Europiečiai yra pavargę nuo nekontroliuojamos imigracijos – mano, kad tai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui
Pastaraisiais metais kai kurie Europos miestai susidūrė su įvairiomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis, kurios siejamos su migracijos iššūkiais.
Fiksuojamos konkrečios vietovės, kuriose dėl galimai apsunkintos integracijos, skurdo ir kitų veiksnių formuojasi vadinamieji „getai“ ir labiau pažeidžiamos teritorijos, kuriose socialinė padėtis labai prasta: matomi ne tik šiukšlių kalnai, bet ir padidėjęs nusikalstamumas, narkomanijos problemoms tampant itin ryškioms[1].
Nepaisant to, jog dalis migrantų stengiasi integruotis į visuomenę, dirbti ir prisidėti prie ekonomikos, yra ir „tų kitų“ – turinčių kitokių užmojų. Tokia situacija matoma kai kuriose Europos sostinėse, pavyzdžiui, Paryžiuje, Briuselyje ar Stokholme, kur dalis rajonų tapo žinomi dėl aukšto nusikalstamumo lygio, skurdo bei narkomanijos problemų.
Apskritai, nemažėjanti migracija į daugelį ES šalių ir būtinybė priimti pabėgėlius bei prieglobsčio prašytojus iš karo zonų visame pasaulyje rodo, jog ir artimiausioje ateityje ši tema bus viena aktualiausių kiekvienos valstybės politiniame, ekonominiame ir socialiniame gyvenime, Lietuvai taip pat tapus imigracijos šalimi.
Migracijos departamento statistiniais duomenimis, šalyje gyvenančių užsieniečių skaičius 2023 m. buvo rekordinis per visą nepriklausomybės laikotarpį: vasaros viduryje sudarė per 6,83 proc. visų gyventojų[2]. Apibendrinant praėjusių metų antrojo pusmečio pradžios duomenis matyti, jog Lietuvoje registruota per 200 tūkstančių užsieniečių (89 proc. daugiau nei 2022-ųjų pradžioje).
Vienas iš nerimą keliančių aspektų yra tas, kad 2021 m. išaugus migrantų skaičiui pasienyje su Baltarusija, migracijos procesai imti sieti su nacionalinio saugumo klausimais, žodžiui „imigrantas“ įgijus neigiamą atspalvį.
Per pastarąjį dešimtmetį pabėgėlių skaičius pasaulyje išaugo daugiau nei dvigubai
Migrantų apstu – visokio plauko. Šįkart kalbėsime apie tuos, kurie spardo po kojomis esančias šiukšles, burdamiesi į narkomanų getus, pavymui tempdamiesi savo papročius, teises bei religijas.
Paryžius – gražus, didingas miestas. Vis dėlto, vietiniai perspėja, kad į 13 zoną geriau nekelti kojos[3]. Dėl to pasauliečiai smalsiai žvalgosi per petį, pavydėdami Amerikai, turinčiai galimybę atsikratyti „netinkamo piliečio“ pasiunčiant jį namo, kad pastarasis tęstų savo gyvenimo būdą kilmės šalyje. Svarstoma, esą atstumti žmones, kurių nenorima įsileisti į savo šalį, yra pagrindinė bet kurios tautos teisė, kad sumažinti bet kokio pavojaus riziką…
Žinoma ir tai, jog Lenkija tapo viena iš daugiausiai pabėgėlių priėmusių šalių dėl 2022 m. paaštrėjusio konflikto Ukrainoje, su kuria ji turi bendrą sieną; Vokietija – antra pagal dydį bendruomenė pasaulyje, per mažiau nei metus pabėgėlių skaičių padidinusi beveik dvigubai. Remiantis statistika, 2022 metų pradžioje Vokietija priėmė 1,2 mln. pabėgėlių; įžengus į 2024-uosius, užfiksuota 2,5 mln. Tai apima daugiau nei 1 milijoną žmonių iš Ukrainos, beveik 693 000 iš Sirijos, 240 000 iš Afganistano ir daugiau nei 150 000 iš Irako[4].
Mjolnerparken – rajonas Danijoje, įtrauktas į vyriausybės getų sąrašą dėl nusikalstamumo, nedarbo ir imigrantų
Nusikaltimai klesti ir viename iš Danijos getų, ore tvyrant žiauriai narkotikų vartojimo ir smurto grėsmei[5].
Įdomiausia, jog JK vyriausybė visai neseniai paskelbė kelionių patarimus, ragindama turistus būti atsargesniems garsiuose Kopenhagos Christiania ir Norrebro rajonuose, o ypač sutemus. Viešbučio darbuotojai dažnai pataria svečiams visiškai vengti šių vietų; net ir dienos šviesoje esą labai pavojinga, ypač tokiose vietose kaip Mjolnerparken, kuris įtrauktas į Danijos vyriausybės getų sąrašą dėl nusikalstamumo, nedarbo, žemo išsilavinimo lygio bei imigrantų[6]. Kadangi, pavyzdžiui, per mažiau nei metus buvo 11 atvejų, susijusių su Švedijos piliečių išpuoliais, nukreiptais į vietinius, Danija yra labai išsigandusi, todėl, apskritai, žiūri į visus atvykstančiuosius įtariai.
