Socialinius tinklus šiandien užtvindė įrašas, kuriame pamatėme iš mamos rankų plėšiamą vaiką
Kuo toliau – tuo gražiau. Geriausias, mano nuomone, komentaras apie šį įvykį buvo šis:
„Prasidėjo karas prieš padorius žmones“.
Deja, yra ir kitokių komentarų ir nuomonės formavimo naratyvų, pavyzdžiui:
Įrašas senas;
Įrašas neturi pilno konteksto;
Įrašas neteisėtas;
Mama pati kalta – traumuoja vaiką;
Mama manipuliuoja vaiku;
Mama nebendradarbiauja su institucijomis;
Mama nevykdo teismo nurodymų;
Mama turėtų atiduoti vaiką, o paskui aiškintis ir bla bla bla..
Na, dėl šių komentarų, kaip sakoma, be komentarų. Dar tik trūksta kažko, kas būtų susieta su klimato kaita.
Jei galėčiau naudoti O. Arestovičiaus retoriką
Tai tiesiog paklausčiau:
„klausykite, dalb*jobai, kokių jums čia kontekstų dar reikia? Kokiu reikia būti aklu, kad nematyti, jog vaikas nori būti su mama? Galutinai sužvėrėję valdininkai visam gyvenimui sutraumavo vaiką, o jūs čia su tais savo „kontekstais“…“
Bet dabar paklausiu ne kaip Arestovičius, o kaip kukli moteris, žinanti, kas per daiktas yra tas „mamos instinktas“:
„Žmogai, kiek dar jūs bučiuosite subinę šalyje klestinčiam blogiui ir agresijai“.
Ups, ir vėl paklausiau, kaip Arestovičius, o ne kaip kukli moteris. Bet kitaip neišeina. Turbūt todėl, kad tas perdėtas lietuviškas kuklumas ir amžinoji pozicija „per daug neišsišokti“ jau grįžta į visuomenę bumerango principu.
