Karas – nuolatinė mūsų civilizacijos problema
Žmonijos ir planetos požiūriu karas yra viena iš didžiausių tragedijų, beveik garantuotas kelias į pražūtį ir savidestrukciją. Nepaisant to, taikus pasaulis yra beveik neįsivaizduojamas.
Pasaulio valstybių branduoliniai arsenalai auga, ginklų pramonė kraunasi turtus, o milijonai žmonių yra tuščiai priverčiami palikti savo namus, atsisveikinti su savo artimaisiais ar net paaukoti savo gyvybes.
Pasaulio lyderiai viešai smerkia karo nusikaltimus, tačiau kaltieji – dažnai išsisuka nuo atsakomybės. Šimtai tūkstančių ar net milijonai žmonių gyvybių yra įvertinami tik maldomis ir niekur nenuvedančiomis kalbomis apie taiką.
Nors pastaruosius per aštuonis mėnesius išgirdę žodį karas iš karto pagalvojame apie Rusijos pradėtą invaziją į Ukrainą, tikrojo globalių karinių konfliktų masto mes net nesuprantame.
Remiantis Užsienio santykių tarybos „Global Conflict Tracker“ duomenimis, šiuo metu pasaulyje vyksta bent 27 platesnio masto kariniai konfliktai.
Stebėtojai, konfliktus skirstantys į tris grupes – „blogėjančius“, „nekintančius“ ir „gerėjančius“, teigia, kad šiuo metu nėra nė vieno konflikto, kuris būtų apibūdintas kaip „gerėjantis“. Tuo tarpu situacija Afganistane ir Ukrainoje yra laikoma sparčiai blogėjančia.
Kitur – ne ką geriau. Jemene jau šešerius metus vykstantis kruvinas pilietinis karas pareikalavo ketvirčio milijono žmonių gyvybių. Šaliai smogė skurdas ir badas, o vaikai iš alkio yra priversti valgyti tiesiog savo rankas. Mianmaro pilietinis karas, nusinešęs milijonus gyvybių ir šimtus tūkstančių privertęs sprukti iš šalies, tęsiasi jau daugiau nei 60 metų – tai ilgiausiai pasaulyje vykstantis pilietinis karas.
Visame pasaulyje, remiantis Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, daugėja konfliktų, JT įspėjo, kad taikai pasaulyje kyla didžiausia grėsmė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Vis daugiau politikos ekspertų puse lūpų prabyla apie Trečiojo pasaulinio karo ar branduolinio konflikto grėsmę.
Tokios niūrios prognozės verčia pagalvoti apie tikruosius kruvinų karų tikslus, režimų ir politinių jėgų siekius bei galiausiai kelti klausimą, kas yra tikrasis kaltininkas?
Jeigu karas Ukrainoje yra laikomas pavojingo rusiško imperializmo ir liguistų Vladimiro Putino kėslų padarinys, kas kaltas dėl dešimties kitų pasaulyje vykstančių konfliktų? Rusija, teroristiniai režimai, vietinės grupuotės?
Tiesa yra ta, kad dažnas pasaulio gyventojas kaip vieną iš didžiausių konfliktų kurstytojų įvardytų JAV. Ši šalis, kuri globaliame kontekste neretai yra laikoma demokratijos gynėja, laisvės ir lygybės saugotoja, yra tapusi savotiška pasaulio policininke. Tačiau nereikėtų apsigauti.
Trumpa, tačiau kruvina šios šalies istorija iš tiesų verčia kvestionuoti ne tik JAV kaip demokratiškos valstybės statusą, tačiau skatina ieškoti atsakymų į klausimus, apie sunkiai paaiškinamą JAV imperializmą bei hipokritišką poziciją, kai karas pradedamas kalbomis apie išlaisvinimą, demokratijos puoselėjimą ir pagalbą.
JAV trūksta savirefleksijos
JAV ne visada save laikė pasaulio policininke. Nors XIX a. JAV išplėtė savo dominavimą Vakarų pusrutulyje, iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos jos netapo pasauline karine supergalybe. Po karo dalis JAV karinio pranašumo buvo pateisinama taktiniu pobūdžiu.
Po Antrojo pasaulinio karo JAV vadovai Sovietų Sąjungą ir komunizmo plitimą laikė grėsme nacionaliniam saugumui, o dalis Vakarų šalių tokiai pozicijai visiškai pritarė.
Tačiau ilgainiui JAV karinė viršenybė įgijo ir moralinį aspektą: „Jei turime panaudoti jėgą, tai tik todėl, kad esame Amerika; esame nepakeičiama tauta. Mes esame tvirti ir matome į ateitį toliau nei kitos šalys“, – 1998 m. sakė Bilo Klintono valstybės sekretorė Madlen Olbrait.
