MOTERŲ KLAUSIMU

II dalis. NUO 1857 m. kovo 8 d. ARTĖJANT LINK 2024 m. kovo 11 d.

Taigi, sulig kapitalizmu moterys taip pat buvo išvarytos į darbo rinką ir iš savo namų aplinkos ir lygia dalimi su vyrais tapo atsakingos už šeimos aprūpinimą. Susidūrė su visomis tuometinėmis darbininkų klasės problemomis. Taip pat pradėjo masinius protestus prieš sunkias darbo sąlygas, o vienas tokių protestų įvyko dar 1857 m. kovo 8 d. Niujorko tekstilės fabrike, kur moterys protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. Neminėsiu visos ilgos istorijos, bet ta kovo 8 d. kaip Moters dienos šventė pirmą kartą pradėta švęsti 1910 m. Danijoje, iniciatorė buvo Vokietijos komunistė Klara Cetkin. Vėliau – dar daugiau šalių ir dabar oficialiai minima įvairiose pasaulio šalyse, tačiau toli gražu ne visose.

Verčiau apie šios istorijos esmę, o ji yra tokia, kad Moters dienos šventė atsirado kaip įprasminimas tam tikros, naujosios darbininkų klasės dalies kovos už savo visų pirma ekonomines, o po to ir socialines bei politines teises. Ir tai buvo gerai ir teisingai, šiai kovai aš visiškai pritariu, reikėjo šias teises išsikovoti.

Tačiau iš šio man atsiranda dvi pastabos.

Pirmoji. Manau, kad didžioji dauguma Lietuvos vyrų sveikina moteris kovo 8 d. proga tikrai ne kaip kažkokios ten socialinės-ekonominės klasės atstoves ir tikrai ne dėl jų kažkuomet išsikovotų teisių. Sveikina kaip būtybes (pvz., aš – kaip Dievo sutvėrimus), kurios yra daug daugiau nei kažkokie socialiniai – ekonominiai vienetai, bet yra visumos savybių, kurias vadiname moteriškumu, atstovės – kiekviena savaip ir kiekviena kitaip sveikinančio vyro atžvilgiu. Ir tai yra gerai. Dėl tokio dabartinio šios šventės traktavimo šiuolaikinės feministės kaip tik turėtų pasiusti. Beje, jei jau pagal feministinę šios šventės logiką, tai moteris šios šventės metu turėtų sveikinti visai ne vyrai, o kitos moterys.

Antroji pastaba yra daug svarbesnė – dėl visos tos klasių kovos. Visais laikais visose visuomenėse egzistavo ir tebeegzistuoja skirtingų interesų grupių žmonių. Vadink juos kaip nori – ar klasėmis, ar socialiniais sluoksniais, grupėmis, luomais, kastomis ir t.t. Aplink tai egzistuoja ir tam tikra socialinė įtampa, kuri visais laikais neišvengiamai buvo sprendžiama per politiką, karus, revoliucijas, sukilimus, derybas ir t.t. ir pan. Aš tai bendrai visa tai vadinu politika. Bet kokia politika ir yra apie skirtingų interesų suderinimą – visokiomis tokiomis minėtomis priemonėmis.

Kovo 8 d. šventė neišvengiamai papuola į marksistinės politikos kontekstą. Kaip žinia, Marksas sukūrė politinę utopiją, kurioje interesų prieštaringumas sprendžiamas per klasių kovą. Negailestingą ir totalitarinę – iki visų klasių kaipo tokių sunaikinimo, galiausiai – iki taip vad. beklasės visuomenės. Kas praktiškai reikštų, kad pasiekus galutinį šios utopijos tikslą – komunizmą, skirtingi žmonių interesai išnyktų. Anot šios ideologijos, žmonės taptų lygūs. Iš tikro – vienodi, vienodut vienudotėliai, be jokių skirtingumų, nes nebent visiškai vienodi žmonės gali savo interesais niekuo nesiskirti.

