MOTERŲ KLAUSIMU

I dalis. KOVO 8-oji (pavėluota reakcija)

Nuotraukoje: vyras, kovo 8 d. proga rodantis moteriai dėmesio ženklą.

Skaitydamas Dostojevskį pastebėjau, kad jis dažnai kur pamini "moterų klausimą". Toks klausimas, mat, buvo populiarus Rusijos liberalioje aukštuomenėje XIX a. antroje pusėje. Ne ką mažiau jis populiarus ir dabar. Nežinau kaip ten Rusijoje, bet liberalioje Vakarų visuomenėje tai jau tikrai.

Man šis klausimas visu aštrumu savo kaskart iškyla kovo 8 d. Sveikint ar nesveikinti?

Š.m. kovo 8-os proga kilo daug prisiminimų ir minčių, jų surašyti tądien nebespėjau, kaip ir suformuluoti savo viešojo sveikinimo. Galiausiai supratau, kad mintys veda link ... mūsų kovo 11 d. šventės. Tai ir pristatysiu jas keliomis dalimis dabartinės Lietuvos valstybės 34-ąjį gimtadienį pasitinkant.

Bet pradžioje – apie moteris ir kovo 8 d. subjektyviai, ką apie visa tai jaučiu aš.

Iš vienos pusės - moterys man patinka ir, jei yra kokia nors proga jas pamaloninti - kodėl gi ne? Kad ir pasveikinti.

Iš kitos pusės - jas sveikinantys dažnai mėgsta pabrėžti, kad taip prisilaiko iš savo praeities atėjusių tradicijų. Aš pats laikau save tradicionalistu, tokia tradicija buvo ir mano praeity, tai kaip ir turėčiau sveikinti. Bet ar būtinai visos tradicijos yra geros? Atviras klausimas.

Galiausiai, vienok, tai - ryškiai su feministiniu judėjimu susijusi šventė. O ir su komunistiniu. O feminizmas man nepatinka. Komunizmas - dar labiau.

Nors pripažįstu, kad tam tikros racijos yra ir marksizme, ypač klasikiniame socialdemokratiniame judėjime, kaip kad ir tam tikros racijos yra ir feminizme, ypač taip vadinamoje pirmojoje jo bangoje.

Tačiau apie viską iš eilės.

Sentimentą kovo 8ai jaučiu. Tą dieną, pamenu, šalia namų Žaliakalnio kalvose tam tikrose tik man žinomose vietose rinkdavau mamai pirmąsias žibutes. Sveikindavau su Mamos diena, nes tais laikais ji tokia man ir buvo, gegužės pirmą savaitgalį jos nešvęsdavome. Ypač prisimenu dėl to, kad visuomet tais laikais pirmosios žibutės jau būdavo. O dabar tokiu metu jau daugybę metų jų nemačiau. Sako - klimato atšilimas? Na, bet tai atskira tema, palikime.

Dar iš tų laikų prisimenu anekdotą, kad kovo 8 d. - pagrindinė šventė vyrams metuose. Nuperki tulpę, o už tai prisivalgai ir dar prisigeri. Tikiuosi, kad tokia tradicija kaip ir anekdotas liks praeity.

Tiek tų tradicijų, o dabar dėl mano požiūrio į moteris. Turiu silpnybę negerbti autoritetų, todėl galiu aiškiai pasakyti, kad vienareikšmių tokių mano gyvenime buvo du - mano mama ir senelė (baba, jos mama). Abi seniai amžinatilsį.

Baba - labai didelio ūkio šeimininkė tarpukaryje, po karo viena išauginusi keturis vaikus. "Į žmones" išleidusi, bet ir po to savotiškai visus kartu palaikiusi, kaip ir tai, kas liko iš to didelio ūkio. Per karą ir po jo atlaikiusi tai, ko, manau, dauguma šiuolaikinių žmonių neišgyventų ir niekuomet "nepraskydusi". Tokia paprasta, bet neprasta ji buvusi, mylinti, krikščioniška.

