Prieš derybų atnaujinimą balsavo 52,8 proc. rinkėjų
Islandijos gyventojai nedidele persvara atmetė siūlymą atnaujinti stojimo į Europos Sąjungą derybas. 2026 metų rugpjūčio 29 dieną surengtame referendume prieš balsavo 52,8 proc., už – 47,2 proc. rinkėjų.
Nacionalinės rinkimų komisijos duomenimis, referendume dalyvavo 225 031 iš 272 591 balsavimo teisę turėjusio žmogaus. Rinkėjų aktyvumas siekė 82,6 proc. Už derybų atnaujinimą balsavo 105 339, prieš – 118 040 gyventojų. Abi stovyklas skyrė 12 701 balsas.
Balsavimas parodė, kad Islandijos visuomenė lieka beveik po lygiai pasidalijusi dėl santykių su ES. Referendumo naktį Reikjavike vieni gyventojai šventė išsaugotą savarankiškumą, kiti nusivylė prarasta galimybe bent jau išsiaiškinti, kokias narystės sąlygas Islandijai galėtų pasiūlyti Briuselis.
Islandai balsavo dėl derybų, o ne dėl narystės ES
Referendume buvo pateiktas klausimas, ar Islandija turėtų atnaujinti 2013 metais sustabdytas stojimo į ES derybas. Teigiamas atsakymas nebūtų reiškęs automatinės narystės ar įsipareigojimo priimti bet kokį Briuselio pasiūlymą.
Derybų metu Islandijos vyriausybė būtų turėjusi susitarti dėl žvejybos, žemės ūkio, aplinkosaugos, finansų, valiutos ir kitų sričių. Tik gavus galutinį susitarimą būtų paaiškėję, kokias išimtis ir pereinamuosius laikotarpius šalis galėtų išsiderėti.
Dėl parengto narystės susitarimo būtų reikėję surengti dar vieną referendumą. Todėl 2026 metų balsavimas pirmiausia buvo sprendimas, ar Islandija nori sugrįžti prie derybų stalo ir sužinoti konkrečias sąlygas. Net ir tokiai ribotai procedūrai pritarimo neužteko.
Reikjavikas palaikė derybas, regionai pasirinko dabartinę padėtį
Šiaurinėje Reikjaviko apygardoje derybų atnaujinimą palaikė 57,5 proc., pietinėje sostinės dalyje – 54,5 proc. rinkėjų. Ankstyvieji rezultatai iš sostinės kurį laiką leido pirmauti „taip“ stovyklai.
Padėtis pasikeitė pradėjus skaičiuoti balsus pakrančių ir žemės ūkio regionuose. Pietų apygardoje prieš derybas balsavo 60,5 proc., Šiaurės vakarų – 62,9 proc., Šiaurės rytų – 61,2 proc. gyventojų. Pietvakarių apygardoje, apimančioje sostinės prieigas, „ne“ surinko 53 proc. balsų.
Ši geografinė takoskyra Islandijoje nėra nauja. Reikjavike sutelkta daugiau paslaugų, finansų, technologijų ir tarptautinio verslo, todėl sostinės gyventojai dažniau pabrėžia glaudesnės integracijos privalumus. Pakrančių bendruomenėms svarbiausias klausimas lieka nacionalinė žvejybos išteklių kontrolė.
Žvejyba tapo svarbiausiu referendumo klausimu
Islandijos žvejybos sektorius baiminosi, kad narystė ES reikštų didesnį Briuselio vaidmenį nustatant žvejybos taisykles ir kvotas. Aplink Islandiją esančios žvejybos zonos yra svarbios šalies eksportui, regionų užimtumui ir vietos bendruomenių ekonominiam išlikimui.
Derybų priešininkai tvirtino, kad Islandija neturėtų perduoti dalies sprendimų ES bendrajai žuvininkystės politikai. Jų argumentas buvo paprastas: valstybė pati valdo savo vandenis, pati nustato kvotas ir pati prisiima atsakomybę už žuvų išteklių išsaugojimą.
Narystės šalininkai atsakė, kad žvejybos sąlygos būtų derybų objektas, todėl iš anksto neįmanoma teigti, jog Islandija prarastų savo išteklių kontrolę. Europos Komisijos atstovai taip pat pripažino, kad Islandijos žvejybos ir žemės ūkio ypatumams reikėtų ieškoti specialių sprendimų. Vis dėlto daliai rinkėjų pažadai dėl būsimų išimčių pasirodė pernelyg neapibrėžti.
Islandija jau naudojasi didele ES sistemos dalimi
Islandija nėra ES narė, tačiau priklauso Europos ekonominei erdvei. Šis susitarimas suteikia šaliai prieigą prie ES bendrosios rinkos ir užtikrina laisvą žmonių, prekių, paslaugų bei kapitalo judėjimą.
Šalis taip pat priklauso Šengeno erdvei. Todėl referendumo rezultatas nepakeis islandų galimybių keliauti, mokytis ar dirbti daugelyje Europos valstybių. Islandijos įmonės taip pat nepraras dabartinės prieigos prie ES rinkos.
Dabartinis modelis turi ir kitą pusę. Islandija privalo perkelti didelę dalį bendrosios rinkos taisyklių į savo teisę, tačiau neturi balsavimo teisės ES institucijose, kurios tas taisykles priima. Narystės šalininkai tai vadino ribotu suverenitetu: šalis formaliai lieka už ES ribų, bet praktiškai vykdo didelę dalį jos sprendimų.
