Nevaldoma „pinigų kepykla“ sukėlė rimtų problemų
Nagrinėjant rekordinės infliacijos priežastis iki šiol buvo mėginama visus žvilgsnius nukreipti į prasidėjusį karą Ukrainoje ir Rusijai pradėtas taikyti sankcijas. Visgi, verslininkas ir investuotojas, fondo „Nexture Ventures“ vadovas Ilja Laursas pataria visų „laurų“ karui nežerti, mat tokią infliaciją lėmė visai ne jis. Verslininkas įsitikinęs, kad kainų šoką sukėlė prispausdinti pinigai, o Europos centrinis bankas (ECB) užuot situaciją amortizavęs, ją dar labiau apsunkina ir priima klaidingus sprendimus dar ir didinant palūkanas.
Panašios pozicijos laikosi ir „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis, įsitikinęs, kad prasidėjus pandemijai į rinką buvo įlieta dar daugiau pinigų, o iki šiol nekilusios palūkanų normos buvo dar labiau sumažintos. Visgi, artimiausiu metu tikėtis optimistinių prognozių irgi esą neverta.
Pinigų spausdinimas veda į dar didesnę ekonominę pražūtį
Iš esmės visi pinigai patenka atgal bankams į kišenes, įsitikinęs investuotojas I. Laursas[4]. Keista, tačiau, pasak jo, su visomis bėdomis kovojama spausdinant pinigus, o tai esą yra klaidinga praktika, vedanti į dar didesnę ekonominę pražūtį.
Pasak I. Laurso, per pandemiją tiek Amerika, tiek Europa lenktyniavo spausdindamos vis didesnį kiekį pinigų, tačiau galiausiai Amerika suprato, kuo gresia infliacija ir pradėjo mažinti pinigų spausdinimo tempus. O štai Europa tuo tarpu Amerikos praktika nesivadovavo ir elgėsi priešingai rugpjūtį dar labiau padidindama pinigų spausdinimo tempus ir dar tuo pačiu didindama palūkanų normas.
„Vadovaujamasi logika, kad atimsim iš žmonių pinigus, nebeturės už ką pirkti, tai ir kainos kris. Nes palūkanų normos skriaudžia tuos, kurie pasiėmė paskolas būstams“, – konstatavo I. Laursas[4].
Anot verslininko, jei pinigų kiekis ekonomikoje yra konstanta, reiškia, brangstant kuriai nors turto, energetikos ar resursų klasei, kitos turi pigti. Pavyzdžiui, jei už degalus mokama brangiau, galbūt turėtų pigti duona. Tačiau šiai dienai Lietuvoje yra visiškai priešinga situacija, mat prispausdinus naujų pinigų ėmė brangti viskas iš eilės.
Nenuostabu ir tai, kad valstybės visuomet ieško sau parankios pinigų spausdinimui priežasties. Vienos jų, pasak investuotojo, prisidengia pabėgėliais, kitos – pandemija, karu, energetika, krize ar dar kuo nors užuot tiesiogiai pripažinus žmonėms, kad dabar teks susidurti su pasekmėmis, nes buvo prispausdinta per daug pinigų.
Klaidos daromos ir toliau
Tačiau ties besaikiu Europos pinigų „kepimu“ problemos nesibaigė, o žengiama dar toliau išvien darant klaidas. I. Laurso manymu, mėginimas sustabdyti infliaciją keliant bazines palūkanų normas yra tarsi „dvigubas peilis“, kuris yra lygus siekiui per greitai bėgančiam pacientui suduoti nuodų, kad šis nebebūtų toks pajėgus.
„Pakilus kainoms sugalvota iš žmonių atimti pinigus, kad šie nebegalėtų nieko nusipirkti, ir tada tikimasi, kad kainos kris. Palūkanų normų kėlimas pirmiausia skriaudžia turinčius būsto paskolas, staiga jie gali suprasti, kad buto išsipirkti nebegalės, nes palūkanos pakilo per daug. Tai silpnins ekonomiką, verslą, pramonę, gamybą, vadinasi, darbuotojai bus atleidžiami, euras silpnės, negalėsime sau leisti nuvykti į Aziją ar JAV, nes tai mums bus tiesiog per brangu“, – teigė I. Laursas[4].
Besaikis valdžios skolinimasis užneria kilpą ant kaklo mūsų vaikams
Prie dabartinės situacijos esą prisidėjo ir besaikis Lietuvos skolinimasis, o dar labiau iš valdančiųjų trūksta aiškios komunikacijos su visuomene, kad būtų įvardyta, kiek kas kainuoja. Pavyzdžiui, iki šiol žmonės nežino, kiek valstybei atsiėjo visi karantino suvaržymai, verslų uždarymai, kaukių dėvėjimo ir kitų ribojimų laikymosi patikrinimai. I. Laursas teigė norėjęs žinoti tokią informaciją, kad būtų galėjęs nuspręsti, ar visa tai verta tokių pinigų. Be visa ko, jis teigia ir norintis žinoti, iš kur tie pinigai paimami, ar juos skolintis valstybei yra geriausias sprendimas. „Juk skolas mokės mūsų vaikai“, – pridūrė jis.
Visgi, labiausiai infliacijos akivaizdoje kenčia ne verslininkai ar investuotojai, bet skurdžiausios visuomenės grupės, o tarp jų – ir pensininkai.
