Šiaurės Korėjos valdžia smurto prieš moteris nelaiko rimtu nusikaltimu
Seksualinis ir fizinis bei psichologinis smurtas Šiaurės Korėjoje yra plačiai paplitę ir laikomi normaliu dalyku – šalies valdžia niekada smurto prieš moteris ir nelaikė rimtu nusikaltimu. Ši problema dar aštresnė tapo dėl pandemijos. Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje apie moterų ir mergaičių teises Šiaurės Korėjoje pažymima, kad koronaviruso pandemijos metu ši visuomenės grupė buvo dar labiau nustumta į užribį.
Ataskaitoje, kurią praėjusią savaitę paskelbė JT specialioji pranešėja žmogaus teisių klausimais Šiaurės Korėjoje Elizabeta Salmon, aprašomas neproporcingas apribojimų kiekis, koronaviruso pandemijos metu taikytas moterims ir mergaitėms, kurios ir taip turi ribotą prieigą prie maisto, vaistų, sveikatos priežiūros ir pragyvenimo šaltinių.
Taip pat ataskaitoje atkreiptas dėmesys į ilgus metus besitęsiančią ir itin smarkiai paplitusią moterų ir mergačių diskriminaciją visose gyvenimo srityse.
Ataskaitoje pažymima, kad Šiaurės Korėjos valdžios institucijos sulaikytas moteris laiko nežmoniškomis sąlygomis, taip pat kankina, taiko seksualinį smurtą, verčia jas badauti ir verčia itin sunkiai fiziškai dirbti[1].
Į kinų prievartos gniaužtus patekusios moterys yra baisiai išnaudojamos
Nenuostabu, kad tokios sąlygos moteris verčia bėgti iš savo šalies. Dalis jų bėga į artimiausią savo kaimynę – Pietų Korėją.
2021 m. rugsėjo mėn. Pietų Korėjos susisiekimo ministerijos duomenys rodo, kad Pietų Korėjoje gyvena 33 800 Šiaurės Korėjos pabėgėlių. Per pastaruosius du dešimtmečius šis skaičius drastiškai išaugo – iki 1998 m. jų buvo mažiau nei 200[2].
Tačiau ne visiems pasiseka sėkmingai pabėgti, o tie, kurie renkasi Kinijos kryptį, dažnai patenka į ne ką geresnes sąlygas, nei tos, nuo kurių bandė pabėgti.
Šimtai tūkstančių Šiaurės Korėjos moterų buvo priverstos tuoktis, parduotos į sekso vergiją arba išsiųstos dirbti į sulaikymo stovyklas po to, kai pabėgo iš savo despotiškos šalies ir atsidūrė Kinijos vadinamojoje „raudonojoje zonoje“, teigia žmogaus teisių grupė.
Naujame tyrime, kurį paskelbė tarptautinė žmogaus teisių advokatų kontora „Global Rights Compliance“, išsamiai aprašomi siaubingi scenarijai, kuriuos išgyveno daugelis moterų ir mergaičių (kai kurioms vos 12 metų) pabėgusių iš Šiaurės Korėjos.
„Dėl dabartinės padėties Šiaurės Korėjos moterys ir mergaitės susiduria su tokia realybe, kad arba pasieks laisvę, arba bus parduotos tam, kad visą likusį gyvenimą patirtų seksualinę ir psichinę prievartą, vergiją, priverstinį darbą“, – skelbiama ataskaitoje[3].
Kinijos fabrikuose dirba iki 90 proc. moterų, daugelis jų patiria seksualinę prievartą
Maždaug 80–90 proc. Šiaurės Korėjos darbuotojų, siunčiamų į Kinijos gamyklas, yra moterys, o tik 5–10 proc. – vyrai.
Šiose gamyklose du ar trys vyrai dažnai vadovauja 200 ar daugiau darbuotojų, kurių dauguma yra moterys.
Dirbančios moterys dažniausiai yra stipriai priklausomos nuo savo vadovų – nuo jų priklauso ir tai, kokiomis sąlygomis moterys dirbs, ar turės stogą virš galvos bei ką pavalgyti. Tai stipriai išaugina seksualinės prievartos riziką.
Maža to, iš Šiaurės Korėjos atsiųstos moterys neturi kur kreiptis pagalbos bei kam pranešti apie patirtą seksualinę prievartą, dėl to dauguma jų turi dar ir išnešioti prievartautojo kūdikius arba rizikuodamos sveikata bandyti nutraukti nėštumą[4].
Šiaurės Korėjos pabėgėlės, net pasiekusios saugią vietą, kenčia nuo potrauminio streso sindromo
Daliai pabėgėlių vis dėlto pavyksta pasiekti saugias zonas Pietų Korėjoje. Vis dėlto iki tol, kol jas pasiekia, jos patiria daugybę sunkumų. Ne visoms moterims ir mergaitėms pavyksta pabėgti nuo seksualinio ir fizinio smurto, kurį patiria pakeliui iki išsvajotos laisvės.
O tos, kurioms tai pavyksta, ilgus metus kenčia nuo potrauminio streso sindromo.
Sofija Evangelou, advokato patarėja Šiaurės Korėjos žmogaus teisių ir pasaulinių teisių laikymosi klausimais, sakė, kad daugelio moterų pabėgėlių pasakojimų yra šiurpinantys.
„Perskaičiau kai kuriuos liudijimus ir jaučiuosi priblokšta dėl to, ką išgyveno šios moterys.
Daugelis šių moterų, net ir pasiekusios saugią vietą Pietų Korėjoje, sako, kad vis dar kenčia nuo nerimo, gėdos ar potrauminio streso sindromo.
Kiekviena iš šių moterų patyrė skirtingą patirtį ir savaip susidoroja su ja, tačiau yra aiškus modelis, kai moterys dėl savo patirties kenčia fiziškai, emociškai ir psichologiškai“, – kalbėjo S. Evangelou.
„Buvau parduota kinui, gyvenančiam Yanbian mieste, – viena Šiaurės Korėjos gyventoja sakė savo parodymuose, rašoma pranešime. – Mes kartu gyvenome vienerius metus ir aš niekaip negalėjau pastoti, todėl jis mane sumušė. Spardė. Daug spardė į galvą.“
Sugauta ir į kalėjimą Šiaurės Korėjoje išsiųsta moteris matė, kaip kita kalinė, slėpusi nėštumą, pargriuvo, rinkdama sunkius akmenis iš upės – tai vienas iš priverstinių darbų, kurį verčiamos dirbti moterys.
Nėščioji nuskendo, bet kai sargybiniai suprato, kad ji buvo nėščia, jie išrengė visas kitas kalines, kad patikrintų, ar nėra daugiau paslėptų nėštumų. Po to jie nedelsiant atliko priverstinius abortus.
„Šiuo metu aplink Kinijos raudonąją zoną yra juodoji informacijos skylė, o tai reiškia, kad daug daugiau Šiaurės Korėjos moterų ir merginų tampa Kinijos sekso vergų pramonės aukomis“, – sakė S. Evangelou.
S. Evangelou paragino nutraukti „tarptautinės tylos pandemiją“ šiuo klausimu.
„Nelegali moterų ir mergaičių seksualinė vergija nesiliaus, kol pasaulis nesutelks savo jėgų ir dėmesio. Tarptautinė bendruomenė nebegali užmerkti akių į žiaurumus, vykdomus prieš moteris ir vaikus, bėgančius iš šalies tam, kad apsaugotų savo, ir, dažnu atveju, savo negimusių vaikų gyvybes“, – sakė ji[5].
