenimą bei sukurtų gražesnį, sveikesnį, gamtai draugiškesnį pasaulį. Tačiau nutylima kita, daug tamsesnė medalio pusė.

Kiekvienas žingsnis, atliekamas su dabartinėmis technologijomis, palieka pėdsaką

Žmogus jau dabar yra smarkiai sekamas. Kiekvienas žingsnis, kuris atliekamas su dabartinėmis technologijomis, palieka pėdsaką. Pavyzdžiui, ką mes naršome internete, kur vaikštome su savo išmaniaisiais telefonais, kiek sportuojame ar miegame dėvėdami išmaniuosius laikrodžius, ką mėgstame pirkti, kokios muzikos klausytis, su kuo bendraujame ir t. t. Šie duomenys iki šiol buvo kaupiami labiau tam, kad būtų identifikuota tikslinė auditorija tam tikroms prekėms ar paslaugoms.

Tačiau kuo labiau pasaulis neria į technologijas ir žmonių sekimą, tuo labiau iškyla grėsmė privatumui ir faktui, kaip tas sekimas gali būti panaudotas prieš pačius žmones. Į tai įeina net tokie dalykai kaip žmogaus psichologinio profilio kūrimas, gebėjimas (pasitelkiant visą gautą informaciją) valdyti jo pasirinkimus ir elgesį, o reikalui esant – griežta kontrolė. Tik įsivaizduokite, kaip vyktų ateities karantinai ar pasipiktinusių valdžia asmenų sutramdymas, jei būtų žinomas kiekvienas jų žingsnis, pokalbis, net širdies dūžių pasikeitimas susijaudinus ar įpykus.

Savo naujausioje knygoje, kaip ir ne viename straipsnyje ar interviu, K. Schwabas pabrėžia LGBT teises, GENDER ideologiją ir pan. Sekant asmenis taip pat daug lengviau pasiekti tokių dalykų įvedimo į visuomenę, net jei ši tam priešinasi. Almantas Stankūnas sako:

„Įsidėmėtinas knygoje iškeltas siūlymas atnaujinti šalių socialinį kontraktą su visuomenėmis, įtraukti į jį visuotinį sekimą, kai to reikia kovai su pandemijomis, klimato kaitos stabdymą, lyčių lygybės didinimą ir LGBT reikalavimų įgyvendinimą. Nurodoma, kad jaunimo organizacijos bus šių pokyčių reikalaujantis avangardas.“

Žinoma, knygoje K. Schwabas dėsto ir daug kitų idėjų bei šiek tiek užsimenama apie galimas blogas baigtis. Tačiau esmė labai akivaizdi – kaip ir kituose savo pasisakymuose, jis bando pastūmėti visus prie minties, kad laikas viską keisti: atsisakyti įprastų kapitalistinių laisvių, įvesti individo kontrolę ir sukurti kažkokį globalinį, neribotą valdžią turintį organą, drauge aukštinant GENDER ideologiją.

Už gražių žodžių kyšo K. Schwabo biznio ir itin trokštamos valdžios ausys

K. Schwabo dėstomų minčių tyrumu abejojama ne tik dėl to, kad jis skatina idėją didžiąją visuomenės dalį palikti be individualaus turto, įvairių laisvių ir leisti tą masę valdyti pasaulio įtakingiausiems. Jis kritikuojamas ir dėl savo bei kitų turtingųjų elgesio Pasaulio ekonomikos forume.

Nors pasaulio galingųjų susitikimas Davose gali atrodyti kaip sveikintinas jų noras padėti pasauliui, daugelis abejoja tikslų tyrumu ir apskritai susitikimo esme. Užmezgęs ryšius su valdžią turinčiais žmonėmis, o ypač – milijardierių klase, K. Schwabas sukūrė tikrą prieglobstį, išskirtinę zoną pasaulio turtingiesiems. Čia turtingieji gali laisvai vykdyti sandorius ir įvairius sumanymus prisidengdami tuo, kad dalyvauja dorybingoje veikloje. Na, ar bent jau taip šneka ne vienas K. Schwabo kritikas ir tai atskleidžiama Peterio S. Goodmano knygoje „Davoso žmogus. Kaip milijardieriai prarijo pasaulį“.