Iš tiesų, kai kuriose Kopenhagos miesto gatvėse apstu besivoliojančių narkotikų reikmenų. Dar įdomiau, jog fiksuojamos milžiniškos patalpos Kopenhagos Vesterbro rajone, kur narkotikų vartotojai gali vartoti medžiagas nebijodami būti sulaikyti, o taip pat prižiūrimi medikų. Centrui vadovaujanti Louise Runge Mortensen sakė:
„Slaugytojos padeda mokyti teisingos injekcijos technikos, valyti žaizdas… tikrinti dėl ŽIV ir hepatito ir, žinoma, gydyti perdozavus“.
Iš pažiūros, pakankamai keista idėja leisti narkotikų vartotojams ateiti ir vartoti narkotikus, bet, vėlgi, svastoma, ar geriau izoliuoji juos į tam tikrą sritį, ar akylai prižiūrėti.
Prancūzija imigrantų nenori, ES taip pat užimant griežtesnę poziciją nei anksčiau
Pabėgėliai tam tikrais atvejais gali pasiūlyti tik paprastą darbo jėgą, kurios kai kuriose rinkose, pavyzdžiui, JAV, reikia, o kitose ji yra prisotinta, kaip ir Europoje. Tačiau, jei vadovautis „tarptautine teise“, imigrantų kontekste tai reikštų atsisakyti savo šalies saugumo ir kontrolės (tai galimai tik popierius, pasirašytas žmonių, kurie neįsivaizdavo esamos situacijos).
Atsižvelgdama į pastarųjų metų situaciją, ES siekė pažaboti migrantų srautą per Viduržemio jūrą ir Vakarų Afriką, naudodama savo finansinę jėgą. Nepriklausomai nuo argumentų pagrįstumo, nekyla abejonių, kad ES norminis patrauklumas ir mastas, kuriuo ji gali pasirodyti kaip laisvės švyturys engiamiesiems, ieškantiems prieglobsčio jos teritorijoje, pastaraisiais metais buvo labai pažeistas.
Prancūzų migracijos reforma dar šių metų pradžioje siuntė signalą visai Europai, neva būtina stabdyti arklius, ieškant būdų, kaip suderinti atvykėlių integraciją bei vietinių gyventojų nepasitenkinimą. Prancūzijoje krizę iššaukusi reforma numato migracijos kvotas ir apkarpytas socialines išmokas – į pašalpas gali pretenduoti tik tie, kurie bus teisėtai Prancūzijoje gyvenę 5 metus ar dirbę 30 mėnesių. Griežtesnė ir pilietybės suteikiama tvarka: vietoj tiesioginės teisės į pilietybę gimus, imigrantų vaikai patys turės prašyti pilietybės, kai sulauks 16-18 metų. O nusikaltimą padarę atvykėliai nebegalės tapti Prancūzijos piliečiais.
Turbūt aišku, dėl ko Paryžius pamažu dingsta iš lankytinų vietų sąrašo. Kadaise legenda vadintos Prancūzijos peizažas dabar garuoja it dūmas – lyg tuometinio įvaizdžio nė nebūtų buvę. Tokia situacija, kaip manoma, susiklostė dėl senstančios visuomenės bei migrantų įtraukumo, fiksuojant gatves juosiančias šiukšles bei sulūžusius metro.
Remiantis statistika, praėjusiais metais Prancūzijoje gimė 678 000 kūdikių – 6,6% mažiau nei 2022 m. ir beveik 20% mažiau nei 2010 m. Kadangi po pandemijos gyvenimo trukmė vėl ilgėja, pagyvenusių žmonių dalis populiacijoje paraleliai didėja, tiesa, kaip ir migrantų skaičius, 2023-iaisiais pasiekęs 183 000.
Migracija – išties sudėtinga politinė problema, atsiliepianti Jungtinėse Valstijose, Europoje ir už jos ribų[7]. Nors 2024 m. gegužės 14 d. Taryba priėmė ES migracijos ir prieglobsčio paktą, kuriuo nustatomos taisyklės, neva padėsiančios tvarkingai valdyti atvykimą, sukurti veiksmingas ir vienodas procedūras bei užtikrinti sąžiningą naštos pasidalijimą tarp valstybių narių, manoma, kad migracijos politika lyg drugelio efektas pavojingai veikia ne tik atskiras šalis ir žemynus – ji veikia visą pasaulį. Kai Amerikos pietinio pasienio problema virto Europos rytinio fronto problema, vadinasi, Migracijos politika tiesiogiai veikia ir Lietuvos nacionalinį saugumą.