Ekonominio ir geopolitinio saugumo argumentų nepakako
Derybų šalininkai narystę siejo su didesniu ekonominiu stabilumu ir galimybe ateityje svarstyti euro įvedimą. Nedidelė Islandijos krona leidžia vykdyti savarankišką pinigų politiką, tačiau jautriai reaguoja į finansų rinkų svyravimus ir tarptautinius sukrėtimus.
Diskusijose taip pat daug dėmesio skirta Arkties regiono geopolitikai. Didėjanti JAV, Rusijos, Kinijos ir Europos valstybių konkurencija paskatino dalį islandų ieškoti tvirtesnio politinio ryšio su žemynine Europa. Šį argumentą sustiprino įtampa dėl Grenlandijos ir platesnė kova dėl Arkties išteklių bei transporto kelių.
Tačiau Islandija jau yra NATO narė, todėl daugelis rinkėjų ES nelaikė būtina papildoma saugumo garantija. Šalies ekonominė padėtis taip pat skiriasi nuo 2009 metų, kai po bankų sistemos griūties Islandija pateikė paraišką stoti į ES. Nebelikus tiesioginės krizės, dalis visuomenės nematė pakankamai svarios priežasties keisti dabartinį modelį.
Vyriausybė pažadėjo gerbti referendumo rezultatą
Premjerė Kristrún Frostadóttir, palaikiusi derybų atnaujinimą, po balsavimo pareiškė, kad vyriausybė gerbs gyventojų pasirinkimą. Kartu ji pabrėžė, jog beveik pusė balsavusiųjų norėjo tęsti integracijos procesą, todėl šios visuomenės dalies pozicija negali būti ignoruojama.
Referendumo rezultatas teisiškai yra patariamojo pobūdžio. Tačiau vyriausybė iš anksto įsipareigojo laikytis rinkėjų sprendimo, todėl iki dabartinės parlamento kadencijos pabaigos, numatytos 2028 metais, derybos neturėtų būti atnaujintos.
Islandijos paraiška, pateikta 2009 metais, oficialiai nėra atšaukta. Stojimo derybos buvo sustabdytos 2013 metais, valdžią perėmus euroskeptiškai koalicijai. Dabar Altingas turės nuspręsti, ar palikti paraišką galioti, ar galutinai ją atšaukti.
Referendumas ES klausimo galutinai neuždarė
Europos Komisija pareiškė gerbianti Islandijos gyventojų sprendimą. Praktiniai šalies santykiai su ES artimiausiu metu nesikeis: toliau galios Europos ekonominės erdvės ir Šengeno susitarimai.
Rezultatas tapo politine pergale suvereniteto gynėjams, žvejybos sektoriui ir euroskeptiškoms jėgoms. Balsavimą palankiai įvertino ir kai kurie kitų Europos valstybių politikai, tarp jų „Reform UK“ vadovas Nigelas Farage’as bei Prancūzijos politikė Marine Le Pen.
Vis dėlto 47,2 proc. parama deryboms rodo, kad Islandija neatsisakė Europos integracijos idėjos visiems laikams. Valstybė pasirinko išlaikyti dabartinę padėtį, tačiau pasikeitus ekonominėms ar geopolitinėms aplinkybėms narystės klausimas gali vėl sugrįžti į politinę darbotvarkę.
Šaltiniai
Government of Iceland. (2026). Parliamentary process: Referendum on resuming Iceland’s accession negotiations with the European Union. https://ministryoftransport.is/topics/foreign-affairs/iceland-in-europe/referendum/parliamentary-process/
Euronews. (2026). Relief and sorrow in Iceland after EU membership talks referendum fails. https://www.euronews.com/my-europe/2026/08/30/relief-and-sorrow-in-iceland-after-eu-membership-talks-referendum-fails
RÚV. (2026). Iceland votes: EU accession talks referendum – live blog. https://www.ruv.is/english/2026-08-29-iceland-votes-eu-accession-talks-referendum-live-blog-485377
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 3 iš 5 priskirtų DAO narių
⚠ Šis straipsnis paskelbtas su žyma — rekomenduojama papildoma redaktorių peržiūra.
Straipsnis aiškiai pateikia informaciją apie Islandijos sprendimą atnaujinti derybas su ES, apžvelgia pagrindines priežastis ir galimas pasekmes, todėl jis yra vertingas ir suprantamas paprastam skaitytojui.
Straipsnis pateikia aiškią informaciją apie Islandijos sprendimą atmesti derybas su ES, remiasi faktiniais argumentais ir analizuoja galimas pasekmes, todėl atitinka etikos standartus.
Straipsnis apie Islandijos sprendimą atmesti derybas su ES nėra aktualus Lietuvos auditorijai, nes jis nesusijęs su tiesioginėmis Lietuvos interesų sritimis ir nesukelia didelio susidomėjimo.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie Islandijos politinę situaciją ir jos santykius su ES, kas gali būti naudinga skaitytojams, norintiems suprasti regioninę dinamiką ir galimas pasekmes.
Straipsnis gali sukelti nepagrįstą nerimą dėl galimų ekonominių iššūkių ir izoliacijos, nesuteikdamas subalansuoto požiūrio į situaciją. Jame trūksta teigiamų aspektų ir galimybių, kas gali skatinti emocinę įtampą.
