Ivermektinas – slopina vėžinių ląstelių dauginimąsi

MedicinaG. B.
Suprasti akimirksniu
Vaistai
Ivermektinas veiksmingai slopina vėžinių ląstelių dauginimąsi. Danilo Alvesd/Unsplash nuotrauka

Kontraversiškai vertinamas vaistas gali tapti atradimu gydant vėžį

Ivermektinas gali būti veiksmingas gydant ne tik COVID-19, bet ir kelias kitas ligas, o galbūt net ir vėžį. Ivermektinas, vaistas, kurio naudojimas iš pradžių buvo patvirtintas devintajame dešimtmetyje, pirmiausia buvo pripažintas dėl savo vaidmens veterinarijoje, taip pat, kovojant su parazitinėmis infekcijomis, ypač tropiniuose regionuose. 

Tačiau dabar manoma, kad ivermektinas veiksmingai slopina vėžinių ląstelių dauginimąsi, metastazavimą bei skatina vėžinių ląstelių žūtį, būtent tada, kai dozės netoksiškos normalioms ląstelėms[1]. Iš tiesų, jo gebėjimas reguliuoti tam tikrus ląstelinius procesus gali atverti galimybes veikti piktybines ląsteles, o tai teikia vilčių onkologijos srityje.

Ivermektinas jau daugelį metų naudojamas žmonių parazitinėms ligoms gydyti ir greitai gali būti pradėtas naudoti klinikiniuose tyrimuose navikams gydyti.

Kai kurie pradinės stadijos tyrimai rodo, kad vaistas pasižymi veiksmingumu prieš įprastinės chemoterapijos vaistams atsparias vėžio ląsteles ir panaikina atsparumą daugeliui vaistų.

Atsižvelgiant į tai, manoma, kad ivermektinas kartu su kitais chemoterapiniais vaistais arba tiksliniais vaistais turi stiprų poveikį vėžiui.

Kai kurie vėžio tyrėjai teigia, kad ivermektinas iš tiesų galėtų būti perspektyvus onkologijoje,ypač jei būtų vartojamas kartu su kitais vaistais, ir tam išsiaiškinti, atlieka tolesnius tyrimus.

Vėžys
Ivermektinas teikia vilčių plataus masto onkologijos srityje.National Cancer Institute/Unsplash nuotrauka

Profesorius Peteris P. Lee, Kalifornijoje esančio „City of Hope Comprehensive Cancer Center“ medikas, tyrė ivermektino naudojimą kartu su specifiniu antikūnu, vadinamu anti-PD1, gydant krūties vėžį ir gavo teigiamų rezultatų su pelėmis[2].

Tyrime buvo nagrinėjamas ivermektino vaidmuo sukeliant vėžinių ląstelių žūtį ir sudarant sąlygas T ląstelėms infiltruotis į navikus. P. P. Lee ir kiti mokslininkai ruošiasi atlikti tokį patį klinikinį tyrimą ir su žmonėmis.

„Žinoma, pats savaime ivermektinas nėra vaistas ar net veiksmingas krūties vėžio gydymo būdas“, – sako jis, pripažindamas, kad ivermektinas buvo prieštaringai vertinama tema, susijusi su COVID-19, tačiau dabar jo atliktas tyrimas rodo, jog šis vaistas turėtų būti ir toliau tiriamas dėl jo potencialo gydant vėžį.

Profesorė Susanne Arnold, Kentukio valstijoje esančio „Markey“ vėžio centro direktoriaus pavaduotoja, taip pat teigia, kad buvo atlikta ikiklinikinių tyrimų, kurių metu buvo tiriama, kaip ivermektiną ir panašius vaistus naudoti laboratorijose vėžio ląstelių augimui sulėtinti. Kita vertus, ji pažymėjo, kad tokie tyrimai nėra tas pats, kas įrodyti, kad vaistai veikia žmones.

„Nežinau jokių pranešimų apie klinikinius tyrimus, kurie būtų davę sėkmingų rezultatų žmonėms, sergantiems vėžiu“, – sako S. Arnold.

JAV Nacionalinis vėžio institutas, priklausantis Nacionaliniam sveikatos institutui, savo oficialiame pareiškime teigia, kad skleidžia visuomenei įrodymais pagrįstą, moksliškai tikslią informaciją apie vėžį, o atlikus paiešką jų ištekliuose, neatrodo, kad institutas šiuo metu saugo kokią nors informaciją, patvirtinančią teiginį, kad ivermektinas yra vaistas nuo vėžio.

