Kritikuojamas J. Marcinkevičius jau prieš keletą dešimtmečių įžvelgė didžiausią Lietuvos problemą
Justinas Marcinkevičius – visiems puikiai žinomas Lietuvos literatūrinio pasaulio veikėjas, poetas, dramaturgas. Savo kūriniuose daugiausiai dėmesio skyrė Lietuvai, jos istorijai, kultūrai ir gamtai, išskyrė žmogaus ir tautiškumo egzistencinius klausimus.
Poeto kūryba net du kartus buvo nominuota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla – Lietuvos Santarvės premija, o su jo eilėmis užaugo ne viena Lietuvos žmonių karta.
Vis dėlto, 2011 m. mirusio poeto atsiminimas yra teršiamas prieštaringomis diskusijomis apie jo praeitį, tariamą palankumą sovietams ir kitas panašias nuodėmes.
Šios diskusijos vyksta ne tik visuomenėje, tačiau persikėlė į aukščiausius valdžios sluoksnius, sukėlė tam tikrą susiskaldymą politikų gretose, išryškino politinės bei socialinės santarvės stygį dar sąlyginai jaunoje demokratinėje Lietuvoje.
Įdomu, kad apie tai prieš ne vieną dešimtmetį yra kalbėjęs ir pats J. Marcinkevičius. Vienoje iš savo kalbų poetas ne tik išmintingai kalbėjo apie santarvės būtinumą, bet ir pabrėžė, kad Lietuvoje šios idėjos sistemingai neskatina patys politikai ir kitos valdančios jėgos.
J. Marcinkevičius: nei vienas Lietuvos politikas ar partija neskatina santarvės
„Mūsų lūpos dabar lyg ir atprato nuo gerų, draugiškų, padorių, inteligentiškų žodžių. Jos ėmė kalbėti kažkokiais pykčio, godumo, melo ir sekso pusžodžiais“, – yra teigęs J. Marcinkevičius[1].
Jis taip pradėjo vieną iš savo padėkos kalbą, kurioje daug dėmesio skyrė Lietuvos socialinės ir politinės visuomenės gerbūviui įvertinti.
„Lietuvoje dabar gausu visokių aukūrų. Piktiems, godiems ir todėl netikriems dievams. Karštai meldžiamasi pinigui, aukojama ant neapykantos, šmeižto, melo, pavydo, prievartos, smurto, puikybės ir tuštybės altorių. Atnašaujamos kraujo aukos sprogdinant, nušaunant, nuduriant, pasmaugiant ar kaip kitaip sunaikinant kitą į save panašų, gal net kažkuo pranašesnį“, – kalbėjo J. Marcinkevičius.
Žinomas poetas išskyrė, kad visuomenė vis dar yra gerokai supriešinta, pavargusi nuo socialinės ir politinės įtampos, o tai ypač išryškėja rinkimų, referendumų, kitokių akcijų metu.
„Kai socialinių ir politinių egoizmo sukaustytos valdžios, valdymo ir teisėtvarkos jėgos neįstengia susitvarkyti, susivienyti, priimti svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikai sprendimų, tais atvejais, o jų mūsų politinėje ir socialinėje tikrovėje apstu, klausi savęs: kur gi yra tas aukuras, ant kurio šviestų žodžiai – nežinomam santarvės Dievui? Kodėl, jeigu toks aukuras yra, nekyla virš jo balti sutarimo ir santarvės dūmai, kodėl prie jo nematyti besibūriuojančių mūsų politikų, partijų lyderių, garbingų valdžios ir verslo vyrų?“, – sakė poetas.
J. Marcinkevičiaus teigimu, tokio aukuro Lietuvoje nėra ir todėl, humanistinis valstybės principas yra negyvas, neveikiantis nei viršūnėse, nei apačioje.
„Žmogus nustoja jaustis piliečiu, apatija ir abejingumas neleidžia išsiskleisti jo kūrybiškumui, jo buvimo džiaugsmui, pagaliau, jo patriotizmui. Jis ima matyti tik tai priešus, jo horizontas susiaurėja, jis be klaidų parašo tik vieną šūkį: turėti daugiau. Nesvarbu kokiom priemonėm, kokiais būdais, tačiau turėti. Ne būti, o turėti. Jaučiu tai kaip rūdys, graužiančias ne tik žmogaus dieviškumą, bet ir jo žmogiškumą“, – sakė jis.