Mama buvo geriausia mama, draugė, tuo pačiu - nemažo Kauno visuomeninio maitinimo ūkio vadovė. Aukštos pareigos, ten visa kita. Tuo pačiu sugebėdavusi savotiškai komuniagas patrolinti.

Žmona tokiu būdu irgi kažkas tokio - vis einanti kokias nemenkas vadovaujančias pareigas skirtingose nemažose firmose.

Žodžiu, patinka man moterys vadovės, patinka visokios siekiančios aukštų tikslų ir pan. Džiaugiuosi visokiausiais jų galimais pasiekimais, ką beužvaldytų - ar traktorių, ar kosmosą.

Pvz., vadovių-valdovių istorijoje gal ir mažiau nei vyrų būta, užtai visos - itin pasižymėjusios. Anglijos karalienės Elžbieta I ir Viktorija, legendinė Armėnijos karalienė Tamara, Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė Bona Sforca, Rusijos imperatorė (mūsų nelaimei) Jekaterina II, JK Premjer ministrė Margaret Thatcher, grafaitė lietuvė sukilimo vadovė Emilija Pliaterytė ir t.t. Tiesa, tai su viena mūsų laikams išlyga, apie ją - vėliau.

Turėjau aš nemažai vadovių moterų ir likau itin palankios nuomonės. Dažnai jos pasižymi gebėjimais burti ir styguoti kolektyvą, kai vyrai dažnai nueina tarpasmeninės konkurencijos aštrinimo keliu. Galiausiai - didelė dalis Lietuvos Šeimų Sąjūdžio aktyvisčių irgi yra moterys, netrūksta jų Krikščionių Sąjungoje. Visuomet sakydavau, kad jei kas išgelbės Lietuvą - moterys. Jos mažiau egocentrikės ir individualistės, mažiau abejingos bendriems reikalams ir jau ypač nelinkusios nusileisti ten, kur reikalai susiję su jų artimaisiais.

Tokiu būdu artėju prie kitos šio rašinio dalies - feminizmo. Norėtųsi į jį pažvelgti ir kitokiu kampu.

Ypač liberaliosiose visuomenėse jau labai įsišaknijęs ir nusistovėjęs tam tikras negatyvus požiūris į iki-modernios Vakarų civilizacijos istoriją. Kad viskas iki moderniųjų laikų, kur jau moterims bei įvairioms mažumoms teises atnešė feministiniai ir kitokie judėjimai, buvo tamsa ir priespauda. Patriarchatas. Moterys tiesiog buvo antrarūšės, neturėjo teisių ir buvo tarsi ne žmonės. Žodžiu, nebuvo jokio teisingumo. Tik modernių laikų progresas nuo visko išvadavo.

Bet galima pažvelgti ir kitaip. Visuomenė buvo kitokia, labiau luominė, labiau visi susiskirstę pagal pareigas. Moterų pareiga buvo vidus - šeima, namai, vaikų auklėjimas ir išsilavinimas. Vyrų - išorė, tai ką dabar vadiname politika, be abejo ir religinė tarnystė, o taip pat ir sprendimai dėl šeimos aprūpinimo. Atitinkamai su tuo susijusius reikalus tvarkyti jiems ir buvo skirta - balsuoti įvairiuose rinkimuose, patiems dirbti politiniuose postuose, tvarkyti finansinius reikalus, pan.

Suprantu, kad kam nors gali nepatikti toks darbas kaip, pvz., vaikų auklėjimas ir lavinimas. Tačiau niekaip negaliu pritarti laikyti tokią atsakomybę prisiimančias moteris kažkuo tai žemesniu, tarsi kažkokiais gyvuliais, vergais ar baudžiauninkais, tarnaujančiais savo ponui – vyrui. Ne, jos atliko labai svarbią funkciją visuomenėje ir vykdė ypatingos svarbos pareigas.

