MOTERŲ KLAUSIMU

III dalis. KOVA UŽ TIKRĄSIAS MOTERŲ TEISES VĖL PRASIDEDA – TOKIA, KOKIĄ BŪTŲ BUVĘ SUNKU NESENIAI ĮSIVAIZDUOTI

Na, bent jau aš prieš kokį dešimtį metų būčiau neįsivaizdavęs, kad moterims teks ginti save nuo toliau paminėtų dalykų. Gal jei būčiau labiau įsigilinęs kas tuomet vyko pasaulyje, būčiau ir įsivaizdavęs, nežinau. Bet tuomet gilintis tik buvau bepradedąs. Bet kuriuo atveju, kaip žadėjau, visai artėjame prie šių dienų, o jei tiksliau – prie ketvirtosios feminizmo bangos. Tokios sąvokos „ketvirtoji feminizmo banga“ aš niekur nemačiau, taip pavadinau šį reiškinį aš pats. Nes tai visai naujas palyginus ir masinis reiškinys – tai, kuo užsiima dauguma šiuolaikinių feminisčių dabar.

Tačiau pirma turime pabaigti su trečiąja feminizmo banga, kuri ir buvo ketvirtosios priežastis. Iš pirmo žvilgsnio gal ir paradoksalu, tačiau šiuolaikinės feministės kovoja prieš... ankstesnių feminisčių judėjimo pasekmes.

Viena iš tų trečiosios feminizmo bangos pasekmių yra garsioji Stambulo konvencija. Aš dabar visai ne apie ten minimas socialines lytis, dėl kurių daugiausiai laužoma iečių pas mus, apie tai bus vėliau. Apie patį ten įtvirtintą smurto prieš moteris artimoje aplinkoje supratimą – pagal patį tos konvencijos pavadinimą. Supratimas yra toks, kad tokio smurto priežastis visuomet yra... vyrai. Vyrai kaipo tokie, vien todėl, kad jie yra vyrai. Ne todėl, kad jie kokie nors girtuokliai, turi išsiauklėjimo ar socializacijos problemų ar pan. – ne, užtenka, kad esi vyras. Vien tai ir reiškia, kad esi potencialus smurtautojas. O kaip sakė viena žymiausių Lietuvos feminisčių Margarita Jankauskaitė – visos moterys per gyvenimą patiria smurtą nuo vyrų, absoliučiai visos. Problema tik ta, kad ne visos apie tai viešai vis dar paskelbia. Taigi.

Todėl ir siūloma praktika tokiam smurtui užkardyti – įtariai stebėti visus vyrus ir, esant menkiausiam poreikiui – perauklėti. Ir jokių ten nekaltumo prezumpcijų! Jei moteris sako, kad prieš ją smurtavo vyras, reiškia taip ir yra, kitaip ir būti negali. Sakysit – nesąmonė? Sąmonė. Ši praktika jau atėjo ir pas mus. Nuo pernai liepos d. su taip vad. arešto dėl smurto artimoje aplinkoje orderio įvedimu. Moteris tik cypt, t.y. skundą ir bet koks policininkas savo sprendimu gali iškraustyti vyrą iš namų bei atskirti nuo vaikų. Ne pati Lietuvos valdžia tai sugalvojo. Ispanijoje, pvz., tai jau taikoma ne vieni metai ir tik po kelių metų išaiškėjo, kad vidutiniškai pora metų po tokio „smurtautojo“ atskyrimo vyksta teismai, o juose 80% atvejų išaiškėja, kad nieko tie vyrai nesmurtavo. Dabar Ispanijos vyriausybę užgriuvo milijardiniai tų vyrų ieškiniai dėl žalos, kai teko gyventi netekus būsto ir atskirtam nuo vaikų, o gal dar ir kokioje daboklėje pasėdėti, taip pat vargti teismuose, atlyginimo. Tikiuosi, kad taip greitai bus ir Lietuvoje.

Tačiau nereikia manyti, kad skaudžias to feministinio judėjimo pasiekimų pasekmes patiria vien vyrai, na ir, neabejotinai, vaikai. Panašu, kad skaudžiausias pasekmes patiria pačios moterys. Vienas jau minėjau II dalyje, tačiau yra ir kitokių.

