Jaunieji advokatai linksminosi „psichiatrijos ligoninėje“
Visai neseniai savo socialinio tinklo paskyroje Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija pasidalino nuotrauka, kurioje asociacijos nariai iš Kauno linksminosi pabėgimo kambaryje, kurio tematika – psichiatrijos ligoninė.
Nors įrašas iš asociacijos socialinio tinklo jau ištrintas, tačiau internete vis dar sklando, mat sukėlė itin didelę pasipiktinimo audrą. Veikiausiai, ne tiek dėl to, kad advokatai linksminosi tokiame pabėgimo kambaryje (juk jei toks yra, į jį nueiti anoks čia nusikaltimas), kiek dėl to, kaip apie tai jie parašė.
„Reikėjo saugotis čia tūnančių psichiatrijos ligoninės pacientų, kurie, pagavę tamsoje, galėjo nusitempti į karcerį.
Kauno skyriaus nariai juokėsi <…>, kadangi kiekvieną kartą priartėjus psichiatrijos pacientui, visi susiglausdavo ir įsisprausdavo į kampą.“
Vėliau asociacijos paskyroje pasirodė atsiprašymas, o pats pykčio bangą sukėlęs įrašas buvo panaikintas.
„Nuoširdžiai atsiprašome visų, kuriuos mūsų paskutinis pranešimas įžeidė ar galėjo įžeisti. Pasirinkdami pramogą, nesiekėme stigmatizuoti jautrių socialinių grupių. Dar kartą atsiprašome“[1].
Pasipiktino psichiatrijos pacientų stigmatizavimu
Dovilė Filmanavičiūtė, kuri visuomenei žinoma kaip atlikėja, nors dabar dirba reklamos ir pardavimų srityje, pirmoji pasidalino įrašo nuotrauka ir iškėlė mintį, kad toks požiūris yra labai įžeidus tiems, kurie sunkiai dirba, kad taptų pilnaverčiais visuomenės nariais, arba tiems, kurie gimė kitokie ir nieko negali padaryti, nors ir nėra dėl to kalti.
„Kaip taip įmanoma? Ar negana stigmatizuoti žmones, kurie kasdien ir taip per kančias iriasi šviesos link? Gėda gėda gėda!“, – rašė ji[2].
Į įrašą netruko sureaguoti ir daugiau visuomenininkų.
„Čia kažkam yra juokinga tyčiotis iš žmonių, kurie, pvz., serga depresija, ar patyrė karo žiaurumus, todėl gavo PTSD, ar, pvz., tiesiog gimė kiek kitokie, ar sovietmečiu pakliuvo į baudžiamosios psichiatrijos sistemą, ar turi dar kokius nors įprastus sutrikimus ar panašiai“, – rašo tinklaraštininkas Ričardas Savukynas[3].
Jis priduria, kad tai ir yra tikrosios patyčios – kuomet juokiamasi iš tų, kurie negali patys apsiginti.
Jautriai į tokią „pramogą“ sureagavo žmonės, patys dirbantys ar susidūrę su psichikos sutrikimais.
„Nesuprantu kai ko. Kam reikia taip elgtis? Na pavadinkit savo pramogą zombilendu ar kaip, ir vaidenkitės ten. Aš dirbu su psichikos negalią turinčiais žmonėmis. Patikėkit, ir patys galit labai greitai tokiais tapti: viena avarija, sužalota galva, ir jūs mūsų paslaugų gavėjas. Niekas nežinot, ar senatvėje neužklups demencija, alzheimeris“, – rašo Lina Dūdaitė-Kralikienė.
Jai antrina ir Aistė Lukoševičė: „Kaip blogai. Ta prasme, smagu grįžti į žiauriai senus stereotipus, kur žmogus su psichinėm negaliom yra laikomas pavojingu. Ta prasme žmonės kažkada su depresija buvo rišami prie sienos. Čia visiškas stigmatizavimas, nesupratimas kas yra mental issues“.
Architektė ir advokatė Rūta Barisaitė taip pat pasipiktino kolegų pramogomis.
„Psichinėmis ligomis sergantys žmonės patiria atskirtį ir šalis pirmauja savižudybių skaičiumi.
Labai liūdna, kad mano labai gerbiamos profesijos atstovai tame nemato jokio blogo tono.
Kitą kartą galite susigalvoti kitų linksmų žaidimų – „pabėk nuo vėžiu sergančio mirštančio vaiko“, „pabėk nuo nukankinto karo belaisvio“ ir pan.“, – savo socialiniame tinkle rašo ji[4].