Utopijos ir yra tam utopijos, kad taip nebūna, taip Dievas mūsų nesukūrė, tokios užmačios yra pasmerktos iš anksto. Netgi pirmą kartą Markso teorijas pradėjus įgyvendinti Rusijoje, bolševikai patys ne už ilgo įsitikino, kad žmonių taip paprastai nesuvienodinsi, o kiek ir suvienodinsi – tokia socialinė – ekonominė sistema veiks beviltiškai neefektyviai ir neproduktyviai. Tai netgi patys pradėjo įvedinėti tam tikrus „nelygybės“ elementus savoje sistemoje. Tiesa, nei ten, nei kitose komunizmą pabandžiusiose kurti valstybėse tai nepadėjo.

Kur kas efektyviau šį klausimą išsprendė krikščionių demokratų ideologija. Būdama krikščioniška ji nuėjo meilės, o ne neapykantos keliu, t.y. paieškojo būdų kaip skirtingų grupių (klasių ar pan.) interesus būtų galima suderinti. Tame pačiame kapitalizme, nei nekuriant jokių socialinės inžinerijos utopijų. Vadovaujantis bendrojo gėrio ir sutarimo principu, mąstant ne kaip „priešininką“ nugalėti, bet kaip su juo susitarti taip, kad iš to sutarimo kiekviena pusė laimėtų daug daugiau nei ji laimėtų visiškai nugalėjusi tą „priešininką“. Pvz., gerai apmokamas ir skatinamas darbuotojas gali dirbti žymiai geriau savo darbdaviui ir nešti jam didesnį pelną, tuo pačiu vienas kitam suteikdami ir tą pasitenkinimo gyvenimu ir veikla būseną, kurią teikia draugystė, bet ne priešiškumas. Ir t.t.

Kažko panašaus siekė ir socialdemokratija, kurios, pavadinkime, „įtakoje“ ir yra šiuolaikinė kovo 8 d. šventė – nuosaikioji marksizmo atšaka. Visgi, krikščioniškosios demokratijos ir socialdemokratijos filosofijos labai skiriasi. Antroji ir toliau skyrė „skriaudžiamas“ ar „išnaudojamas“ klases ar socialines grupes ir tvirtino, kad kažkokių pagerėjimų šios gali pasiekti tik prievarta. Nuo klasikinio marksizmo ši filosofija skiriasi tuo, kad manoma, jog „skriaudžiamieji“ savo pergalės nebūtinai turi siekti ir pasiekti smurtinėmis – revoliucinėmis formomis, o labiau „civilizuotomis“ – per rinkimus, įstatymus, teismus, profsąjungų veiklą ir t.t.

Aš taip esu tikras, kad apie XX a. viduryje įvykusį kol kas didžiausią buvusį Vakarų civilizacijos kapitalizmo suklestėjimą ir visuomenės gerovės (įvairiausia prasme) išplitimą sukūrė būtent krikščioniškoji demokratija – ypač Europoje (bei kuriant Europos Sąjungą), tačiau taip pat ir JAV. Sau būtent priskiriu šias pažiūras irgi ir didžiuojuosi, kad pagaliau tapau paskutinės normalios krikščioniškosios demokratijos ideologijos partijos Lietuvoje – Krikščionių Sąjungos nariu.

Tačiau maždaug 1960-aisiais pradėjo vis labiau įsisiūbuoti dabar jau katastrofiškos Vakarų problemos tiek dėl krikščionybės, tiek dėl moterų. Šis tekstas yra labiau apie moteris, tai toliau ir rašysiu apie jas, o tiksliau – apie feministes.

Gal priežastis yra ta, kad būna jog įsitrauki į kokį nors aktyvizmą ir jau nebegali sustoti (pvz., sau visokias teises jau išsikovojai, o kas toliau?) ir taip ir atsitiko po Antrojo Pasaulinio ir su moterimi – juk jos buvo mobilizuotos į naujo tipo totalitarinį karą kartu su vyrais, netgi ir tiesioginėse kovose dalyvavo įvairiais frontais, žodžiu per tai tapo ir dar aktyvesnėmis visuomenės narėmis. Gali būti, kad aš tos priežasties iki galo ir nesuprantu, nes, būdamas vyru, negaliu iki galo suprasti moterų. Dar gali būti, kad tiesiog formavosi naujosios post-modernizmo ir marksizmo srovės, kurios į savo veiklos akiratį panoro įtraukti ypač moteris. Priežasčių juk gali būti (ir yra) daug, paprastai naujų reiškinių istorijoje priežastys būna kompleksinės. Pvz., viena jų – kontraceptikų atsiradimas, kita – skyrybų procesų palengvinimas ir t.t.