Iš tokių pasisakymų tampa aišku, kad ši šalis mėgo ir vis dar mėgsta save vaizduoti kaip laisvės ir demokratijos gynėją, galinčią sau leisti daugiau nei kitos pasaulio valstybės. Įsiveržimas į kitas šalis, valstybių režimų nuvertimas, karo skatinimas – tai pateisinama, nes taip elgiasi JAV.
Nors šiuo atveju kritika JAV nėra joks pateisinimas kitoms pavojingoms ar net teroristinėms valstybėms bei režimams, JAV ir jos sąjungininkų savirefleksijos trūkumas stebina.
Mirko Drotschmann, vokiečių istorikas ir žurnalistas, taip pat stebisi, kaip gi JAV net šiais laikais yra linkusi save vaizduoti kitomis spalvomis nei ją mato didelė dalis pasaulio.
Juk dažnai teigiama, jog ten, kur yra JAV, ten yra laisvė. Toks įvaizdis ištisus dešimtmečius, nepriklausomai nuo partijų ir prezidentų, buvo JAV vizitinė kortelė.
Dabar, kai JAV vis dar su dideliu pasididžiavimu save pristato kaip laisvės ir demokratijos simbolį, Rusijos agresijos akivaizdoje žurnalistas M. Drotschman žvelgia į mažiau šlovingus pačios Amerikos istorijos etapus.
„JAV karinių operacijų sąrašas – tai siaubo operacijų katalogas“, – teigia M. Drotschmann.
Vietnamas, Irakas, Afganistanas: JAV pasiskelbusi pasaulio policininku, kaip neretas policijos pareigūnas, ne kartą buvo agresorius ir manipuliatorius.
Bėgant dešimtmečiams, keitėsi JAV agresijos metodai ir tikslai, net ne įprotis būti „gerųjų“ pusėje, iš esmės elgiantis taip, kaip bet kuri kita imperialistinė valstybė.
Jungtinėms Valstijoms visada buvo aišku, kas yra „blogiukai“: galiojo principas – jei nesi už mus, vadinasi, esi prieš mus.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje, JAV slaptoji tarnyba CŽV ne kartą bandė nuversti teisėtas kitų šalių vyriausybes, vykdydama įvairias misijas, kad neleistų joms per daug suartėti su sovietais – aršiausiu savo priešu. Dominikos Respublikoje, Kosta Rikoje arba Čilėje – visose šiose šalyse netrūko pokyčių, inicijuotų būtent JAV.
Tačiau JAV apetitas buvo didelis dar anksčiau. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje tuometinis JAV valstybės sekretorius Frankas Kelloggas kartu su savo kolega iš Prancūzijos, Paryžiaus sutartyse sukūrė „teritorinio vientisumo“ principo pagrindą. Tai dar kartą pabrėžta 1945 m. Jungtinių Tautų chartijoje: jokia valstybė negali grasinti ar naudoti jėgos prieš kitą valstybę. Tačiau JAV šį straipsnį aibę kartų interpretavo savaip.
Bėgant metams, tiek JAV politika, tiek ir viešas jos reiškimas keitėsi. Tačiau net ir šiandien ši šalis nėra linkusi nuolaidžiauti tiems, kuriuos vertina įtariai. Kiekvienas, kurį JAV laiko pavojingu, turi problemų su šia šalimi: ekonominių, politinių, saugumo.
Tai susiję su dar 2002 m. rugsėjo mėnesį paskelbta vadinamąja „Busho doktrina“. Paprasčiau tariant, jei šalis nori apsiginkluoti branduoliniais, biologiniais ar cheminiais ginklais prieš JAV valią, Jungtinės Valstijos pasilieka teisę užpulti šią šalį. Užtenka vien įtarimų. Ši doktrina, tik šiek tiek pakeista, taikoma ir šiandien.
Kaip teigia M. Drotschmann, JAV yra ne nepriekaištingos reputacijos „gerasis vaikinas“, moraliai pranašesnis už visus kitus: čia trūksta savirefleksijos, kuria JAV nepasižymi.
Aktyviausia konfliktų dalyvė ir karų iniciatorė
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV dalyvavo daugumoje didžiausių karinių konfliktų. Savo intervenciją valstybė teisina tokiais žodžiais kaip „žmogaus teisės“, „demokratija“, „vertybės“. Tai įprastos retorikos priemonės, kuriomis Jungtinės Valstijos pateisina savo agresiją.
Dalis neutralių ekspertų ir analitikų teigia, kad JAV, priklausomos nuo žiaurios karinės galios ir apsvaigusios nuo milžiniškos politinės ir ekonominės naudos, gaunamos iš konfliktų kurstymo ir savavališkų intervencijų, tapo didžiausia grėsme taikai ir stabilumui pasaulyje.