Ir šiuo atveju investuotojas įsitikinęs, kad siekiant apsaugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes, galbūt net reiktų svarstyti akcizo didinimą degalams, kas priverstų žmones kooperuotis ir į darbą vykti jau ne po vieną, o po keturis.
„Juk dėl infliacijos akivaizdžiai kenčia pensininkai, o investuotojai, kapitalistai moka ne tik nuo to apsisaugoti, bet ir dar uždirba iš to. Pasižiūrėkite, šioje krizėje dabar pelningiausios yra energetikos kompanijos ir bankai. Man bjauru, kad „Gazprom“ kraunasi didžiausius pelnus per visą istoriją. Tai yra neteisinga“, – pridūrė fondo „Nexture Ventures“ vadovas[4].
Centriniai bankai turi stabdyti
„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis taip pat neskubėjo visko nurašyti tik karui. Jis atkreipė dėmesį, kad suirutės pradžia prasidėjo dar gerokai anksčiau. Štai po pasaulinės 2008 metų krizės centriniai bankai stipriai sumažino palūkanų normas ir padidino pinigų pasiūlą. O prasidėjus pandemijai, iki šiol nedidėjusios palūkanų normos esą buvo dar labiau sumažintos papildomai dar į rinką įliejant pinigų[6].
Į dabartinę situaciją, pasak ekonomisto, atvedė nepažabojamas centrinių bankų pinigų spausdinimas, o prie to dar ir prisidėjo vyriausybės, kurios juos esą skolinosi už nulines ar net neigiamas palūkanas ir dalinusios juos „į kairę ir į dešinę“. Viso to pasekmėmis ypatingai džiaugėsi investuotojai, kai pradėjo kilti akcijų ir nekilnojamojo turto (NT) kainos, brango kriptovaliutos.
Vis dėlto, centriniai bankai jautė ir spaudimą mažinti palūkanas, kad užtikrintų, jog nedidės nedarbo lygis, nebus masinių bankrotų.
„<…>. Atspausdiname vieną trilijoną – viskas gerai: NT kainos kyla, akcijų kainos kyla, visi laimingi, politikai laimingi. Centriniai bankai spaudė akceleratoriaus pedalą, kol infliacija kai kur pasiekė 10 procentų, kai kur 20. Dabar jiems reikia perkelti koją ant stabdžių ir manau, kad tai gerai nesibaigs“, – įspėjo N. Mačiulis[6].
O štai advokatų kontoros „Primus“ vadovaujantis partneris Robertas Juodka pastebėjo, kad per vienerius metus į JAV rinką įliejus 40 procentų JAV bendrojo vidaus produkto vertės, buvo padaryta esminė klaida – pinigai pradėti dalinti fiziniams asmenims. Būtent tada infliacija iš vadinamos „gerosios“ tapo vadinama CPI infliacija, kai pradėjo brangti pienas, duona, makaronai ir kiti produktai, nes per fizinius asmenis į rinką esą išsiliejo didelis kiekis pinigų.
Visgi, R. Juodka įsitikinęs, kad nors dėl infliacijos iš dalies kalti centriniai bankai, didžiausias šešėlis esą krenta ant kairiųjų vyriausybių, o kairiųjų pažiūrų politika, jo įsitikinimu, nepasitarnavusi ir praeityje.
Infliacija dar nepasiekė piko
Tačiau kol kas teigiamų prognozių ekonominėje padangėje kiek mažiau nei niūresnių. Gyventojai raginami taupyti, kaupti atsargas ir „veržtis diržus“.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto darbuotoja Viktorija Tauraitė teigia, kad nors Finansų ministerijos ir Lietuvos banko (LB) prognozės dėl kitų metų išsiskiria, aišku viena – kiti metai iš dalies bus panašūs į dabartinius, o ekonominių sunkumų taip pat nebus išvengta, ypač dėl energetikos kainų krizės[8].
Pasak V. Tauraitės, Finansų ministerija prognozuoja, kad metinė infliacija kitąmet turėtų sudaryti 18 proc. Nors įtampa darbo rinkoje ir toliau išliks, nedarbo lygis esą sudarys apie 6,8 proc., kai tuo tarpu rugsėjį Užimtumo tarnyba buvo fiksavusi 8,1 proc. nedarbą.
Tačiau per anksti džiaugtis tokiomis optimistiškomis prognozėmis, pasak jos, nereikia, mat jos pagrinde yra siejamos su tuo, kad tiek verslas, tiek namų ūkiai greitu metu pereis prie atsinaujinančių energetikos šaltinių. Visgi, tas perėjimas nebus toks greitas, kad jau kitais metais, pasak V. Tauraitės, galėtume sakyti, kad esame energetiškai nepriklausomi.
LB prognozės – kritiškesnės. Numatoma, kad ekonomika augs lėčiau, o infliacija sumažės, bet ne taip drastiškai.
„Prognozuojama, kad ekonomika turėtų augti beveik 1 proc. O infliacija, vis dėlto, turėtų būti santykinai šiek tiek aukštesnė ir sudaryti 8,4 proc. LB taip pat akcentuoja ir įtampą darbo rinkoje, <…> tačiau ta įtampa darbo rinkoje yra daugiau susijusi iš darbdavių pusės, ne iš darbuotojų“, – Lietuvos banko prognoze pasidalino V. Tauraitė[8].
Tačiau kaip išties bus su ta infliacija, sunku prognozuoti. V. Tauraitė įsitikinusi, kad rugsėjį fiksuota 24 proc. vidutinė metinė infliacija dar nepasiekė savo piko.
