<h2>Nuo pagoniškųjų tradicijų mes vis tik nenusigręžiame</h2>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Naktis iš birželio 23-iosios į 24-ąją, vasara, šiltas oras ir mistiški ritualai – tai Joninės arba Rasos. Iki krikščionybės įsigalėjimo, daugelyje šalių ši šventė siejosi su pagoniškomis vasaros saulėgrįžos tradicijomis, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Nors ši šventė minima tiek Lenkijoje ar Latvijoje, tiek ir Estijoje ar Švedijoje, kiekviena šalis gali didžiuotis vietos tradicijomis, papročiais bei ritualais.</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Bažnyčia ilgą laikė bandė išgyvendinti įvairias su saulėgrįža susijusias pagoniškas tradicijas, tačiau pastangoms galiausiai nenusisekus, bažnyčia nustatė, jog birželio 24-oji – Jono Krikštytojo minėjimo diena. Vis tik, perimta ir nemažai pagoniškų tradicijų, viena tokių – laužų kūrenimas.</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Nors dažna bendruomenė ir individai senąsias tradicijas bei papročius palieka praeityje, Joninės lieka smagia vasaros švente, į didžiųjų miestų ir mažų miestelių parkus, aikštes bei stadionus sutraukianti tiek jaunus, tiek ir vyresnius. O švęsti mes iš tiesų galime, juk dar 2003-aisiais Joninių dienų<span class="Apple-converted-space"> </span>Lietuvoje paskelbta nedarbo.</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/pexels-jovydas-pinkevicius-4712022.jpg" alt="Paparčio žiedas" /></p>
<h2>Sveikatą gerinantys ir ateitį nuspėjantys ritualai tapo pramoga</h2>
<p style="text-align: justify;">Joninių išvakarės neįsivaizduojamos be galybės įvairiausių ritualų ir įsitikinimų. Ilgą laiką ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui. Buvo tikėta, kad didelė rasa Joninių rytą reiškia gausų rudens derlių. Tuo tarpu naktinė rasa magišką naktį buvo surenkama ir saugoma – manyta, kad ji turi gydomųjų galių. Ankstyvą Joninių rytą visi skubėdavo į ežerus, upes ir upelius, nes visi įtikėjo, jog rytinis vanduo padės sveikatai ir imunitetui[1]. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Anot „Visuotinės lietuvių enciklopedijos", ne mažiau paplitusi tradicija buvo kupoliavimas – žolynų rinkimas (iš septynių arba devynių laukų). Tikėta, jog surinkti žolynai turi mistiškų gydomųjų galių. Dalį surinktų žolynėlių žmonės paslėpdavo namų sienose bei įteikdavo šeimos nariams. Jei gauta puokštė greitai nuvysdavo, tai reikšdavo, kad laukia mirtis.</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Netekėjusios merginos iš surinktų žolynų pynėsi vainikus, kurios vėliau mėtė sau per galvą ant medžio šakų – po kelinto karto vainikas užkibs, po tiek metų mergina ištekės.</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Kaip rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje", pagrindiniu Joninių išvakarių simboliu buvo laikoma Saulė bei ugnis. Šventa laikyta laužų ugnimi buvo šventinami namai, jaunavedžiai, dirvos bei ūkio gyvūliai. Pasitelkus ugnies deglus jaunimas ir vyresnieji ieškodavo mistinio paparčio žiedo. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Vis tik, po XX a. šešto dešimtmečio, Joninių papročiai kito. Vis dažniau imta sveikinti varduvininkus – Jonus, Jones, Janinas, jiems įteikiami didžiuliai ąžuolo šakelių vainikai. Septintame dešimtmečiais imta rengti ir Joninių šventes Rambyne, Kernavėje bei kitose vietose, į kurias ir dabar susirenka tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Nuo 1987-ųjų, Jonavoje Joninės švenčiamos kaip miesto varduvių šventė.</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/christian-widell-bahsnndci5i-unsplash.jpg" alt="Vainikai" /></p>
<h2>Lietuva nėra išskirtinė: Jonines mini ir kaimynai</h2>
<p style="text-align: justify;">Mūsų kaimynėje Latvijoje, Joninės artimai siejamos su derliaus kultu, o padavimuose teigiama, kad jos pašvęstos Janiui – vienam iš pagrindinių derlingumo ir vaisingumo dievų. Latviai gali pasigirti ir tradiciniais Joninių patiekalais – būtinai apvaliu varškės sūriu su kmynais ir Janio alumi[2]. </p>
<p style="text-align: justify;">Tuo tarpu Estijoje, Joninių arba vidurvasario šventė iki šių dienų yra itin svarbi, pačių estų netgi laikoma antroje vietoje po Kalėdų. Iki šių dienų šventei būdingas masinis laužų deginimas, ypač kalvotose, pajūrio vietovėse, tikima, kad jie saugo nuo tamsių jėgų. Laužas reiškė apsaugą nuo tamsos jėgų, taip pat turėjo padėti saulei pasiekti dangaus viršūnę, reiškė šviesos pergalę prieš tamsą. Joninių dieną estai yra įpratę skubėti į pirtį ar sauną. Vis tik, norint gerai išsiplakti, vantas pasiruošti svarbu tik iki birželio 24-osios, nes po šios dienos vanta nebetenka gydomųjų galių[3].</p>
<p style="text-align: justify;">Nors laikai kinta ir visuomenė sparčiai atsisako senųjų tradicijų, smagu matyti, jog Joninės nėra viena jų. Seni ir jauni, kaimuose ir miestuose, kasmet susirenka uždegti vidurvasario laužų, su nekantrumu laukia vidurnakčio ir skuba ieškoti legendomis apipinto paparčio žiedo. Belieka tikėtis, kad pagonišką praeitį ir kovą su bažnyčia išgyvenusi šventė iš mūsų gyvenimų nedings ir ateityje.</p>