2019 m. balandį buvęs JAV prezidentas Jimmy Carteris pareiškė, kad Jungtinės Valstijos tik 16 metų iš 242 metų savo istorijos nedalyvavo jokiame kariniame konflikte. Buvęs prezidentas JAV pavadino karingiausia valstybe pasaulio istorijoje.
Tačiau tuo didžiuotis nereikėtų. Korėjos kare žuvo daugiau kaip 3 mln. civilių gyventojų, apie 3 mln. buvo priversti palikti savo namus. Vietnamo karas, vykęs nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų, buvo toks pat kruvinas ir žiaurus: per karą žuvo iki 2 mln. civilių gyventojų, kurių daugelį JAV pajėgos sistemingai žudė.
Artimuosiuose Rytuose JAV karas taip pat tęsėsi dešimtmečius. 1991 m. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos užpuolė Iraką ir pradėjo Persijos įlankos karą, per kurį žuvo apie 2 500–3 500 civilių gyventojų, o per oro antskrydžius buvo sugriauta apie 9 000 civilių namų. 2001 m. JAV pasiuntė savo karius į Afganistaną vardan kovos su terorizmu. Dėl karo ne tik žuvo mažiausiai 100 000 civilių ir 2 mln. žmonių tapo pabėgėliais, bet ir šalis susidūrė su sunkumais atkuriant savo ekonomiką ir politinę sistemą.
Šie karai ir konfliktai nuniokojo užpultas šalis, pražudė milijonus civilių gyventojų ir dešimtis milijonų žmonių privertė palikti namus. Tokie siaubai buvo dangstomi kalbomis apie demokratiją ir išlaisvinimą, kovą su blogiu ir kruvinais režimais. Tačiau kovojama yra analogiškai kruvinais metodais.
Kišimasis į nepriklausomų šalių reikalus – JAV skiriamasis bruožas
Pačios JAV buvo įkurtos smurtu prieš Amerikos čiabuvius ir nuo to laiko kūrėsi, plėtėsi ir augino savo galią, kurstydamos smurtą, įgyvendindamos savo imperialistines svajones.
Pastaruosius du dešimtmečius Vašingtonas buvo nukreipęs savo žvilgsnį į Vakarų Aziją, taip pat vykdė pražūtingas invazijas į Afganistaną ir Iraką, rėmė takfirų teroristines grupuotes tokiose šalyse kaip Sirija ir Libija. Vėliau, atsigręžta ir į Rytų Europą.
JAV taip pat deda viltis į Kinijos vidaus problemas, pavyzdžiui, Taivaną, Honkongą, Tibetą, Sindziangą ir kitas, tikėdamasi sulaikyti augančią Pekino ekonominę ir karinę galią.
Tai nėra nauja JAV politika. Tais atvejais, kai JAV nepavyksta nuversti nepalankių režimų, ši šalis kursto maištą. Tokia nestabilumo skleidimo politika padeda Amerikos ginklų gamintojams gauti pelną iš ginklų tiekimo, taip pat įtvirtina JAV supervalstybės rolę pasaulyje.
Kritikai teigia, kad iliuzinė mintis, jog Vašingtonas gali suteikti saugumo garantijas kitai šaliai, negali būti toliau nuo tiesos. Tiesa ta, kad, kaip ir įrodė istorija, JAV rūpinasi tik savo interesais, pelnosi iš savo karinių avantiūrų, o kai šie Amerikos interesai išnyksta, išnyksta ir tariamos saugumo garantijos.
Greitai pamirštama tuomet tampa ir retorika apie demokratiją bei laisvę. Kai JAV valdžios atstovai kalba apie moterų teises, tuo pat metu užtenka pažvelgti, kiek moterų JAV kariuomenė nužudė ar numarino badu dėl jos pradėtų ar tiesiogiai remiamų karų.
Kiek blogio buvo padaryta vardan demokratijos?
Karo eksportas,ekstremistinių ideologijų kurstymas, ekonominio nestabilumo skatinimas – tai JAV „demokratijos modelis“.
„Karas yra amerikietiškas gyvenimo būdas“, – taip teigia JAV istorikas Paulas Atwoodas, pažymėdamas, kad JAV gimė, augo ir tapo supervalstybe iš karo, vergovės ir žmonių žudynių.
Kaip jau minėta, per daugiau nei 240 metų trunkančią šios šalies istoriją, nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1776 m. liepos 4 d. , tik 16 metų JAV nekariavo.
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 2001 m. JAV inicijavo 201 iš 248 ginkluotų konfliktų 153 vietose, o tai sudaro daugiau kaip 80 proc. visų pasaulyje vykusių karų.
