Ispanija daugelį metų pasižymi didžiausia nedirbančių 18-24 metų jaunuolių dalimi
Statistika liudija, jog Ispanijoje 17 proc. gyventojų nei mokosi, nei dirba. Tarp ES šalių Čekijoje, Italijoje ir Rumunijoje šis procentas yra dar didesnis – atitinkamai 31 proc., 24 proc. ir 22 proc., o Graikijoje – panašus kaip Ispanijoje; kitame skalės gale yra Švedija, Norvegija bei Vokietija, kuriose neaktyvių žmonių procentas nesiekia nė 10 proc[1]. Ispanijos rodikliai šiuo atveju viršija Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vidurkį, kuris yra 15 proc. Kas tai lemia?
Pavyzdžiui, dalis ispanų dar prieš metus užsiėmė maisto produktų pirkimu ir perpardavinėjimu. Vis tik laikui bėgant atsirado pernelyg daug konkurentų, o kito darbo susirasti nepavyko, dėl ko po to šie nusprendė grįžti atgal į mokyklą ir baigti studijas. Mums tai skamba gana įprastai, tačiau Ispanijoje tai ne tokia jau ir dažna praktika: sėsdami į suolus dalis žmonių mėgina nusikratyti „nini“ etiketės, kaip šioje šalyje vadinami asmenys, kurie nei mokosi, nei dirba. Ką tai reiškia ir kokios perspektyvos nūdienoje?
Nuo tada, kai prieš vasarą baigė vidurinės mokyklos studijas, nemaža dalis vietinių, deja, negavo nė vieno darbo pasiūlymo, nors iš tiesų aktyviai jo ieškojo[2]. Dabartinė situacija tik dar kartą patvirtina, kad Ispanija jau daugelį metų kenčia nuo nuolatinės bėdos, išlikdama viena iš Europos šalių, kurioje yra didžiausia 18-24 metų amžiaus jaunuolių, kurie nei studijuoja, nei dirba, dalis[3].
Tiesa ta, kad šioje šalyje iš tiesų sunku susirasti darbą, nes daugumai darbo pasiūlymų reikia patirties, o jos įgyti negalima, jei galimybė taip niekuomet ir nesuteikiama. Negana to, atlyginimai taip pat yra maži, palyginti su kylančiomis kainomis. Tai viena iš priežasčių, skatinanti vietinius išvykti į kitas valstybes, pavyzdžiui, Olandiją, Daniją ar daugelį kitų.
Užfiksuota daugiau jaunų žmonių, kurie ieško darbo, bet jo neranda
Nacho Sequeira, „Exit“ fondo, kuris siekia sumažinti iškritusių iš švietimo sistemos pažeidžiamų jaunuolių skaičių, generalinis direktorius, mano, kad problema slypi viename „sprogstamame derinyje“.
„Per daug jaunų žmonių meta mokyklą. Ispanijoje yra antrasis didžiausias mokyklos nebaigusių asmenų skaičius Europos Sąjungoje po Rumunijos. Be to, šalyje pernelyg daug jaunų bedarbių, ji yra absoliuti lyderė pagal jaunimo nedarbą“, – sakė N. Sequeira.
Detaliau kalbant, kai kuriose šalyse mokslas privalomas iki 18 metų, o Ispanijoje – viso labo iki 16 metų[4]. Kiek ironiška, bet vaizdas užimtumo srityje yra toks, jog jaunesnis nei 18 metų jaunuolis niekur neįdarbinamas, nepaisant to, kad jam leidžiama mesti mokyklą suėjus vos 16 metų.
M. Sequeirai į akis ypač krito viena kreivė, kurią jis vadina „rimta problema“.
Pastarojo nuomone, Ispanijos atvejis, akivaizdu, smarkiai skiriasi nuo kitų šalių. Vėlgi, egzistuoja du skirtingi profiliai: neaktyvūs ir bedarbiai. Visi jie nei studijuoja, nei dirba, bet yra tokių, kurie desperatiškai ieško darbo, ir tų (tinginių), kurie dirbti absoliučiai nenori.
Daugumoje šalių neaktyvių žmonių yra daug daugiau nei bedarbių, aktyviai ieškančių darbo. Tačiau Ispanijoje priešingai – skaičiuojama daugiau asmenų, kurie ieško darbo, bet jo neranda. Kitais žodžiais tariant, apčiuopiama viena svarbiausių neatitikimo problemų: yra jaunų žmonių, kurie nori dirbti, bet neturi tinkamo išsilavinimo, jog galėtų pasinaudoti darbo pasiūlymais.
Mėginama sumažinti pažeidžiamų jaunuolių skaičių
Kai kurie Ispanijos duomenys atskleidžia, kad 2017 m. bedarbių skaičius nukrito žemiau 20 proc., 2021 m. – iki 19 proc., o 2022 m. – iki 17 proc. Statistika liudija, jog per pastarąjį dešimtmetį tendencija buvo teigiama, o 2022 m. rodiklis visgi yra vienas geriausių nuo 2008 m. Šiaip ar taip, dar neaišku, ar ši mažėjimo tendencija išliks ir ateityje.
Kalbant apie Šiaurės šalis, kol Ispanija vis dar mėgina kristi žemyn reitingų lentelėje, kitos ES šalys jau daugelį metų giriasi savo rodikliais.
Pavyzdžiui, Pietų Europos problema – ir nestabili darbo rinka, ir kartais per anksti apleistas švietimas, tačiau esminis privalumas tas, jog vietovė skiria dėmesį mokinių ugdymui klasėje. Šiaurės šalys savo ruožtu turi senas antrosios galimybės švietimo sistemos tradicijas. Taigi, kadangi gerovės valstybę kūrė socialdemokratai, padidėjo galimybė darbininkų klasės žmonėms įgyti išsilavinimą, laikant jį prioritetu. Išvada aiški: mokymosi sistemos turėtų suteikti galimybę pradėti mokytis vėliau arba pasivyti tai, kas buvo praleista – kitaip nė būti negali.
Svarbu paminėti, kad Švedijoje galioja teisės aktai, pagal kuriuos savivaldybės yra atsakingos už mokyklos nebaigusių jaunuolių stebėjimą. Tuo tarpu mokiniams, neturintiems pakankamai gerų įvertinimų, taikomos specialios aukštesniųjų klasių vidurinio ugdymo arba profesinės kolegijos programos.
Prancūzija yra dar vienas pavyzdys, skiriantis ypatingą dėmesį švietimui. Sistema koncentruojasi į pastangas padėti mokiniams tose vietovėse, kur yra daugiau iškrentančiųjų iš konkrečios mokyklos, dalydama klases į mažesnes grupes, jog galėtų mokyti individualiau. Kaip papildoma motyvacija, mokytojams, dėstantiems mokyklose, kuriose yra daugiau vaikų, kuriems gresia iškritimas, mokamas didesnis atlyginimas.
Tokio pobūdžio dėmesys pastebimas ir kitose šalyse, kuriose iškritimo iš švietimo sistemos rodikliai yra žymiai mažesni, į konkrečias mokyklas siunčiant labiau patyrusius mokytojus, – galbūt Ispanija taip pat galėtų viso to pasimokyti.
