- „Google“ pašalino sankcionuotą turinį rodančias svetaines
- Dėl rusiško turinio užblokuotas svetaines įmanoma lengvai rasti ir pasiekti
- Socialinių tinklų naudotojai juokiasi iš LRTK pastangų blokuoti rusišką turinį
- Svetainių blokavimas – žodžio laisvės ribojimas ar būtina informacinė gynyba?
„Google“ pašalino sankcionuotą turinį rodančias svetaines
Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) pranešė, kad dar gruodžio 18 dieną priėmė sprendimą blokuoti svetaines, kuriose transliuojamos į Europos Sąjungos (ES) sankcijų sąrašą įtrauktos rusiškos televizijos programos. Sekančią dieną komisija kreipėsi į „Google“, prašydama pašalinti šias svetaines iš paieškos rezultatų, o dabar „Google“ patvirtino, kad 201 svetainė buvo ištrinta iš jos sistemos.
„Tai reiškia, kad vartotojui, norinčiam pasiekti užblokuotą interneto svetainę ir suvedus jos adresą į „Google“ paiešką, svetainė nebus pasiūlyta tarp paieškos rezultatų. Taigi, ES sankcijų įgyvendinimas bus dar efektyvesnis ir tokių interneto svetainių pasiekiamumas bus dar labiau apribotas.“, – teigiama LRTK pranešime[1].
Šis žingsnis nėra pirmas tokio pobūdžio atvejis – LRTK jau ne sykį ėmėsi veiksmų, bandydama blokuoti priėjimą prie įvairių svetainių dėl autorių teisių pažeidimų ar remdamasi ES sankcijų vykdymu.
Dėl rusiško turinio užblokuotas svetaines įmanoma lengvai rasti ir pasiekti
LRTK išdidžiai skelbiasi, jog jau kelerius metus esą aktyviai kovoja su rusiška propaganda skaitmeninėje erdvėje. Po jos sprendimų blokuoti tam tikras svetaines, Lietuvos interneto tiekėjai būna įpareigoti neleisti prieigos prie šių svetainių. O kai į sankcijų vykdymą įsikiša ir „Google“, šioje populiariausioje paieškos sistemoje tampa nebeįmanoma rasti tokių blokuojamų internetinių puslapių. Tačiau kyla klausimas – ar iš tikrųjų tokios priemonės veiksmingos, ar jos tėra simbolinės?
Pagrindinė problema ta, kad blokavimas paieškos sistemose ir netgi interneto tiekėjų lygmenyje nėra efektyvus būdas sustabdyti informacijos plitimą. VPN paslaugos, anoniminės naršyklės (pvz., „Tor“), alternatyvios paieškos sistemos (tokios kaip „Yandex“ ar „DuckDuckGo“), leidžia vartotojams apeiti tokius ribojimus be didelių pastangų ir gilaus kompiuterinio raštingumo. Tai reiškia, kad informacija vis dar pasiekiama tiems, kas jos ieško, o ją pasiekti užtenka vos kelių papildomų žingsnių.
Šiandieninis internetas nėra taip lengvai kontroliuojamas kaip tradicinė televizija ar spausdintinė žiniasklaida. Technologijos, tokios kaip VPN (virtualus privatus tinklas), leidžia bet kuriam vartotojui nesunkiai apeiti geografinius ar kitus apribojimus ir naudotis internetu taip, tarsi jis būtų kitoje šalyje.
Paslaugų, kurios siūlo nemokamus ar pigiai kainuojančius VPN sprendimus, yra daugybė – nuo populiarių „NordVPN“, „ExpressVPN“ iki mažiau žinomų, bet veiksmingų alternatyvų. Daugelis šiuolaikinių vartotojų jau yra įpratę naudoti šias technologijas tiek siekdami saugumo, tiek ir norėdami apeiti geografinius apribojimus, pavyzdžiui, norėdami žiūrėti užsienio „Netflix“ siūlomus, bet savoje šalyje nerodomus serialus ir filmus.
Socialinių tinklų naudotojai juokiasi iš LRTK pastangų blokuoti rusišką turinį
Socialiniuose tinkluose jau juokaujama, kad LRTK, vietoj realaus darbo, esą tiesiog sėkmingai reklamuoja rusišką turinį siūlančias svetaines ir padeda plisti platesniam jų naudotojų ratui. Komisija netgi atvirai skelbia visą iki šiol užblokuotų domenų adresų sąrašą[2]. Vienas socialinių tinklų vartotojas rašė:
„Jei ir nežinojai, kur ieškoti rusiškų televizijų, dabar tereikia sekti LRTK sprendimus, kuriuose aiškiai surašyta, ką jie nusprendė blokuoti.“
„Jeigu nori surasti puslapius su filmais ar rusiška propaganda, tai žiūrėk jų sprendimus. Ten kaip enciklopedija, tiek adresų, kad pats gyvenime nesurastum“, – panašiai rašė ir kitas vartotojas.
„Dabar jau 100 proc. nepasiekiama? Ar kaip su linkomanija.net, kuri iki šiol veikia?“ – ironiškai klausė dar vienas vartotojas, akivaizdžiai primindamas, kad prieš daugybę laiko užblokuota autorines teises pažeidžianti svetainė ir toliau prieinama visiems, turintiems VPN.
Vis dėlto, tokie LRTK veiksmai turi realų, nors ir nedidelį poveikį: mažiau technologiškai išprusę vartotojai arba tie, kurie neturi specifinių žinių apie interneto cenzūros apėjimą, greičiausiai nustos naudotis blokuojamu turiniu. O tai gali šiek tiek sumažinti informacijos sklaidą tarp menkiau informuotų auditorijų, kurios dažniausiai naudojasi pagrindinėmis paieškos sistemomis ir socialiniais tinklais.
Svetainių blokavimas – žodžio laisvės ribojimas ar būtina informacinė gynyba?
Ši situacija kelia diskusijas apie žodžio laisvę ir informacijos prieinamumą. Ar tokie draudimai yra būtinas saugumo žingsnis, ar tiesiog cenzūros priemonė?
ES jau kelerius metus vykdo informacinio karo strategiją. Oficialiai teigiama, kad taip siekiama mažinti priešiškų valstybių propagandos poveikį. Panašūs sprendimai buvo priimti blokuojant „Russia Today“ (RT), „Sputnik“ ir kitus kanalus, kurie laikomi pagrindiniais Kremliaus propagandos įrankiais.
Tačiau kritikai teigia, kad net jei siekiama sustabdyti propagandą, bet kokie informacijos ribojimai gali tapti pavojingu precedentu, kai egzistuoja tik viena, valdžiai naudinga „tiesa“. Tą jau ne sykį buvo galima pastebėti tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir visur kitur, kur blokuojama net ir reali, tačiau kažkam nepatogi informacija.
Iš to kyla klausimas – ar demokratinės valstybės turėtų aktyviai cenzūruoti tam tikrus informacijos šaltinius, ar geriau pasikliauti švietimu ir kritinio mąstymo ugdymu?