Gal jos ir buvo laikomos kitokiomis, tačiau tikrai nebuvo laikomos sutvėrimais, žemesniais už vyrus. Buvo vyrų, kurie jas žemindavo ir laikė kone pavojingomis būtybėmis – ypač kai kurie iš religinių sluoksnių, tačiau buvo ir kita reikalo pusė. Pvz., visokiems intelektualų klubams, ypač XVIII – XIX a. – menininkų, literatų, filosofų, pan., paprastai vadovaudavo moterys, o tai reiškia, kad mažų mažiausia buvo priimta manyti, kad jos tai gali gerai suprasti. Didelę įtaką moterys turėjo Renesanse. Na ir viduramžių dvaruose įvairius menininkus, mokslininkus paprastai globodavo karalienės aplinka. Žodžiu, kaip ir dabar, požiūriai į moteris buvo įvairūs. Kas buvo skirtinga? Sakyčiau tai, kad smurto prieš moteris buvo žymiai mažiau. Kas kad dabar tam atseit stabdyti kuriamos Stambulo konvencijos ir arešto dėl smurto artimoje aplinkoje orderiai. To smurto, ypač seksualinio daugėja tik vis labiau, o pirmauja tame labiausiai feministinės šalys – tokios kaip Švedija. Gi seniau savaime kažkaip buvo aišku, kad moteris – šventa. Ir kad pakelti prieš ją ranką ar tuo labiau dėl seksualinių poreikių patenkinimo imtis smurto prieš ją yra didžiausias galimas savojo vyriškumo paniekinimas. Pvz., kodėl Italijoje nereikėjo jokių Stambulo konvencijų? Vendeta. Moters prievartautoją persekiodavo visi jos giminės vyrai iki kol nužudydavo. Basta.

Feministės šį reiškinį vis dėlto irgi „išvarto“ kaip vyriškos paniekos moterims fenomeną, mat suveda į teoriją apie tai, kad moteris buvo ginama tiesiog kaip vyro nuosavybė, kaip jo vaikų reproduktorė. O koks skirtumas dėl ko? Moteris buvo labiau gerbiama ir tiek.

Tačiau savo metu atsitiko kapitalizmas ir vyrai su moterimis kur kas labiau supanašėjo savo funkcijomis ir pareigomis. Natūralu tapo ir sulyginti jų teises šioje kur kas labiau egalitarinėje (t.y. kur daugiau lygiavos) visuomenėje. Dalis to įvyko irgi natūraliai, dalis – per kovą, ypač įvairius moterų judėjimus.

Galiausiai taip atsidūrėme jau XXI a., kur bent vad. Vakarų civilizacijoje, kuriai priklausome, klausimai, ar moterys gali balsuoti, vairuoti, pilnai pačios rūpintis savo finansiniais ar bet kokiais kitais klausimais, gauti tokį patį išsilavinimą, darbą, pareigas, atlyginimą ir t.t., seniausiai nebekyla.

Tai ar dar išliko kokių problemų moterims? O taip! Tik jos visiškai kitokios ir būtų neįsivaizduojamos visų kovų dėl jų teisių pradžioje. Maža to, tikrai turime problemų ir dėl moterų. Egzistencinių, nuo kurių dabar jau priklauso ir Lietuvos valstybės, ir pačios Vakarų civilizacijos likimas. Tačiau tai – jau kitos šio rašinio dalies tema.

orig. įrašas 2024-03-10: https://www.facebook.com/tomas.senuta/posts/pfbid02q7CuKw5M1yQSr7FzREgqJt9gAFJpWyF3XUU8adqUrm2PNc8y5VS6HXukmVRj1TmRl

II dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9e47c145f2f32dec9d5dc

III dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9edb8145f2f32dec9d5e7

IV dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9f0ef934e4a06280490eb

V dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9f84d934e4a06280490f3

VI dalis čia: https://77.lt/irasai/65f9faa5934e4a06280490f7