Iš išorės milijardierių dalyvavimas K. Schwabo veikloje atrodo kaip įrodymas, kad jie laikosi visur eskaluojamo Pasaulio ekonomikos forumo šūkio – „Įsipareigoję gerinti pasaulio būklę“. Bet iš tiesų, kaip teigia P. Goodmanas,^[4] jie esą sėkmingai apiplėšinėja pasaulio ekonomiką, išnaudoja darbuotojus, smukdo visiems prieinamą sveikatos apsaugą ar galimybę turėti būstą, naikina vyriausybines programas ir tuo pačiu pildo kišenes labdarai skirtais pinigais. Dėl tokios veiklos atsiranda vis didesnė nelygybė, dėl kurios auga grėsmė taikai, didėja masinis nepasitenkinimas ir antidemokratinės mintys visame pasaulyje.

Tačiau pats K. Schwabas tiki savo idėjų teisingumu, nors ir atrodo, kad vienu metu laikosi dviejų nesuderinamų pozicijų. Kaip teigia P. Goodmanas, K. Schwabas viešai propaguoja tokias nepriekaištingas vertybes kaip teisingumas, skaidrumas, žmonių įtrauktis ir drauge imasi nemalonių kompromisų, stengdamasis patraukti įtakingiausius pasaulio žmones į savo pusę su pinigais ir įtaka.

K. Schwabas pavertė dalyvavimą savo forume socialinio rūpesčio demonstravimu. Jis nuolat stiprino tokį vertingą pasiūlymą, vis užmegzdamas naujus ryšius, todėl Davosas tapo nepakeičiama vieta verslui. Jis įtikino tarptautines korporacijas mokėti šimtus tūkstančių dolerių per metus už privilegiją būti „strateginiais partneriais“, užtikrinant prieigą prie išskirtinių salonų, privačių konferencijų, susitikimų su valstybių vadovais, investuotojais ir kitais asmenimis, kurie gali atnešti daug naudos.

Nauda, kurią iš K. Schwabo gauna pasauliniai bankai ir energetikos bendrovės – neįtikėtina: kaip dalijamasi įtaka

K. Schwabas organizuoja dvišalius susitikimus, kuriuose pasaulinių bankų ir energetikos bendrovių vadovai gali asmeniškai prašyti šalių prezidentų lengvatinių mokesčių ir prieigos prie perspektyvių naftos telkinių. Konsultacijų milžinės ir programinės įrangos bendrovės, tiesiogiai bendraudamos su sprendimus priimančiais asmenimis, siekia gauti valstybinių užsakymų. Aukščiausio lygio vadovai gali atskristi ir per keturias ar penkias dienas susitikti su dešimtimis valstybių vadovų, sėdėdami už stalų garso nepraleidžiančiose patalpose, nevaržomi reguliavimo institucijų, žurnalistų ir kitų kliūčių. 

Pagrindinę forumo veiklą jau seniai užgožė užklasiniai renginiai, vykstantys Davose: kokteilių vakarėliai ir banketai, kuriuos rengia pasauliniai bankai ir technologijų bendrovės. Nuolatiniai forumo dalyviai giriasi, kad nedalyvavo nė vienoje diskusijoje ir niekada nebuvo įžengę į pagrindinę posėdžių salę, bet tuo pat metu džiaugiasi pakvietimais į pagarsėjusius vakarėlius.