Ir čia pats laikas būtų pereiti prie tų socialinių lyčių (genderizmo) bei LGBT judėjimo apskritai, nors visų ten vyriškų bėdų, pvz., susijusių su MeToo, „aiškiai išreikštais sutikimais seksui“, „priekabiavimais akimis“ ir t.t., ir pan., nesuminėjau. Taip, feminizmas su visais LGBT dalykėliais labai net susijęs! Pvz., gal manote, jog atsitiktinumas, kad žymiausia Lietuvos feministė socialdemokratė Aušrinė Marija Povilionienė (garsiojo Kubos mafijos draugo Žygio mama) taip pat buvo ir žymiausia LGBT judėjimo Lietuvoje iniciatorė (kai dar net Šimašius apie tai nekalbėdavo)? Kaip pamatysime vėliau, susiję tai ir su tų socialinių lyčių atsiradimu.

Bet pirmiausiai reikia pargrįžti prie marksizmo. Kaip minėjau II dalyje, nusivylę komunizmo statyba Sovietų Sąjungoje bei kitur bei revoliuciniu proletariato potencialu, revoliucionieriai marksistai, kurių daugiausiai buvo JAV bei Prancūzijos akademijoje (aukštosiose mokyklose), šį potencialą ir vėl pamatė naujajame revoliuciniame moterų judėjime. Geriausiai, turbūt, pasisekė tokiam filosofui Herbert Marcuse – vienam žymesnių post-modernizmo filosofų apskritai. Mūsų nelaimei dauguma žymesnių post-modernizmo filosofų buvo komunistuojantys daugiau – mažiau ir apskritai ir dauguma jų dirbo panašia kryptimi kaip ir Herbert Marcuse, kurdami visokias teorijas apie visuomenėje egzistuojančias represines sistemas ir kaip jas reikėtų panaikinti. Herbert Marcuse buvo ir žymus aktyvistas, dalyvaujantis su labai išpopuliarėjusiais studentais-hipiais-maoistais-trockistais-revoliucionieriais. Sėkme jo aš laikau tai, kad jo filosofijos neliko tik teorijomis, bet, kaip parodo pastarųjų kokių 60 metų istorija, sėkmingai buvo pritaikytos praktikoje visose Vakarų bloko šalyse – kaip ir pridera tikram marksizmo filosofui.

Žodžiu, jis rado, kad proletarai jokių tų „represinių sistemų“ nebepanaikins, nes per daug prisirišę prie šeimų, tėvynės, tautinių sentimentų, dargi religijos ir galų gale – gero gyvenimo, taigi – suburžuazėję. Reikia kažko kito. Ir jis nusprendė, kad reiktų kažkokių marginalų, kažkokių stigmatizuojamų elementų, tam tikrų paribinių, kurie vis dar nepatenkinti savo padėtimi. Nors moterų aš jokiais būdais marginalėmis nepavadinčiau, tačiau tos feministės, kurios jau ir taip kovojo prieš „patriarchalinę vyrų represiją“ kuo puikiausiai tiko. Kadangi veiksmas vyko tuo metu JAV, kita grupe jis numatė juodaodžius. Ir išties, tuo metu vyko galingas juodaodžių judėjimas prieš segregaciją ir už savo teises, ne už ilgo pasibaigęs labai sėkmingai. Lygiai kaip ir daugumai to, kas vyko su pirmąja feminizmo banga, tam judėjimui aš pritariu. Visai kas kita, kas dabar vyksta su Black Lives Matter judėjimu bei kritine rasės teorija JAV mokyklose. Tačiau ši tema yra ne apie JAV juodaodžius, todėl ją praleisiu. Na ir trečioji, visame pasaulyje vėliau labiausiai pagarsėjusi grupė, buvo įvairūs homoseksualai bei kitokie seksualiniai frykai. Tiesa, tam tikrame trumpame pradiniame etape tas LGBT (dar be B ir T) judėjimas išties kovojo prieš įvairias neteisybes homoseksualų atžvilgiu, tam aš irgi būčiau pritarę. Tačiau neilgai. Na ir ketvirtoji jo numatytoji grupė, kiek aš žinau, buvo psichiniai ligoniai.