Na bet, žodžiu, atsirado tokia Simone de Beauvoir, prancūzų filosofė – rašytoja, ilgametė tokio ne mažiau garsaus prancūzų filosofo ir rašytojo Jean Paul Sartre draugė – pastarasis buvo įtakingas KGB agentas (tiesioginis arba juo buvo manipuliuojama, čia nenagrinėsiu) bei žymus stalinistas, manau, kad ši aplinkybė yra ne mažiau reikšminga. Atsirado su knyga „Antroji lytis“ (1949 m.). Joje pakvietė moteris apmąstyti klausimą kas yra moteris ir į jį atsakyti.

Vaikiškas klausimas. Ką čia mąstyti, mano manymu? Tačiau atsirado nemažai entuziasčių ir persimąstyti. Visas tas jų apmąstymų laikotarpis vėliau buvo pavadintas antrąja feminizmo banga. Atsiprašau, kad aprašinėju ją taip primityviai ir nefilosofiškai. Turbūt taip pasireiškia mano gana tiesmukiškas vyriškas mąstymas.

Gerai ar blogai tokie apmąstymai bebūtų, tačiau labiausiai stebėtinas ir, švelniai tariant, keistokas buvo tų apmąstymų rezultatas. Apmąstymai vyko per įvairius visuomeninius debatus, judėjimus ir įvykius, straipsnius ir knygas, čia rašau supaprastintai.

Žodžiu, mūsų feministės mąstė, mąstė ir sumąstė, kad tikroji šiuolaikinė moteris turėtų būti... vyras! Ne, tais laikais apie lyčių keitimo operacijas kalbos dar nėjo (bent plačiai), tiesiog susigalvota, kad naujosios moters etalonas turėtų būti elgtis ir būti kaip vyrui. Žinoma, tokiam pagal tų feminisčių supratimą – šovinistinei kiaulei, kuri viską valdo. Valdyti nuo šiol turės moterys. Tam jos turi būti agresyvios, atsisakyti visokių ten šeimų, vaikų, namų ir bažnyčių, visomis pajėgomis kilti kuo aukščiau karjeros laiptais – tas svarbiausia. Pageidautinai iki korporacijų, vyriausybių bei kitų stambiausių ir įtakingiausių visų visuomeninių sričių institucijų valdančiųjų postų. Na, bet kuriuo atveju, tik „nesėdėt ten prie jokių puodų“! Perimti, jų įsivaizdavimu, visokius vyrų įpročius bei papročius. Pvz., seksualinį palaidumą (ką bedarysi, dėl tam tikrų biologinių instinktų visais laikais anksčiau išties seksualiai palaidesni būdavo vyrai, tiek, kad dauguma visuomenių tai nebuvo laikoma taip jau labai priimtina norma). Ryžtingai atsisakyti visokių buržuazinių moteriškumo atgyvenų. Jokiais būdais nesileisti jokio vyro būti globojamai! Ir jokių ten moteriškų silpnumų (kolega už durų atidarymą moterims Stokholme neseniai vos negavo nuo kelių per galvą). Didžiausia panieka visoms toms „namie likusioms mamoms“.

Na ir prasidėjo trečioji feminizmo banga. Kur kas radikalesnė. Karas! Karas visiems tiems kiaulėms vyrams! Vyriškumas – toksiškas, vien tik moteriškumas išgelbės šį pasaulį! Radikaliausios feministės rašė manifestus kviesdamos iškastruoti visus vyrus, kitos – visus juos bjauriai išžudyti. Taip taip, visai kaip Adolfas Hitleris apie žydus, tik gal dar kiek radikaliau. Kitos kurpė nepabaigiamus traktatus ir ištisai skaitė paskaitas apie baisųjį tūkstančius metų besitęsiantį vyrų sąmokslą prieš moteris, kuriuo jie siekia jas visaip pažeminti, išnaudoti ir nuskriausti – baisųjį patriarchatą – man asmeniškai keisčiausią sąmokslo teoriją, kurią tik esu girdėjęs.