P. Goodmanas teigia, jog nepaisant to, kad forumas yra ne pelno siekianti organizacija, K. Schwabas ir jo žmona Hilde Schwab – viena iš organizacijos įkūrėjų – sumaniai pasirūpino, kad gautų naudos ir per forumą plūstančių pinigų:

„ Pavyzdžiui, „Audi“ ilgą laiką buvo išskirtinis forumo pervežimo partneris, besinaudojantis Davosu kaip savo naujausių transporto priemonių demonstravimo vieta, o tuo tarpu Schwabams bendrovė tiekė automobilius su didelėmis nuolaidomis. Iš Forumo biudžeto apmokamos K. Schwabo kelionės po pasaulį, maitinimo ir apsaugos paslaugos jo rūmuose Ženevos Kolognio rajone.“

Per kelerius metus Forumas išleido beveik 70 mln. Šveicarijos frankų žemės sklypams šioje vietovėje įsigyti, įskaitant du sklypus, jungiančius Schwabo namą ir Forumo būstinę, kad šie sklypai taptų gretimi. Net dešimtajame dešimtmetyje, kai Forume dirbo tik kelios dešimtys darbuotojų, Schwabo atlyginimas buvo susietas su Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus darbo užmokesčiu ir sudarė apie 400 000 JAV dolerių per metus.

Tačiau Schwabo netenkino paprastas turtas. Jis patikėjo savo sūnėnui Hansui Schwabui sukurti daugybę pelno siekiančių įmonių, o Forumą panaudojo kaip rizikos kapitalo fondą. P. Goodmanas pasakoja, jog H. Schwabas prižiūrėjo forumo renginių logistiką, kai dešimtojo dešimtmečio viduryje jis su rangovu suvienijo jėgas ir įkūrė naują bendrovę „Global Events Management“, pusę pradinio kapitalo skyręs Forumui. Nuo pat pradžių naujoji įmonė turėjo sutartį su Forumu dėl visų jo renginių organizavimo, jos vertė siekė kelis milijonus dolerių per metus.

Vėliau K. Schwabas išsiuntė savo sūnėną į Bostoną, vadovauti „Advanced Video Communications“, pradedančiajai įmonei, kuriančiai vaizdo konferencijų sistemą. K. Schwabo nurodymu Forumas į šią įmonę investavo apie 5 mln. dolerių. H. Schwabas prižiūrėjo, kaip tobulinamas produktas, ir tarpininkavo sudarant sandorį, pagal kurį „USWeb Corp“ įsigijo šį startuolį, kai akcijų vertė siekė apie 16 mln. dolerių. 

Bendrovė Klausą Schwabą pastatė į savo valdybą ir suteikė jam akcijų, kurių vertė siekė 500 000 JAV dolerių. Kadangi vėliau akcijų vertė kilo, pradinė 5 mln. dolerių Forumo investicija tapo verta mažiausiai 20 mln. dolerių. 

Prieš pat susijungimą K. Schwabas paskambino savo sūnėnui ir pareikalavo pakeisti sutartį. Forumo „Advanced Video Communications“ akcijos buvo perleistos naujam subjektui – Švabo socialinio verslumo fondui.

Fondo interneto svetainėje rašoma, kad fondas skatina mažąsias įmones, kurios sprendžia socialiai svarbius klausimus, t. y., didina švaraus vandens ir elektros energijos prieinamumą besivystančiose šalyse ir kuria galimybes moterims. Tačiau kur dingo iš sandorio gauti pinigai, faktiškai nežinoma. Ir tai – veikiausiai tik ledkalnio viršūnė, mėginant suprasti, kokius sandorius ir kokią naudą gaudavo ir tebegauna tiek pats K. Schwabas, tiek ir Pasaulio ekonomikos forumo susitikimo dalyviai.

Kylančios kainos, nauji mokesčiai ir masiniai bankrotai: einama Klauso Schwabo ateities keliu?