Tuo metu feministės kūrė teoriją jau nebe apie patriarchatą, bet apie kiriarchatą – struktūrą, kuri sudaro tarpsekcijinės represijos (intersectional oppression) sistemą. Pagal tą tarpsekcijinės represijos teoriją per amžius amžinuosius egzistuoja tam tikra visuomeninė represinė sistema. Viršuje jos, žinoma – engėjai vyrai, kurie represuoja, žinoma, vargšes moteris. Vėliau ta teorija buvo pakoreguota, kad viršuje – tik baltaodžiai vyrai, nes juodaodžiai yra patys šių represuojami. Toliau gražiai į šią „sistemą“ atsigulė ir visokie pavadinti LGBT bendruomene. Tokiu būdu trečiosios bangos feministės ir visokie lgbt‘šnikai tapo didžiausiais draugais bendroje kovoje prieš „patriarchatą“, o kartu su juodaodžių aktyvistais – ir kovoje prieš „baltųjų viršenybę“.

Todėl nei kiek nestebina, kad Black Lives Matter mitingų nuotraukose mačiau daugiausiai „vaivorykštinių“ vėliavų, lygiai taip pat gausiai jas plevėsuojant galima pastebėti ir įvairiausiose feminisčių akcijose. Beje, marksistų susirinkimuose irgi, šalia kokio nors Lenino ar Markso plakato.

Minėtoji „tarpsekcijinės represijos sistemos“ schema dar nėra pilna, vėliau ji buvo dar papildyta, ir papildyta taip, kad pasisuko, taip sakant, pačioms moterims „ant galvos“.

Gi homoseksualumo, biseksualumo ir pan. propagavimas ir privilegijavimas (pagal vad. „pozityviosios diskriminacijos“ principą) ir tai, kad ši tema buvo skleidžiama itin plačiai, atkakliai ir įkyriai (čia jau suveikė garsioji socialinio marketingo specialistų M. Kirk ir H. Madsen strategija taikant Overtono lango principą) davė gausių vaisių. Pirmiausiai pasijungė ta pati akademija, tuomet minėtieji jos studentai – žurnalistai, teisininkai, politikai ir šou verslo – meno atstovai, kuo toliau – tuo labiau ir visi kiti, dabar visa tai jau persikėlė ir į mokyklas bei vaikų darželius, kur įtraukiama ir į mokymo bei auklėjimo programas. Kaip žinome, mus Lietuvoje jau irgi palietė ir pastaroji tendencija. Vakarų pasaulis nuskendo kovose ne tik už moterų, vaikų (laikant kad į juos teises visų pirma turi valstybė), galimų rasinių bei tautinių mažumų, bet ir visų seksualinių marginalų „teises“. Rašau jas kabutėse, nes aš pripažįstu tik prigimtines žmonių teises, o visokiausių skirtingiausių įvairių individų troškimų, įskaitant dažnai pačius keisčiausius, teisėmis nelaikau. Pradedant jau manąja karta (tik, žinoma, tuo metu ne Lietuvoje, bet už „geležinės uždangos“) asmenų, laikančių save nebe seksualiai „tiesiais“ (straight – angl. terminas reiškiantis „atgyvenusį“ heteroseksualą) proporcija ėmė nenumaldomai augti - kuo toliau, tuo labiau. Paskutinį kartą apie tai skelbiau čia: https://www.facebook.com/blogeris.zeppelinus/posts/pfbid037bzTj9ur4uWUs73jgJjG2UDoaBBj5GCAWLM76jTwP6ErHWaXoAZc9aDc5XWUUogyl , ir daug kartų prieš tai. „Pirmaujančiose“ šalyse tokių skaičius Z kartoje (grubiai amžiaus iki 25 m. ar 29 m.) perkopė 50%. Tiesa, šis skaičius diskutuotinas, nes labiau nurodo požiūrį į save nei tikrąsias seksualines preferencijas, tačiau kitokiais tyrimais nurodoma, kad tokių dabar yra apie 25%. Žinoma, tai ne vien socialinio spaudimo ir aplinkos įtaka, prie to, manau, labai prisideda ir yrančios šeimos ar jų nebuvimas – o tai dar viena visų tų feminizmų pasekmė. Net 40% vaikų šiais laikais JAV auga šeimose su vienu tėvu ir, žinoma, paprastai tai būna motina. Gi, kaip pasirodo teigia įvairiausi psichologai ir sociologai, vyro buvimas šeimoje yra kritiškai svarbus formuojant sveikus tarplytinius santykius bei daugybei kitų žmonių socialinių įgūdžių ir sugebėjimų.