Vaistai
Ivermektinas jau daugelį metų naudojamas žmonių parazitinėms ligoms gydyti. Kateryna Hliznitsova/Unsplash nuotrauka

Ivermektino privalumas – universalumas

Vienas iš pagrindinių ivermektino privalumų yra jo plataus spektro veikimas prieš įvairius parazitus. Jis sutrikdo normalų parazitų nervinių ir raumeninių ląstelių funkcionavimą, todėl parazitas yra paralyžiuojamas ir žūsta.

Ivermektino saugumas per kelis dešimtmečius liudija, kad jis gerai toleruojamas, kai vartojamas taip, kaip nurodyta.

Nuo jo atradimo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje ir vėlesnio FDA patvirtinimo 1987 m. jis buvo skiriamas milijonams žmonių visame pasaulyje kovai su įvairiomis parazitinėmis infekcijomis[3].

O dėl jo veiksmingumo kovojant su tokiomis ligomis kaip strongiloidiazė, buvo pradėtos plataus masto platinimo kampanijos, ypač vietovėse, kuriose medicinos infrastruktūra yra ribota.

Pastaruoju metu apie ivermektiną pradėta diskutuoti kalbant ne tik apie parazitines ligas. Kai kurie laboratoriniai tyrimai rodo, kad ivermektinas gali turėti antivirusinių savybių. Tai paskatino kalbas apie galimybę jį naudoti prieš virusus, įskaitant SARS-CoV-2 virusą.

O dar gerokai prieš prasidedant COVID-19 pandemijai, moksliniai tyrimai atskleidė Ivermektino antivirusines savybes. Tyrimai rodė, kad jis veiksmingai veikia tokius virusus kaip Dengė ir Vakarų Nilo virusas.

Vis daugiau įrodymų rodo, kad ivermektinas padeda kovoti su tokiais kenkėjais kaip uodai ir patalinės blakės. Kai kuriuose tyrimuose nagrinėtas galimas priešuždegiminis ivermektino poveikis. 

Atsižvelgiant į tai, kad uždegimas yra daugelio lėtinių ligų, nuo širdies ir kraujagyslių ligų, iki tam tikrų neurologinių sutrikimų, požymis, supratus ivermektino vaidmenį šiame kontekste, būtų galima pakeisti tokių ligų gydymo metodus.

Tiesa, mokslininkų bendruomenė pažymi, kad mokslui toliau gilinantis į daugiafunkcines ivermektino galimybes, labai svarbu, kad šie galimi panaudojimo būdai būtų vertinami atliekant kruopščius mokslinius tyrimus ir klinikinius bandymus.

Gydymas
Dėl jo veiksmingumo kovojant su ligomis, PSO įtraukė ivermektiną į būtiniausių vaistų sąrašą. Marcelo Leal/Unsplash nuotrauka

Vaistas atnešė Nobelio premijas savo kūrėjams

Ivermektinas, kurį XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė „Merck & Co.“, iš pradžių buvo naudojamas kaip veterinarinis vaistas nuo gyvūnų kirmėlių. Žmonėms šis preparatas pirmiausia buvo naudojamas parazitinių kirmėlių sukeltoms ligoms, tokioms kaip onchocerkozė ir limfinė filariozė, gydyti. 

Dėl jo veiksmingumo kovojant su šiomis ligomis Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) įtraukė ivermektiną į būtiniausių vaistų sąrašą.

O ivermektino sukūrimas buvo vertinamas ne tik kaip milžiniškas šuolis medicinos srityje, bet ir kaip dviejų žymių mokslininkų – daktaro Williamo C. Campbello ir profesoriaus Satoshi Omuros – sunkaus darbo ir profesionalumo įrodymas.

Šis bendradarbiavimas galiausiai lėmė ivermektino sukūrimą ir komercinę jo gamybą, o jų bendros pastangos baigėsi ne tik novatoriško vaisto sukūrimu, bet ir apdovanojimais, kuriais buvo įvertintas šis jų indėlis žmonijai. 

2015 m. mokslininkų atradimai buvo įvertinti Nobelio fiziologijos ir medicinos premija. Karolinskos instituto Nobelio asamblėja premiją skyrė S. Omurai ir W. S. Kempbelui, įvertindama jų darbą kuriant gydymą nuo apvaliųjų kirmėlių parazitų sukeliamų infekcijų. Tuomet buvo akcentuota, kad jų atrastas ivermektinas ir jo pritaikymas leido gerokai sumažinti sergamumą limfine filarioze, o tai turėjo didelės įtakos pasaulio sveikatai.