Kaip manote, su kokia politine filosofine srove labiausiai susitapatino toks „judėjimas už teises“? Na, iki to laiko komunistiniai judėjimai už pasaulinę proletariato pergalę revoliucijoje bei tokiu būdu to pasaulio išgelbėjimą nuo visų neteisybių jau buvo išsikvėpęs. Tik tam tikri marginalai teroristai dar tikėjo tokiais idealais. Kiti gi suprato, kad pasauliniam proletariatui visai neblogai sekasi ir taip, be revoliucijų. Tokiu būdu revoliucijos pasibaigė, tačiau revoliucionierių dar liko. Ir jiems įsižiebė viltis! Pasaulinė moterų kova prieš vyrus! Išgelbėsime, taip sakant, pasaulį nuo baisios patriarchalinės priespaudos.

Vienas iš tų laikų palikimo – baisiosios feministės rėksnės bobos, kurių ir šiais laikais galima sutikti mušant būgnus kokiuose LGBT paraduose ar pan. akcijose. Įvairaus amžiaus. Būtinai demonstruojančios neskustas kojas, įvairiausias išplerusias kūno dalis, itin nevykusią aprangą, tokias pat šukuosenas ir jų spalvas. Jos pačios tokį elgesį laiko principiniu įrodant vyrams, kad jos, mat, nėra tiesiog kažkokie jų seksualinių geismų objektai. Labai gerai, aš ir pats manau, kad laikyti kitą žmogų tiesiog objektu (net ir atveju, kai kažkoks geismas jo atžvilgiu kyla) yra labai blogai, tačiau kodėl tai vyrams reikėtų įrodinėti taip keistai juos gąsdinant?

Kai kurios iš prigimties galėtų būti visai net gražios, bet būtinai irgi atrodys baisiai. Manęs kažkodėl visi tie grasinimai mane nudobti ar bent jau „perauklėti“ nei kiek negąsdina. Gąsdina, o jei tiksliau - nervina štai va tokios neadekvačios išvaizdos ir elgesio žmogos. Automatiškai juntu nepasitikėjimą ir nesimpatijas negražioms moterims. Kadangi grožis – vidinio pasaulio atspindys pirmiausia. Būna moterų, kurių išeitiniai fiziniai duomenys, taip sakant, nėra patys gal ir geriausi, tačiau jos vis viena atrodys gražiai, na bent simpatiškai, jei tik jos tikros ir dvasiškai sveikos moterys. O kitos, atrodytų, galėtų būti tikromis gražuolėmis, tačiau sukelia pasibjaurėjimą. Dažnai tokiomis būna būtent šio porūšio feministės.

Nes, ups (!), sulig visa šia antrąja feminizmo banga prasidėjusia filosofija yra problemytė. Nemenka. Neadekvatu visa tai. Moterys nėra vyrai ir atvirkščiai. Galima kokių norint filosofijų prisikurti, kai kurie žmonės apskritai filosofijų kūrimui yra gabūs, ne problema, tačiau tiesiog taip nėra. Taip neveikia. Visai kaip tas mano jau aprašytasis komunizmas. O veikia taip, kad neadekvačiu pagrindu sukurti socialiniai santykiai griauna tuos pačius santykius ir apskritai viską – žmones, gyvenimus, socialines sistemas, ekonomikas, viską.

Man tai dėl tokių feminisčių labiausiai pikta dėl to, kad jos kai kur gana masiškai gadina pačius geriausius Dievo kūrinius – moteris, paversdamos jas kažkokiomis zombėmis – pabaisomis.

Tačiau visa ši situacija nemažai pykčių sukelia ir pačioms šiuolaikinėms moterims, visokius tokios moters, taigi – tuo pačiu ir feminizmo idealus bepropaguojančioms. Seniau nueidavau paskaityti komentarų į kokius nors užsienio liberaliosios žiniasklaidos portalus. Vis pastebėdavau daugybę jaunų moterų, dejuojančių kaip šiais laikais nebėra jokių tikrų vyrų ir pan. Yra ir mano aplinkoje taip ir netekėjusių merginų, kurios, pvz., visus kokiame nors Briuselyje gyvenančius vyrus išvadina gėjais. Bet šiaip joms gėjai patinka. Betgi reikėtų ir vyrų, pagaliau. O jų nėra. Žodžiu, kuo kosmopolitiškesnėje, „šiuolaikiškesnėje“ ir „laisvesnėje“ aplinkoje jos gyvena, tuo mažiau tų vyrų yra.