Nors yra toks juokelis, kad gėjai yra vyrams gerai, nes mažina konkurenciją, iš tiesų jis yra niekam tikęs. Galiausiai gaunasi atvirkščiai. Daugėjant tokių ar panašių nevyriškų berniukų merginoms nelabai yra iš ko rinktis, kaip jau minėjau, o visur gi aplinkui teigiama, kad tie vyrai ir apskritai yra nevykęs gamtos išradimas, jie tereikalingi tiek, kad dabar juos gali atstoti spermos bankas, gi tikra meilė – tik tarp moterų ir voila. Todėl paskutinis mano matytas kažkoks tai rimtas tyrimas JAV nurodo, kad dabar JAV merginų iki 29 m., priskiriančių save LGBT, yra 33%.

Tik ar jie nuo to laimingi? Tikrai ne, ir tai parodo gausybė kitokių tyrimų. Jų ne vieną galite rasti mano feisbuko įrašuose, turiu ir dar, tačiau visų tų galimų nuorodų nebedėliosiu, čia ne mokslinis – analitinis straipsnis, o tik tam tikrų sukauptų žinių ir patirties apibendrinimas.

Todėl tik trumpai apibendrinsiu, jog niekaip per daugiau nei 50 metų nepavyko nustatyti, jog visi tie homoseksualizmai yra įgimtos, o ne įgytos savybės. Nepaisant to, kad visuotinai jau senokai yra įteigta, kad kažkaip yra būtent taip, tiesa tas įteigimas remiasi įvairiais vienas kitam visiškai prieštaraujančiais argumentais, na bet tam yra viešųjų ryšių arba propagandos technologijos – rimtas reikalas. Man įdomesnis gana naujas dalykas, kurį neseniai sužinojau. Dėl teiginio, kad moterys nuo vyrų niekuo nesiskiria, todėl visais atvejais viską tą patį gali – jau minėjau, kad šis teiginys ir buvo vienu principiniu trečiosios feminizmo bangos ideologijoje. Pasirodo, smegenų lygmeniu tai dar niekuomet nebuvo tirta. Yra daugybė tyrimų apie tai, kad yra nemažiau nei 100 psichologinių bei kognityvinių skirtumų tarp vyrų ir moterų. Tačiau ar jie yra giliai įgimti, o gal juos būtų galima nesunkiai pakeisti? Mokslininkai tik neseniai tai nutarė patyrinėti smegenyse, nuoroda į anglišką straipsnį apie tai čia: https://quillette.com/.../sex-differences-in-the.../...

Pats ir be to tyrimo esu įsitikinęs, kad tie skirtumai yra įgimti. Moterų elgesį jau seniausiai labai atkakliai stengiamasi pakeisti. Į tai dedama labai daug pastangų ir daug pinigų. Vadovaujantis tuo pačiu „trečiabangininkių“ principu, kad moterys privalo eiti į tas veiklos sritis, kuriose vyrauja vyrai, ir juos ten pakeisti. O jos vis vien atkakliai neina. Nekalbu apie tai, kad pats nesu matęs moters statybininkės, žinau vieną „fūristę“ ir kelias taksistes, kažkaip neteko susidurti ir su, pvz., mechanikėmis ar santechnikėmis, pan. Feministės dėl to kažkodėl nei kiek nesiskundžia. Tačiau jos atkakliai neina ir į mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos sritis (vad. STEM). Na ne tai, kad visai neina, bet nors tu ką, o jų ten vis vien daug mažiau nei vyrų. Ir kas joms trukdo? Kažkada, pamenu, įsiminiau Delfi straipsnį, kuriame buvo įrodyta, kad niekas. Matyt pagal kažkokių fondų užsakymą buvo straipsnis apie jauną merginą, kuri tapo rimtos informatikos įmonės vadove. Pusė straipsnio buvo apie tai, kad ji tiesiog taip norėjo ir niekas jai niekaip bei niekuomet netrukdė, kita pusė – dejavimai apie tai, kad tokių merginų vis dar yra labai mažai ir reikia „kaškadariti“, kad būtinai jų būtų daugiau.

