<h2>Tradicijos padeda mums jaustis saugiai</h2>
<p>Tradicijos yra svarbi mūsų kultūros dalis, kuri atspindi tai, kas buvo svarbu praeityje, ką mes pritaikėme šiandienoje ir tai, ką mes perduosime ateities kartoms. Jei pažvelgtume į savo, šeimos, draugų rato gyvenimų kasdienybę, tradicijos ir kultūriniai įpročiai mus supa nuolat.</p>
<p>Nuo vaikystės įprantame reikšti savo kultūrą per mažus, kasdienius gyvenimo ritualus. Juk Lietuvoje daugelis švenčia Kalėdas ar Velykas, tačiau kiekviena šeima ir giminė yra išlaikiusi savas kulinarines tradicijas, pramogas ir ritualus, taip šios dienos tampa išskirtinai svarbios, kartu parodoma ir kultūra ir bei šeimos ritualai.</p>
<p>Iš tiesų, tradicijos signalizuoja kaip mums švęsti, džiaugtis, net kaip gedėti. Jos padeda formuoti mūsų šeimų ir visuomenės struktūrą ir pagrindą, primena, kad esame istorijos, apibrėžiančios mūsų praeitį, formuojančios tai, kas esame šiandien ir kuo greičiausiai būsime rytoj, dalis[1].</p>
<p>Nors galima manyti, kad ignoruodami savo kultūrines ištakas netenkame dalies savo kultūrinio identiteto, iš tiesų, globalizacija ir sparčiai modernėjantis pasaulis verčia mus, ypač jaunąją ir viską kvestionuojančią kartą, persvarstyti kultūrines tiesas ir tradicijas.</p>
<p>Juk įprastai, tradicijos ir bendri kultūriniai įpročiai skatina priklausymo bendruomenei jausmą, suartina tiek šeimas, kaimynus, tiek piliečius, galbūt net esančius tūkstančius kilometrų nuo savo kultūrinės tėvynės – juk mūsų tradicijos, dar nuo vaikystės mums reiškia ir vertybių įsisavinimą.</p>
<p>Vis tik, kai kuriais atvejais, ypač dabar, kai kosmopolitinės tendencijos yra pritaikomos daugelyje žmonių veiklų, tradicijos gali ir išskirti žmones ar jų grupes.</p>
<p>Juk švenčiant Kalėdas grupėje uolių tradicionalistų, pasijusti keistai gali asmuo, kuriam įprasta ne dvylikos patiekalų vakarienė su mylimaisiais, o tiesiog eilinis vakaras prie televizoriaus ekrano ir pica.</p>
<p>Tokie maži ir, atrodo, kasdieniai skirtumai kategorizuoja žmones, dažnai uždedamos stereotipinės etiketės ir krypstama į kraštutinumus: besilaikantieji tradicijų yra vaizduojami kaip moderniųjų laikų priešai, o nesilaikantys – kaip asmenys be vertybių.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/kevin-lehtla-onhtff_vnyo-unsplash.jpg" alt="Tradicijos" /></p>
<p>Iš tiesų, tradicijos yra mūsų protėvių įpročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą įgavo bene sakralinę reikšmę, tačiau, realiai, visuomenėje neturi jokios realios vertės – tai veikiau kiekvieno kiek kitaip suvokiamas kultūrinis konstruktas, kuris turėtų leisti mums pasijausti laimingais, sujungtais su savo artimaisiais bei padėti kurti šiltus prisiminimus.</p>
<p>Būtent prisiminimų pagrindu, šimtų metų senumo papročiai šiandien vis dar gyvi mūsų atmintyse ir širdyse – juk dažnai sena šeimos tradicija mums gali būti brangesnė nei bet koks brangus palikimas ar turtas.</p>
<p>Natūralu, jog šeimoje saugomas tradicijas mes perduodame savo vaikams, o šeimoms susiliejant, tradicijos tampa mišrios, prie senųjų, pridedami aktualesni ir laikus atitinkantys papročiai.</p>
<p>Ir visgi, šiandien šeimos tradicijos kovoja su susvetimėjimu ir sumaištimi – dalykais, kurie yra dažni modernybės palydovai. Pasaulyje, kuris dabar yra kaip niekad didelis ir įvairus, mūsų kultūrinės tradicijos gali suteikti patikimumo ir saugumo. Juk po sunkios darbo dienos, vakarienė su mylimiausiais gali įnešti ramybės ir harmonijos, tapti puikiu atsipalaidavimo būdu.</p>