Žinomas poetas teigė, kad santarvė kyla iš laisvės ir meilės, o nesantarvės žmogus yra ir nemeilės, ir nelaisvės žmogus, kupinas nepasitikėjimo, baimės, pykčio.
„Pykčio ir neapykantos žmogus egzistenciškai vienišesnis nei santarvės žmogus, nes nekęsdamas jis nieko negauna, jis tik atstumia ir todėl nedidėja. Jis vis labiau tampa vienspalviu žmogumi. Literatūrinių vakarų susitikimų metu tokie gerokai suvienspalvėję žmonės, piktindamiesi manęs klausia: santarvė – su kuo? Noriu pasakyti, kad santarvės idėjoje pagrindinis klausimas yra santarvė – vardan ko, o ne santarvė – su kuo? Liūdna, kad net mūsų partijų santykiai grindžiami principu – su kuo, o ne vardan ko? Štai kodėl aš rėmiau ir remsiu santarvės idėją. Kol kas ji silpnas, gležnas daigas, kurį reikia saugoti, auginti ir įtvirtinti tautos sąmonėje, kaip jos laisvės, sąmoningumo, brandumo ir kūrybingumo garantą“, – yra teigęs J. Marcinkevičius.
J. Marcinkevičius įtrauktas į „tautos priešų“ sąrašą
Galima pastebėti, kad tokie J. Marcinkevičiaus žodžiai ypač aktualūs galėtų būti ir kalbant apie šių dienų Lietuvos politinę ir socialinę aplinkas. Juk santarvės dabarties politikoje, regis, rasti tapo visiškai neįmanoma, jos trūksta net politinių partnerių ir bendraminčių gretose.
Vis dėlto, dabartinė valdžia tokiems J. Marcinkevičiaus žodžiams tikriausiai nepritartų. Juk poetas neseniai buvo įtrauktas į naujų „tautos priešų“ sąrašą. Į poeto atminimą nusitaikyta po Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pareiškimo apie ketinimus jam pastatyti atminimo skulptūrą.
Netrukus kai kurie kultūros ir politikos veikėjai pareiškė, kad poetas tokio pagerbimo nevertas, nes kūrė sovietmečiu ir buvo vertinamas gana dviprasmiškai. Žinoma rašytoja, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė net teigė, kad į gražų popierėlį J. Marcinkevičiaus supakuota sovietinė ideologija nenusipelno paminklo.
„Norėčiau pakomentuoti iš istorijos perspektyvos. Išklausiau daug žmonių, klausytojų, kurie labai susijaudinę skambino ir pasakojo, kiek jiems reiškia [Justino] Marcinkevičiaus poezija, trilogija. Manau, kad apmaudžiausias dalykas yra tas, kad melas ir ideologija kartais gali būti labai įtaigi ir paveiki meniškai, nuvesti daugelį žmonių ne į tiesos, bet į sovietinės ideologijos ir melo pusę. Tai yra didžioji drama ir didysis paradoksas, kad mes statysime paminklą Marcinkevičiaus trilogijai, kuri yra melo ir propagandos kūrinys“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Į ideologinę kovą stojo ir politikai, ir visuomenės veikėjai, ir paprasti Lietuvos gyventojai. Valdantieji vis tik laikėsi pozicijos, kad J. Marcinkevičiui paminklo geriau nestatyti.
Laisvės partijos atstovas, Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas sakė nepritariantis iniciatyvai sostinės skvere pastatyti paminklą J. Marcinkevičiui, esą reikia galvoti, kaip tas paminklas atsilieps ateities kartoms. Savo ruožtu konservatorių partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė, kad J. Marcinkevičių pagerbti reikia, bet, ko gero, ne paminklu, ir apskritai, pasak jo, šalis turi svarbesnių reikalų.
Vis dėlto J. Marcinkevičiaus pusėn stojo daug žmonių. Tarp jų buvo ir prezidentas Gitanas Nausėda, kuris sakė, kad viešoje erdvėje pasklidusios rietenos neša tik skaudžią žinutę poeto artimiesiems, diskusija nėra konstruktyvi ir pjautynės tokioje vietoje garbės niekam nedaro.
J.Marcinkevičiaus ginti stojo ir Ramūnas Karbauskis, akcentuodamas, kad niekas savo kalbomis negali atimti ir sumenkinti poeto indėlio į Lietuvos kultūrą ir literatūrą.