Gal jas priversti kažkaip su šautuvu? Kodėl? Ar tai ir yra ta vadinamoji lyčių laisvė? Moterys pirmauja tarp medikų, slaugytojų, auklėtojų, mokytojų, dėstytojų, artisčių ir pan. srityse. Taip jos yra labiau sutvertos. Žinoma, yra ir kitokių, visokių. Šiais laikais turbūt ne mažiau nei vyrų yra visokių vadybininkių, vadovių irgi nemažai. Ir ko tik norint. Visgi, pasiskirstymas pagal įvairias profesines sritis ir veiklas vyrų ir moterų atžvilgiu dažniausiai yra nevienodas. O kodėl turėtų? Sakyčiau, nori vienodumo – keliauk į Šiaurės Korėją. Negi dabar tai jau tapo ir Vakarų idealu?

Beje, su tuo susijęs ir vadinamasis „atlyginimų atotrūkis“, dėl kurio taip virkaujama po įvairias, pvz., Europos Sąjungos politines institucijas. Mat vidutiniškai moterys dirba žemesnio atlyginimo darbuose, ne kad už tą pačią veiklą mažesnius atlyginimus moka. Apie atlyginimus dar pakalbėsime kitoje šio rašinio dalyje.

Žodžiu, ką nori, tą ir dirba, šaunuolės. Tik kad vis dėl to yra gėdijamos – oi ne tą reikėtų daryti. Na, bet dėl darbo tai dar nieko, rečiau įžeidinėjama asmeniškai. Vieši asmeniniai pasityčiojimai prasideda tada, jei jos dirbti nenori. Kodėl? Nori būti namų šeimininkėmis – prižiūrėti namus, rūpintis vyru ir auginti vaikus. Įvairiose TV laidose, interneto diskusijose ir kitur viešojoje erdvėje ne kartą esu stebėjęs kaip toje pačioje Lietuvoje tokios aptarinėjamos ir nužiūrinėjamos, ypač įvairių „labai šiuolaikinių moterų“, su Viktorijos laikų damų laikysena prostitučių atžvilgiu.

Jau rašiau II šio rašinio dalyje, kad kapitalizmo gerovės laikų viršūne laikau maždaug 1950-uosius, ypač JAV. Tuo metu moters etalonas ir buvo toks – namuose „sėdinčios“ mamytės. Moters, kuriai į darbą nereikia, ji rūpinasi namais ir vyru bei vaikais, kurių tais laikais augindavo paprastai bent du, tačiau normalu buvo ir 3-4. Beje, visai taip vien namuose jos nesėdėdavo, dauguma paprastai užsiimdavo ir visokia labai naudinga visuomenine veikla. Na, galima pasižiūrėti ir Holivudo filmuose apie tuos laikus – priemiesčiai, visa kita, o tuose priemiesčiuose – visai nemaži ir neprasti namukai su sklypais. Ir visa tai išlaikydavo vienas vyras iš savo atlyginimo ar uždarbio. Feministėms po šiai dienai tokie vaizdeliai kelia sunkiai pakeliamą siaubą ir pasibjaurėjimą.

Bet vis daugiau atsiranda ir „bjaurių“ anti-feminisčių, tų pačių moterų. Kurios sako, kad feminizmas – bjauriausia kada nors buvusi moterų apgaulė. Kol tokio nebuvo, na šiuolaikine forma, praktiškai visi viduriniosios klasės atstovai (o ta klasė buvo daug procentaliai didesnė nei dabar) galėjo iš vieno atlyginimo išlaikyti štai tokį namą ir dar 2-4 vaikus (įskaitant mokslus koledže, etc.). O dabar – pasvajok. Toks gyvenimo būdas tapo prabanga, teprieinama elitiniam sluoksniui. Kuris nuo tų laikų nepaprastai išturtingėjo, surijo visą nemažą per tą laiką buvusį BVP prieaugį, „prasčiokams“ iš to prieaugio neatliko nieko – yra apie tai daug statistikos. „Vidutiniokams“ liko abiems šeimoje triūsti darbo rinkoje išsijuosus, dar ir su viršvalandžiais, dėl ko nelabai vienas kitam bei vaikams ir laiko lieka. Kad ir liktų – dabar jau ir vieną vaiką sunku ir išauginti, tuo labiau į koledžą išleisti, ką jau kalbėti apie kelis. O apie tokius namus, kokius turėjo dar jų tėvai ar seneliai, tai ir svajoti netenka, tenka drebėti ar sugebėsi atiduoti banko paskolą už mažą butuką.