<p>Juk mūsų tradicijos gali mums padėti mezgant santykius su kitais bei savimi, suteikti galimybę identifikuotis bei išmokti gerbti ir aplinkinius. Toks moralinis indėlis, gali būti tai, kas tradicijas paverčia vertybe perduodama iš kartos į kartą, taip sukuriant gyvą, dinamišką kultūrinę tėkmę[2].</p>
<p>Tačiau, šiandienos visuomenė į praeities praktikas jau ima žvelgti kitaip. Tokių kultūrinių papročių visuma dažniau yra ne realus, moralinis pamatas mums, o vertybiškai pateikiama pastovumo iliuzija[3].</p>
<p>Iš tiesų, platesniu laiko suvokimo mastu, tradicijos kinta nuolat, todėl aklas jų sekimas nors ir suteikia mums saugumo jausmą, dažniau yra tik išgalvota iliuzija ir mūsų sąmonę nuraminantis melas. Jaunoji kartą šią iliuziją ima įžiūrėti, todėl tradicijos tampa vis labiau kvestionuojamos, o kai kurios, nugrimzta praeitin.</p>
<h2>Kintančioje visuomenėje kinta ir tradicijų įtaka</h2>
<p>Mums reikia tradicijų ir papročių – vieniems daugiau, kitiems mažiau, tačiau būtent taip mes galime parodyti pagarbą praeities kartoms. Kartu, taip mes paliekame ir savąjį kultūrinį pėdsaką. Vis tik, kasdienybėje tradicijas suvokiame ne taip filosofiškai.</p>
<p>Pavyzdžiui, Velykų šventės metu dažome margučius, bet nepuošiame eglės, valstybinių švenčių metu giedame Tautišką giesmę, tačiau to nedarome per Jonines – visa tai yra tradicijos, kultūrinis švenčių atspindys, kurį mes suvokiame ir tiesiog neįsivaizduojame alternatyvos jam.</p>
<p>Kita vertus, ne visos tradicijos yra siejamos tik su šeimos ryšiais. Juk tradicijomis grįsta dažnai yra ir darbo kultūra. Tradiciniai darbo susitikimai, savaitgalio pasisėdėjimai su kolegomis– iš tiesų, kiekviena mūsų gyvenimo dalis yra remta papročiais, todėl pažvelgus šiuo kampu, susiduriame su bene komiška realybe.</p>
<p>Juk kasdien atsikeliame, einame į darbą, vedame į lauką savo šunį – tai tradicijos, tačiau kartu, tai mūsų kasdienybė, regis, niekuo neišsiskirianti ir nuobodi, todėl mes to neromantizuojame.</p>
<p>Šiandienos jaunimas net į senąsias tradicijas žvelgia žymiai atlaidžiau, vis labiau laikosi globalių, dažnai net svetimų kultūriškai, kasdienių ritualų ir papročių. Vis dažniau į kultūrinius įpročius žvelgiama ir per politinės korektūros ir liberalių idėjų prizmę, todėl jaunimas tradicines pažiūras mūsų papročiuose ima atmetinėti, net niekinti.</p>
<p>Nors tokia praktika gali atrodyti nelojali savosioms ištakoms ir kultūriniam identitetui, vis tik, globalaus ir niekada nesustojančio pasaulio visuomenėje, būtent dabar yra tinkamas laikas dvejoti, klausinėti, analizuoti ir pritaikyti sau tai, kas mums morališkai ir vertybiškai svarbu[4].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jonas-abukauskas-ltm24uxmcjo-unsplash.jpg" alt="Jaunoji karta" /></p>
<h2>Jaunoji karta keičia nusistovėjusias normas</h2>
<p>Įprastinės tradicinės praktikos šiandien vis dažniau yra paliekamos užmarštyje arba iškeliamos į dienos šviesą platesnėms diskusijoms ir apmąstymams. Pavyzdžiui, ilgus metus mūsų ir daugelyje kitų šalių galiojanti praktika, jog po vedybų moteris pasirenka savo vyro pavardę, šiandien vis dažniau yra kvestionuojama, tradicija imta vertinti per seksistinį ir lygybės trūkumo prizmę.</p>