Žinoma, daugeliui K. Schwabo idėjos gali pasirodyti tik kaip fantastinio scenarijaus piešimas, o pats K. Schwabas – paprastas ekonomistas, svajojantis apie geresnį pasaulį. Kol kas mums sunku įsivaizduoti visuomenę, kurioje didžioji dauguma neturi nuosavybės, pasirinkimo laisvės, negali naudotis pažangiausiomis technologijomis ar mokslu ir apskritai yra pilnai pavaldi kažkokiam turtingųjų, galingųjų sluoksniui, kuriam prieinama ir galima viskas. Tačiau dabartiniai įvykiai pasaulyje, regis, pamažu ritasi būtent į tokio ateities pasaulio pusę.

Prasidėjus koronaviruso pandemijos suirutei galėjome stebėti, kaip įvairiems mažesniems verslams darėsi vis sunkiau išsilaikyti nenutraukiant savo veiklos. Dalis karantino metu duris užvėrusių verslų taip ir liko uždaryti. O ko nepasiglemžė pandemija, panašu, pasiglemš į beprotiškas aukštumas kylančios energijos kainos.

Turėti kokį nors verslą dabar tampa tokia didele našta, kad be normalios valstybės pagalbos ir pokyčių rinkoje maži verslai neturi jokių šansų išgyventi. Tad padėčiai tęsiantis ar net aštrėjant galiausiai išsilaikys tik stambiosios korporacijos ar kažkokiu stebuklingu būdu prisitaikyti sugebėję mažesni verslai.

Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė, Alytaus krašto verslininkų asociacijos prezidentė Dalia Matukienė nevynioja žodžių į vatą ir sako:^[6]

„Jeigu situacija nesikeis, smulkiojo verslo Lietuvoje gali nebelikti.“

Jau dabar bankrotų kiekis vis auga, tad prasidėjus dar ir šildymo sezonui bei dar labiau augant elektros energijos, dujų bei įvairių produktų ir paslaugų kainoms, galime tikėtis dar didesnio garmėjimo į ekonominį dugną. Per 8 šių metų mėnesius vien viešbučių ir maitinimo sektoriuose pradėtas 81 bankrotas – tai 2,6 karto daugiau nei 2019–2021 metais, kai įmonės sunkiai išsilaikydavo ir galiausiai skelbdavo bankrotus koronaviruso pandemijos piko metu.^[8]

Tai, žinoma, atsilieps ir paprastiems gyventojams, kurie neturi savo verslų. Juk stabdančios veiklą įmonės masiškai atleidžia darbuotojus, tad didėja nedarbas, darosi sunkiau susirasti gerai apmokamą darbą ir atlaikyti vis gilėjantį sunkmetį. Ir drauge tai padeda kurti K. Schwabo įsivaizduojamą pasaulį: dar labiau stiprėja pasaulio turtingieji ir dar labiau gilėja atskirtis tarp paprastų žmonių ir tų, kurie veikiausiai ir turėtų tapti K. Schwabo minimu pasauliniu valdžios organu.

Šiuo laikotarpiu masiniai atleidimai jau tampa norma. „Achema“ atleidžia 31, Veterinarijos maisto ir veterinarijos tarnyba – 110, „Varėnos statyba“ – 41, „Švaros artelė“ – 52 darbuotojus^[7]. Ir toks masinis atleidimas iš pareigų nuolat pildosi naujomis privačiomis ar valstybinėmis įstaigomis.

Žinoma, galima šnekėti apie tai, jog dabartinė padėtis buvo neišvengiama dėl karo Ukrainoje. Tačiau viskas ėjo šia linkme jau daug anksčiau ir dėl to vargu ar galima kaltinti tik Rusiją. Juk matėme naikinamą Lietuvos energetinę nepriklausomybę, nykstančius ūkius, galėjome stebėti, kaip pagalbos prašantis verslas gavo tik riebius pažadus ar paramą „į skolą“, kurią dabar tenka ar vėliau teks grąžinti ir t. t. Vien Rusija nėra kalta dėl visų negandų, kurios vyksta pasaulyje ar, juo labiau, Lietuvoje.