Sakoma, kad patys didžiausi ir aršiausi šių laikų marksistai yra didžiausi milijardieriai ir milijonieriai kapitalistai. Jei jų kas gyvenimą sekate – tai būtinai pastebėsite, kad turtingasis ir liberalusis elitas tai jau tikrai bus atsidavę feministai, žinoma ir lgbt‘šnikai bei t.t. Kaip manote – kodėl? Aš jokių sąmokslo teorijų neteigiu, tiesiog tokie faktai. Apsimokėjo jiems mesti visas moteris į darbo rinką, o feministinė ideologija, galiausiai įtvirtinta kaip mada, pasitarnavo tam kaip kuo puikiausias įrankis.

Yra, beje, ir feminisčių, kurios kitokius tokio moterų „įveiklinimo“ aspektus kritikuoja. Pvz., vadinamąsias kvotas, dar vieną pamišimo formą, kurią labai propaguoja ne tik visokiausios Europos Sąjungos, bet ir broliai bei sesės lietuviai „pažangieji“ politikai. Jos mano, kad, pvz., skirti moterį į kažkokios įmonės valdybą tik dėl to, kad taip reikia, kad išpildyti ten moterų proporcijos kvotą, reiškia teigti, kad tos moterys yra tiek durnos, kad kitaip gauti tokių darbo vietų nesugebėtų. Taip rodoma didžiausia nepagarba moterims, juk jos galėtų ir pačios be jokio protegavimo, taip mano jos. Aš visiškai su jomis sutinku. Tuo pačiu, kad tokiu būdu pilna kvaišų visokiausiuose postuose atsirado. Pirmojoje šio rašinio dalyje minėjau didžias praeities moterų vadovių asmenybes, o šiais laikais turime vien visokias von der lajenes, džesindas arden, baerbokes, šimonytes, armonaites ir dobrovolskas. Bėda.

Tačiau išties didžiulė įvairiausių protestų, naujų judėjimų, netgi didžiųjų partijų politinės veiklos ir įvairaus kitokio didžiausio aktyvumo, nukreipto prieš feminizmo pasekmes, banga iš tų pačių feminisčių, anti-feminisčių ir šiaip moterų tarpo sukilo ne taip ir seniai. Sulig pakilimu antrosios LGBT judėjimo bangos – transseksualų ir visokių ten „72 lyčių“ revoliucijos.

Visa ta trans filosofija jau slypėjo trečiosios, o gal ir antrosios feminizmo bangos logikoje. Pamenate – moterys niekuo niekur nenusileidžia vyrams, o ir šiaip nuo jų nesiskiria. Tuomet tas pats taikytina ir vyrams. Tuomet – koks gi išvis skirtumas dėl tų lyčių? Kaip ir jokio. Galiausiai ir buvo prieita tokios „logiškos“ išvados, kad biologija čia – mažiau nei antraeilis dalykas ir visi tie skirtingų lyčių „dalykėliai“ – tos pačios supuvusios patriarchalinės visuomenės išmislas. Ne gamta turi nustatyti kokios tu lyties, o žmogus ją paprasčiausiai pats pasirenka, kad ir ką tai reikštų. Nes ką tai turėtų reikšti, pagalvojus, jei pagal tą pačią logiką iš principo skirtumo tarp tų lyčių ir nėra? Tiesiog žmogus nori kažkaip identifikuotis, tai susigalvoja kažkokį pavadinimą, kartais klasikinį pagal biologinių lyčių pavadinimus, o kartais – kažkokį savo sufantazuotą. Tokį, kurio reikšmės kitiems net neįmanoma suprasti, visgi pagal transseksualų „teisių“ teoriją, tie kiti privalo laikytis fantazuotojo nustatytų taisyklių jo atžvilgiu (pvz., kreiptis jo nurodytais įvardžiais). Kurį gali keisti kad ir kas valandą ar penkiolika minučių. Lytis tampa nebe realybė, o tiesiog tuo metu žmogaus jaučiama fantazija.