Dalis pateisina: pabėgimo kambarys sukurtas pagal kompiuterinį žaidimą
Patys pabėgimo kambario kūrėjai rašo, kad pabėgimo kambarys iš tiesų nėra apie veikiančią psichiatrijos ligoninę, o veikiau jau siaubo žanro klasika tapusi apleista psichiatrijos ligonė, kurioje buvo vykdomi kažkokie eksperimentai.
„Jus esate žurnalistai atvykę į apleistą psichiatrinę, kurioje dingo kolega anksčiau atlikdamas reportažą. Po neaiškaus eksperimento išmirė darbuotojai ir pacientai, tačiau ne visi, likusieji vis dar ten… Jų reikia saugotis tamsoje, kovoti draudžiama. Jeigu būsite neatsargūs, psichas jus nuves į karcerį“, – toks yra oficialus šios pramogos aprašymas[5].
Apie tai, jog čia tėra standartinio siaubo filmo ar siaubo žaidimo scenarijaus inscenizacija, rašė ir daugiau socialinio tinklo naudotojų.
„Visų pirma tai šitas pabėgimo kambarys nėra sukurtas šaipytis, stigmatizuoti ar pan. Jeigu būtumėt skyrę šiek tiek laiko ir pasidomėję vietoj to, kad tiesiai į cancel culture traukinį šoktumėt, tai būtumėt radę, kad pabėgimo kambario tematika yra paimta iš kompiuterinio žaidimo „Outlast“. Viskas kas ten vyksta, kas aprašyta, „psichai“, scenarijus ir aplinka yra iš kompiuterinio siaubo žaidimo“, – rašė Neimantas Junevičius.
Jam antrino ir Gabrielė Miškinytė, kuri teigė, kad viskam yra ribos, ir jautrumui bei įsižeidimams taip pat – juk tiek filmų ir kompiuterinių žaidimų sukurta apie gaujų karus, narkotikus, žudymą, bei tuos pačius medicinos eksperimentus.
„Jau kai nėra ką veikti – tokius dalykus daryti, kai žmonės nori sukurti pojūtį adrenalino mėgėjams.
Dar pašnekėkit apie SSRS laikų pramogą bunkeriuose, kur tiesiogiai aktoriai žemina žmones, jei kažko nepadarai, Latvijoje yra koncentracijos stovykla ir pan.
Mažiau dramų, ten, kur jų visiškai nereikia!“.
Visuomenė tolerantiškesnė, bet psichikos sveikatos stigmų dar daug
Psichinė sveikata yra ne mažiau svarbi, nei fizinė sveikata. Ir nors užsienyje yra įprasta turėti ilgametį psichologą, įprasta kreiptis pagalbos psichiatrą, Lietuvoje apie tai garsiai kalbėti imta gana neseniai.
Baimei kalbėti apie emocines problemas įtakos turėjo sovietinės priespaudos metai, kai psichikos ligų „nebuvo“. Tad ir dabar dažnai jų „nėra“ – nors neigimas dažnai tampa jų paūmėjimo priežastimi.
Higienos institutas atliko 2022 metų Lietuvos gyventojų stigmatizuojančių nuostatų psichikos sveikatos srityje tyrimą, kuris parodė, kad nors tolerancija ir auga, stigmų vis dar daug.
„Apie pusė Lietuvos gyventojų pasižymi pozityviomis ir aiškiai išreikštomis nuostatomis į psichikos sveikatos sunkumų turinčius asmenis bei jų integraciją į darbo rinką bei švietimo sistemą. Visuomenės narių požiūris ir nusiteikimas dėl kreipimosi pagalbos, susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais, yra pakankamai teigiamas – dauguma gyventojų būtų linkę kreiptis pagalbos, tad stigma kreiptis pagalbos vertintina kaip nedidelė ar net minimali“, – teigiama ataskaitoje.
Dauguma vertintų šalies gyventojų stigmatizuojančių nuostatų – psichikos sveikatos žinių lygis, požiūris į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius asmenis, socialinis atstumas ir stigmos lygis darbo aplinkoje, švietimo sistemoje ir sveikatos priežiūros sistemoje – susiję su klasikiniais socialiniais stigmą lemiančiais veiksniais. Žemesnes pajamas gaunantys, kaimuose gyvenantys, vidutinio amžiaus, bedarbiai, žemesnio išsilavinimo ir asmeninės psichikos sveikatos sunkumų išgyvenimo patirties neturintys asmenys labiau nei kitų socialinių grupių respondentai turėjo gerokai daugiau stigmų psichinių ligų atžvilgiu nei tie, kurie gauna aukštesnes pajamas, yra jaunesni, gyvena mieste ir yra labiau išsilavinę[6].