O iš kur jų bus, mielosios moterys? Kai kur auga jau kelinta karta jaunuolių, kurie supranta, kad vyriškumas – gėda. Labai toksiškas mat jis, reikėtų slopinti. Kelią – moterims. Būdamas tiesiog šiaip vyru ir dar gyvendamas taip, kaip įprastai seniau vyrams buvo gyventi būdinga, tu esi opresorius. O tai yra labai ne cool. Būti gėjumi – cool. Dar geriau kartu ir kokiu juodaodžiu, bet jei jau nesi, visai sėkmingas tuose sluoksniuose gali jaustis būdamas ir ten kokiu transseksualu arba bent transvestitu. Na, bent tokį suvaidinti. Arba būti tiesiog gėjumi. Tik ne vyru.

Nes, galų gale, o kas gi tuose sluoksniuose ir šiais laikais yra tas vyras? Šiuo metu yra labai pagarsėjęs Matt Walsh filmas „Kas yra moteris?“ – apie transseksualizmo revoliuciją. Būtų dar geriau, jei kas nors sukurtų filmą „Kas yra vyras?“ – net nebūtinai apie transseksualizmą. Kaip rašiau, moterys, paveiktos Simone de Beauvoir, tokį klausimą išsinagrinėjo ir užėmė vyrų vietą. Kokia gi vieta liko vyrams? Šis klausimas, panašu, vis dar neišnagrinėtas.

Sulig 2024 m. kovo 11 d. – mūsų dabartinės valstybės diena šį klausimą dar reiks išnagrinėti. Kaipgi toje mūsų valstybėje sugyventi ir moterims, ir vyrams, ir jauniems, ir seniems ir visokiems, kad gyventi ten būtų kuo geriau, o kas šiais laikais yra mums jau ypač svarbu – kad visas tas mūsų sugyvenimas ir valstybė greitai nepasibaigtų? Tačiau netgi dar nebaigiau nagrinėti visų moterų bei feminizmo problemų – dar šios istorijos toli gražu ne pabaiga. Todėl perkelsiu ją į kitą dalį ar net kelias.

Man asmeniškai atrodo svarbi Vaikų gynimo diena (kurią Jungtinėse Tautose jau naikina), nes šiais laikais mūsų vaikus nuo visokių šakalienių, bartoševičių ir „gyvenimo įgūdžių“ dar labai yra ką ginti. Motinystė ir tėvystė yra gyvenimo nuopelnas, todėl svarbu man atrodo minėti ir šias dienas. O kam dar skaidytis į tuos moteris ir vyrus? Kame mano, pvz., nuopelnas, kad aš gimiau vyru ir nuo ko mane kaipo tokį reikėtų ginti?

Gal geriau minėkime kokią nors Žmonių dieną? Tai, kas vienija ir vyrus, ir moteris. Pavyzdžiui – Lietuvos žmonių dieną per kiekvienų metų kovo 11-ąją?

Tai ir palinkėsiu šią dieną, kad kada nors tokią – žmonių, o ne valdžios ar kažkokių ten grupių, šaikų, klanų, klasių, pan. valstybę turėtume. Ir pasidžiaugsiu, kad nors ir ne tokia, bet ta valstybė vis dar bent kažkiek gyvuoja.

orig. įrašas 2024-03-11: https://www.facebook.com/tomas.senuta/posts/pfbid0ExF8fjCSv8a69M9etYDp13pBztFHJGePnEyeM68aXR8ar9yYX3WQvzyANHSGqUkhl

I dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9df67145f2f32dec9d5d5

III dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9edb8145f2f32dec9d5e7

IV dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9f0ef934e4a06280490eb

V dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9f84d934e4a06280490f3

VI dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9faa5934e4a06280490f7