Deja, realybėje žmonių pasaulyje tai viską verčia aukštyn kojomis ir sujaukia į galutinį chaosą. Mat viskas nori-nenori šiame pasaulyje yra suriktuota nemaža dalimi atsižvelgiant ir į biologines lytis, neišvengiamai. Dabar viskas perriktuojama. Dėl to ir prasidėjo transseksualų revoliucija už savo „teises“. Kanadoje, dar kitur vyrų tualetuose tapo būtini menstruaciniai paketai, kadangi tokie būdavo anksčiau tualetuose moterų. Kas pasakys, kad vyrai negali menstruuoti?! Gal jis tuo metu jaučiasi moterimi, todėl gali! Iš kitos pusės, gal kai kuri moteris jaučiasi vyru, nepaisant to, tuo metu vis vien jai vyksta menstruacijos. Ne bėda! Tai nei kiek nenurodo, kad ji yra moteris, tiesiog reikia ištaisyti ligi šiol neteisingai vartotą kalbą – niekur ir niekada neberašyti ir nebesakyti “moteris, kuriai vyksta menstruacijos”, o rašyti ir sakyti “asmuo, kuriam vyksta menstruacijos”. Tokiu būdu kalboje atsiranda privalomi „asmenys su peniais“ bei „asmenys su vaginomis“ ir t.t., kaip kad jau seniausiai atsirado „gimdytojas 1“ ir „gimdytojas 2“ vietoj tėvo ir mamos. Svarbiausiai visų tų dalykėlių niekaip nesusieti su vyro ir moters sąvokomis, kitaip atrodys, kad biologija su tuo turi kažką bendro, o taip būti negali! Jau ne kartą rašiau apie „nėščius vyrus“, tačiau tai jau nebe tokia karšta „mados“ naujiena. Šiuo metu įsivažiavo „maitinimo krūtine“ judėjimas. Būtent krūtine, o ne krūtimi, nes, pagal tą patį principą, to niekaip negalima sieti su biologija. Moteriškas krūtis juk galima tiesiog vadinti krūtine, o kas išdrįstų pasakyti, kad savo krūtine taip pat sėkmingai vaikų negali žindyti ir vyrai?! Reikia nepamiršti, kad visą tą sferą aptarnauja ir įvairus pelningas verslas, darantis lyties keitimo operacijas, taigi, jis jau išrado ir preparatus, kurie vyrams sukelia laktozę. Šiuo metu šėlsta reklama, kad, pasirodo, pienas vaikams iš tokio vyro yra nei kiek ne prastesnis nei pačios motinos pienas, gal dar net geresnis!

Ir taip toliau. Aš pats tokiomis „naujienomis“ esu užverstas, kiekvieną savaitę pasirodo tokių vis naujų „fokusų“, nebespėju nuo to kraupti. Kraupsta nuo to ir pačios moterys, dargi tos pačios feministės, nepatinka joms būti „asmenimis su vaginomis“. Ir piktinasi. Tačiau man tai ką – tiesiog telieka pagūžčioti pečiais dėl kažkokių bepročių užsieniuose. Gi tų moterų piktinimasis užsieniuose susijęs ne vien su tiesiog pasibjaurėjimu beprotystėmis ar kad ir asmeninių jausmų įžeidimu. Toli gražu ne vien.

Na, bet kaip vienam feisbuko įrašui, kol priėjau iki tų šiuolaikinių moterų problemų gavosi per daug. O dar nepriėjau iki pačių šiuolaikinės Lietuvos problemų, vienaip ar kitaip su tuo ir daugiau kuo susijusių ir tokių labai esminių. O tai svarbiausia. Tikiuosi, kad visa tai pabaigti pasiseks sekančiame įraše.

orig. 2024-03-12 įrašas: https://www.facebook.com/tomas.senuta/posts/pfbid02nVQPEDzcauk8wcJkxYfcfiyi7hFfrrqma9Ya87BVCSDovarYrCaFdD82uK1J3FBcl

I dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9df67145f2f32dec9d5d5

II dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9e47c145f2f32dec9d5dc

IV dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9f0ef934e4a06280490eb

V dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9f84d934e4a06280490f3

VI dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9faa5934e4a06280490f7