Lietuvos valdžia – K. Schwabo teorijų marionetė?

Vien pati Lietuvos valdžia savo elgesiu dažnai panašėja į smulkiojo bei vidutinio verslo genocidą atliekančią K. Schwabo teorijų marionetę. Pavyzdžiui, dabar, kai daugeliui verslų tenka grąžinti per pandemiją susidariusias skolas, ji nusprendė pradėti labiau smaugti ir taip sunkiai besiverčiančius restoranus ir kavines, panaikinant pridėtinės vertės mokesčio lengvatą. Panevėžyje veikiančio viešbučio „Romantic“ ir jame įkurto restorano „À La Carte“ generalinė direktorė Dalia Remeikaitė sako:^[9]

„Kažkada ir buvusiam premjerui Andriui Kubiliui sakiau: jei karvei duotume mažiau ėsti ir dažniau melžtume, ar tikrai ji daugiau duotų pieno? Su verslu lygiai taip – jeigu nesudarysi sąlygų veikti, jis bus uždarytas. Lietuva vykdo savotišką verslo genocidą. Esantieji valdžioje, neturėję net kioskelio, apskritai nesupranta, kas yra verslas, iš kur sunešamas biudžetas. Tai, kas vyksta dabar, yra visiška Vyriausybės kompetencijos stoka. <...> . Tai cinizmo viršūnė.“

Ir smaugiami ne tik verslai, bet ir žmonės: sugalvojami nauji automobilių taršos, nekilnojamojo turto mokesčiai bei kitos priemonės, kurios neabejotinai skatins žmones atsisakyti iki šiol turėtų privilegijų, nes paprasčiausiai dauguma nepajėgs įpirkti ar išlaikyti savo būsto ar automobilio. Naujos prievolės atsiranda net tokiu metu, kai didžiajai daliai žmonių ir taip darosi vis sunkiau išgyventi, o ekonomistai perspėja, kad žemiau skurdo ribos atsidurs dar daugiau piliečių.

Abortų propagavimas, didėjantis nevaisingumas, lyties keitimas – faktoriai, nulemsiantys vis mažėjantį gimstamumą ir genderizmo rojų

K. Schwabas dažnai aukština technologinę pažangą ir kartoja, kad ateityje galėsime sėkmingai žaisti genetinį žaidimą. T. y., galėsime kurti tokius žmones, kokių norime, keičiant dar negimusių vaikų genetiką ar netgi labiau remdamiesi į pilnai dirbtinį intelektą. Tokiu būdu sukurti ar patobulinti žmonės bus daug pranašesni savo protiniais ir/ar fiziniais gebėjimais, galbūt net galės gyventi daug ilgiau, išvengti įvairių ligų ir panašiai.

Tai skamba pakankamai gražiai, tačiau ką tai reiškia paprastam žmogui? Veikiausiai nereikia daug spėlioti, jog genetikos keitimas, gebėjimas iš anksto rinktis, kas gims ir kiti panašūs dalykai skambėtų kaip tik turtingiesiems prieinami dalykai. Tuo tarpu neturtingieji veikiausiai ir toliau liktų prie natūralių žmogaus ištakų. O tai reikštų, kad tarp paprastos visuomenės ir turtingųjų toliau didėtų nelygybė, tik jau kitokia – pastarieji taptų neabejotinai pranašesni savo fizinėmis ir protinėmis galimybėmis, ko seniau nebuvo.

Be to, K. Schwabas mėgsta užsiminti apie žmonių kiekio ribojimą, GENDER idealogiją ir panašius su gimstamumu bei žmonių elgesiu susijusius dalykus. Jei galvojate, jog visuomenėje dar nėra jokių su gimstamumo mažinimu susijusių požymių – smarkiai klystate. Vien abortų propagavimas, nuolat iškeliant pasirinkimo laisvės ir saugumo atliekant tokias procedūras svarbą, o ne psichologinę pagalbą ir kitokią paramą moterims, veda prie abortų augimo.