<p>Juk XXI a. nebėra tie laikai, kai moteris, o vėliau ir šeimos vaikai, yra tik vyro nuosavybė, kurią išreikšti padeda pavardė. Galima paminėti ir tai, jog dabartiniu laikotarpiu šeimas kuria vis vyresni asmenys, jau pasiekę reikšmingą karjeros stotelę, todėl pavardės keitimas gali būti nepalankus profesiniu atžvilgiu, tuo labiau, kad vyrai su šia problema apskritai nesusiduria.</p>
<p>Šiais laikais, kai nemenka dalis visuomenės, vyrų ir moterų, pasisako už lygias teises ir feminizmą, daugelis porų pradeda ignoruoti šią tradiciją, moterys nusprendžia pasilikti savą pavardę, kai kuriais atvejais vyras ima moters, jos rašomos per brūkšnelį ir gali būti trumpinamos.</p>
<p>Pavardžių trumpinimas taip pat kelia debatus – vyresnieji tradicionalistai vis dar yra linkę pašiepti sutrumpintą pavardę pasirinkusias moteris, pritaikant stereotipines klišes. Vis tik, būtent jaunesnė visuomenės dalis šią temą apskritai akcentavo, todėl galima manyti, kad pažiūros dar kis, o ir mes patys išmoksime būti tolerantiškesni dalykams, kurie mūsų tiesiogiai neįtakoja. Nors, tikriausiai net tam tikras kritiškas žvilgčiojimas į kaimyno kiemą irgi yra savita, dažno lietuvio tradicija. </p>
<p>Ne mažiau diskutuojama dabar yra ir apie pagarbos svarbą visuomenėje. Juk visuomet buvo kalbama tik apie pagarbą senoliams, nuo vaikystės esame mokomi padėti ir gerbti juos – užleisti vietą autobuse, padėti parnešti pirkinių krepšius ar atnešti laiškus iš pašto dėžutės.</p>
<p>Tai yra visiškai suprantama ir reikalinga pagalba artimajam, kaimynui ar vienišam žmogui, kartu parodant dėmesį ir jų patirties bei metų naštos suvokimą. Ir vis tik, dabar vis dažniau klausinėjama ar gerbti turime tik vyresniuosius? Ar jaunesni žmonės nėra vienodai nusipelnę pagarbos?</p>
<p>Visiškai suprantama, jog senas, dažnai ir ligotas žmogus gali būti nuliūdęs, įsitempęs ir piktas, vis tik, mes visi esame vienos visuomenės ir bendruomenės nariai, lygiateisės asmenybės, nusipelniusios mandagaus ir pagarbaus bendravimo. Gana dažnai matoma situacija viešajame transporte gali parodyti, jog būtent konkreti dalis senolių nėra itin pagarbūs patys, tačiau nevengia to reikalauti iš kitų: netyčia ryte keliaujant autobusu, nesunku susidurti su garsiomis apkalbomis dėl galbūt kiek įvairesnio stiliaus, stumdymu, o kartais, net ir užleidus vietą atsisėsti, nepagailima piktų komentarų, keiksmažodžių.</p>
<p>Žinoma, kiekvienoje amžiaus grupėje yra nemandagių ir netaktiškų asmenų, tačiau šiandieninis vyresniųjų pagarbos būtinybės kvestionavimas atveria tikrą situacijos mastą ir gali padėti pagarbą suvokti kaip mūsų visų teisę bei laisvę, o ne būtiną nuolankumą žmogui, kuris, galbūt, pats elgiasi netinkamai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/egidijus-bielskis-dbuxo0wnnf8-unsplash.jpg" alt="Žmonės" /></p>
<p>Iš tiesų, dabartinės jaunosios kartos atsargesnis požiūris į tradicijas gali būti vertinamas net pozityviai. Juk jau daugelį amžių mes kaip visuomenė kintame, tačiau tradicijos nors ir evoliucionuoja, tačiau išlieka svarbios, mes nuo jų nenusigręžiame negrįžtamai: kai kurių vertė mažta, kitos tampa vis svarbesnės[5].</p>
<p>Juk tikriausiai net labiausiai tradicines pažiūras demonstruojantys visuomenės nariai, negali paneigti fakto, jog tam, kad tobulėtume kaip kultūra, bendruomenė ir individualios asmenybės, mums reikia pokyčių, todėl tradicinių įpročių kvestionavimas nėra tiesioginė kritika mūsų praeičiai ar kultūrai, veikiau natūrali jaunesnės visuomenės dalies augimo dalis.</p>
