Lietuvoje šis rodiklis yra kur kas mažesnis
Ilgų darbo savaičių tema Europos Sąjungoje pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio. Naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad 2024 metais vidutiniškai 6,6 procento europiečių dirbo bent 49 valandas per savaitę savo pagrindiniame darbe.[1] Tai mažiau nei prieš dešimtmetį, kai 2014 metais tokių buvo beveik 10 procentų.
Tuo tarpu Lietuva čia išsiskiria – vos 1,4% dirbančiųjų dirbo tiek daug, ir tai vienas žemiausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje. Mažesnį skaičių užfiksavo tik Bulgarija (1,4%) ir Latvija (1%).
Vis dėlto situacija nėra tokia paprasta. Nors oficialiai ilgai dirbančiųjų dalis Lietuvoje maža, bendras metinis darbo valandų skaičius išlieka didelis.
Pagal ankstesnius tarptautinius vertinimus, vienas Lietuvos darbuotojas per metus vidutiniškai pradirba apie 1,9 tūkstančio valandų – tai vienas aukščiausių rodiklių Europos Sąjungoje.[2] Šis paradoksas rodo, kad nors ilgiausias savaitės krūvis fiksuojamas retai, daug lietuvių dirba intensyviai ir nuolat.
Savarankiškai dirbantieji ir vadovai dažniausiai viršija ilgos darbo savaitės ribas
„Eurostat“ skaičiavimai taip pat rodo, kad daugiausiai dirbančiųjų su ilgesnėmis nei 49 valandų darbo savaitėmis yra tarp savarankiškai dirbančių asmenų – beveik trečdalis jų dirba tokiu režimu. Tarp samdomų darbuotojų šis rodiklis siekia tik apie 3–4 procentus.
Profesijų grupėse išsiskiria žemės ūkio, miškininkystės ir žvejybos sektoriaus darbuotojai, kur ilgas darbo savaites dirba daugiau nei ketvirtadalis, bei vadovai – virš 20 procentų jų įprastai dirba beveik dvigubai ilgiau nei įprasta darbo savaitė.
Lietuvoje tokios tendencijos taip pat pastebimos. Žemės ūkis, miškininkystė ir individualus verslas išlieka ta sritis, kurioje darbo krūvis daugeliui yra nuolatinis ir sunkiai apibrėžiamas formaliomis valandomis.[3] Tai reiškia, kad ilgų darbo savaičių mažas procentas nebūtinai atspindi realų žmonių išnaudojimą ar jų kasdienius krūvius.
Lietuva dirba intensyviai, bet rodikliai slepia darbo našumo klausimus
Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad Lietuvoje darbo laiko kultūra palankesnė nei kitose Europos valstybėse – čia ilgas darbo savaites turinčių žmonių mažiau.
Tačiau aukštas bendras metinis darbo valandų skaičius rodo kitą realybę: lietuviai dažnai dirba ilgiau nei kolegos Vakarų Europoje, nors oficialiai tai nefiksuojama kaip viršvalandinė savaitė.
Tai siejama su žemesniu darbo našumu, mažesnėmis pajamomis ir būtinybe daugiau dirbti, norint užtikrinti pakankamas pajamas.
Darbo rinkos analitikai pabrėžia, kad ilgos darbo savaitės nėra vienintelė problema. Ne mažiau svarbu – darbo sąlygų kokybė, psichologinis klimatas ir galimybės derinti darbą su asmeniniu gyvenimu. Tad Lietuvai kyla klausimas ne tik kiek dirbame, bet ir kaip dirbame.