Ir tai vyksta ne tik kokiuose tolimuose pasaulio kampeliuose, bet ir Lietuvoje. Štai praėjusiais metais fiksuotas didžiausias mirtingumas ir mažiausias gimstamumas per 60 metų. Tačiau paradoksalu, jog šalyje, kur gimstamumas ir toliau pavojingai mažėja, o tauta senėja, nuolat akcentuojami abortai, prisidengiant laisvėmis, o ne ieškant išeičių, kaip iš tikrųjų padėti moterims. Juk abortas turėtų būti kraštutinė, o ne pati pirmoji pagalbos priemonė, kai neplanuotai pastojusi moteris abejoja, kokį žingsnį turėtų priimti.

Nors abortai turėtų būti prieinami ir turėtų būti užtikrintas saugumas, atliekant tokias procedūras dažnu atveju moterys rinktųsi gyvybę, jei tik gautų psichologinę pagalbą, paramą daiktais ar pinigais ir žinotų, jog nėra vienos. Tačiau vietoj to matome vis aštresnį abortų propagavimą. Pavyzdžiui, nuo kitų metų Lietuvoje bus galima nutraukti nėštumą ne tik chirurginiu būdu, bet ir tiesiog išgėrus gydytojo paskirtus vaistus. Medikamentinis abortas bus prieinamas iki devynių nėštumo savaičių ir taip bus dar paprasčiau atsisakoma neplanuoto vaisiaus. Lietuvos akušerių ginekologų draugijos atstovas Vytautas Klimas sako:^[11]

„Moteriai nereikia gultis į ligoninę, nereikia narkozės ir chirurginės operacijos. Nėštumas nutrūksta moteriai priimtinoje aplinkoje, paprastai tai įvyksta namuose.“

Ir tuo pačiu, kai vyksta nuolatinis abortų populiarinimas ir normalizavimas, vis daugiau porų susiduria su vaisingumo problemomis. Neseniai paaiškėjo, kad prie to gali prisidėti net ir koronavirusas. Ar bent jau tokių išvadų prieita naujame tyrime, kurį su entuziazmu platina skiepų šalininkai. Jame rašoma, jog po sunkesnių persirgimų koronavirusu dažnai išsivysto erekcijos disfunkcija, gali prasidėti kitos su vaisingumu susijusios problemos.

Kad vien gimstamumo mažėjimas dėl sveikatos problemų, prastos ekonominės bei politinės padėties ir abortų propagavimo nepasirodytų per mažai, lygiagrečiai skatinamos LGBT idėjos. Tikriausiai prieš gerą dešimtmetį niekas nebūtų patikėję, jog Lietuvoje bus drąsiai siūloma įteisinti vienalytes partnerystes. Arba, kad už Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas bus galima pakeisti lytį, kaip kad neseniai, be jokio tautos atsiklausimo, buvo patvirtinta mūsų šalyje.

Sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui užteko vienam padėti lemtingą parašą, įteisinantį lyties tapatumo sutrikimo diagnozavimo ir gydymo tvarką^[13]. Žinoma, tai nėra jo vieno sumanymas, nes tvirtinti vis didesnes teises ir platesnes paslaugas nuolat reikalauja Europos Sąjunga ir įvairios tarptautinės institucijos, kurios – tą suvokdamos arba ne – sėkmingai eina K. Schwabo ideologiniu keliu.

Europinės institucijos gali tapti prievartos mechanizmu, vykdančiu Pasaulio ekonomikos forumo viziją

Puikia iliustracija, kaip europinės institucijos gali tapti prievartos mechanizmu, panaikinančiu šalių nepriklausomybę ir taip pratinančiu prie K. Schwabo taip trokštamo globalaus valdymo organo, gali būti situacija su Stambulo Konvencija. Europos sąjunga jau ruošiasi priimti direktyvą ir primesti Stambulo Konvencijos nuostatų vykdymą visoms šalims, nepriklausomai nuo to, ar jos ratifikavo Konvenciją, ar ne.

Nors kai kurie dokumentą laiko būdu kovoti prieš smurtą šeimoje ir prieš moteris, Stambulo Konvencija yra kur kas suktesnė ir vėlgi atveria kelią į K. Schwabo piešiamą ateitį. Pavyzdžiui, joje įvedamos pasirenkamos „socialinės lyties“ (gender) ir „smurto pagal lytį“ sąvokos. Taip pat rašoma, jog „didesnė rizika patirti smurtą dėl lyties visų pirma kyla lesbietėms, biseksualioms, translytėms, nebinarinio seksualumo, interseksualioms ir queer (LBTIQ) moterims“ ir drauge įvedama bausmių sistema.

Konvencijoje nurodoma „priekabiavimo kibernetinėje erdvėje“ sąvoka, pagal kurią „įžeidžiančios medžiagos“, padariusios „psichologinę žalą“ publikavimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu ir tai „baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme.“

Štai ir kiti įdomūs punktai:^[14]

„Lygių galimybių institucijoms numatoma suteikti teisę veikti fizinių asmenų vardu ir juos remti teismo procese, teikti prašymus atlyginti žalą ir pašalinti turinį internete. Kad šios įstaigos galėtų veiksmingai vykdyti užduotis, valstybės narės įpareigojamos skirti joms „pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių“.

Nurodymai blokuoti ir trinti turinį internete būtų teikiami „gavus pakankamai motyvuotą ir pagrįstą aukos prašymą“ ir net nelaukiant tyrimo užbaigimo. „Įsižeidusiems“ turėtų būti suteikta galimybė gauti žalos atlyginimą dar net nesibaigus teismui, baudžiamojo proceso metu, o mokamas žalos atlyginimas „neturėtų būti ribojamas nustatant maksimalią ribą.“

Smurto tramdymu prisidengiama, kad būtų įteisintos skirtingos lytys, nuomonių cenzūra, diktatūra ir seksualinių mažumų pranašumas

Taigi, iš esmės smurto tramdymu šeimoje ir prieš moteris prisidengiama tik tam, kad būtų įteisintos skirtingos lytys Lietuvoje, visuomenės nuomonės cenzūra, kriminalizuojant kitokią nuomonę, ir seksualinių mažumų pranašumas, vykdant kone visišką teisių diktatūrą.

Faktas, kad Europos Sąjunga jau bando įteisinti šią Konvenciją Europos mastu, net jei kai kurios šalys tam nepritaria, parodo, kokiu trapiu laikotarpiu gyvename ir kaip arti Didžiojo perkrovimo stovime.

Jei valstybių vadovai, įskaitant ir Lietuvą, neturės stuburo, ilgainiui tikrai gali nutikti taip, kad pavienės valstybės nebeturės tikros valdžios, o visos laisvės bus globalistų rankose, kurie jau daugelį metų trokšta įgyvendinti didįjį visuomenės ir pasaulinės ekonomikos pertvarkymą. Globalistai sėkmingai išnaudoja ir veikiausiai išnaudos kiekvieną krizę, nemokšiškai priimamus pavienius sprendimus, jog pasiektų savo įsivaizduojamą ateitį. Juk pats K. Schwamas metinėje Pasaulio ekonomikos forumo ataskaitoje sakė:^[15]

„Mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik bendradarbiauti pasauliniu mastu, jei norime išvengti politinių, ekologinių ir socialinių nelaimių.“

Tik deja, jo bendradarbiavimas primena įtakingųjų diktatūrą ir dabartinio pasaulio griovimą, o ne gražų rytojų. Tad ėjimas K. Schwabo ideologiniu keliu vargu ar bus malonus paprastiems žmonėms.