Dėl perpildytų grupių ne visi vaikai turi galimybę eiti į arčiausiai namų esantį darželį
Ikimokyklinis ugdymas[1] – tai ugdymas, kurio sulaukia vaikai iki penkerių metų. Jį paprastai užtikrina darželiai ar daugiafunkciniai centrai, bet taip pat pagal ikimokyklinio ugdymo programą gali veikti ir kitos įstaigos, kurios tam turi leidimą ir remiasi specialistų parengtomis rekomendacijomis.[2] Nors ikimokyklinio ugdymo programa apima tik pačius mažiausius vaikus, tačiau net ir joje apstu problemų, su kuriomis susiduria daugybė šeimų.
Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau viskas prasideda dar tada, kai vaikas nelanko darželio. Daug tėvų susiduria su opia problema – vietų trūkumu. Ne vienoje savivaldybėje tenka įrašyti vaiką į eilę dar nuo gimimo (jei tai įmanoma) arba rinktis itin toli įsikūrusį darželį, nes kitu atveju galima likti be ugdymo įstaigos apskritai. Į tuos darželius, kurie užsitarnavo itin gerus atsiliepimus arba stovi vietose, kur netoliese nėra kitų mažamečiams skirtų įstaigų, dažniausiai nusidriekia ilgiausios eilės.
Grupių trūkumas ypač matomas tarp lopšelinukų – 1-3 metų amžiaus vaikų. Su darželinukų grupėmis, kuriose ugdomi 3-5 metų vaikai, problema kiek mažesnė. Tačiau net ir čia pasitaiko perpildytų grupių atvejų, kai pagal higienos normas tą pačią grupę lanko daugiau mažamečių nei turėtų. Paradoksalu, tačiau net ir mažėjant gimstamumui, šalis niekaip iki galo nesusitvarko su ikimokyklinio ugdymo grupių stygiaus problema.
Negana to, politikai sako, jog privalomas darželių lankymas yra puiki proga išlyginti skirtumus tarp nepasiturinčių ar rizikos grupės šeimose augančių vaikų bei likusių mažamečių. Jau buvo pritarta Švietimo įstatymo pataisoms, pagal kurias ikimokyklinis ugdymas taps privalomu. Tačiau skubant įteisinti priverstinį ugdymą buvo užmiršta pirmiausiai tam pasiruošti. Neaišku kiek biudžeto lėšų, naujų pedagogų, kurių ir taip trūksta, prireiks, jog darželiai būtų pasirengę priimti tiek daug papildomų vaikų. Nors penkiamečiai iš socialinės rizikos šeimų jau kitą rugsėjį privalės kulniuoti į darželius, daugybę metų neišspręstos problemos vis dar nėra sutvarkytos.
Didelės grupės – ne tik vargas auklėtojoms, bet ir vaikams
Kita opi problema – itin didelės vaikų grupės. Dažniausiai vienai darželio auklėtojai tenka dvidešimt vaikų (lopšelio grupėje šiek tiek mažiau), kuriuos 10-12 valandų ji prižiūri sulaukdama pagalbos tik iš vienos auklėtojos padėjėjos. Nuo tokio didelio krūvio auklėtojos ne tik būna išsekusios, bet ir sunkiai gali skirti pakankamai dėmesio kiekvieno vaiko individualiems poreikiams. Kadangi viena auklėtoja fiziškai nespėja atsižvelgti į visus vaikus atskirai, taip mažėja lėtesnių vaikų galimybės pasivyti savo draugus. Be to, dėl tos pačios priežasties nukenčia ir išskirtinius gabumus rodantys mažamečiai, nes dėl rankų stygiaus nespėjama pagalvoti apie individualias užduotis papildomam tokių vaikų skatinimui.
Be to, dėl didelio triukšmo perpildytose grupėse pavargsta ne tik auklėtojos, bet ir patys vaikai. Jiems tampa sunkiau susikaupti, atlikti patikėtas užduotis, mokytis. Šitaip jie patiria didesnį stresą, išvargsta, neturi galimybės turėti pakankamai erdvės ir tylių akimirkų. Negana to, apsunkinamas ir jų miegas, nes vaikams tenka miegoti didelėms grupėms nepritaikytose patalpose.
Kai kuriais atvejais savivaldybės bando teisintis, jog vaikai dažnai serga, todėl darželiuose vienu metu tikrai nebūna visų tam tikroje perpildytoje grupėje užregistruotų mažamečių. Tačiau verta paminėti, jog ne visais mėnesiais siaučia gripo epidemija ar kitos ligos, tad tokie pasiteisinimai veikiau skamba kaip noras užsimerkti prieš akivaizdžią problemą.
Žinoma, visada galima rinktis privatų darželį. Jame įprastai grupės būna kur kas mažesnės ir kiekvienas vaikas sulaukia daug daugiau dėmesio. Tačiau kiek tėvų gali sau leisti tokį malonumą ir ar valstybė neturėtų užtikrinti tinkamo mažamečių ugdymo?
Net ir trūkstant lėšų, darželiai negali prašyti tėvų pagalbos
Seniau buvo įprasta, jog prireikus tėvai surinkdavo solidų kiekvienos grupės iždą ir panaudodavo tuos pinigus smulkiems remontams, kuriuos patys drauge ir atlikdavo. Be to, buvo priimta, kad visi tėvai duodavo pinigų įvairioms priemonėms, skirtoms jų vaikų ugdymui: popieriui, kartonui, spalvinimo priemonėms ir t. t. Tačiau laikui bėgant tokios praktikos buvo atsisakyta ir dabar darželiai privalo išsiversti tik iš tų lėšų, kurias jiems skiria savivaldybė.
Tai iš esmės atrodo kaip teisingas žingsnis, užkertantis kelią šešėliui ir įvairiems pinigų pasisavinimams visai ne darželio reikmėms. Tačiau drauge dar labiau išryškinamos lėšų trūkumo problemos: vangiau atliekami remontai, skaičiuojama kiekviena ugdymo priemonė ir pan.
Dalis darželių, bijodami užsitraukti nemalonę, nebeprašo jokios pagalbos iš tėvų, nors ji iš tiesų reikalinga, nes lėšų trūkumas – akivaizdus. Vietoj to kai kurie darželiai pradėjo siūlyti tėvams, jog šie savanoriškai atneštų papildomų priemonių kasdieniam ugdymui (lapų, klijų, spalvinimo priemonių ir t. t.) išskirtinai tik savo vaikui. O tai didina atskirtį tarp turtingesnių ir vargingiau gyvenančių šeimų, nes skiriasi priemonės, jų kiekis arba kai kurie tėvai išvis neišgali nupirkti įvairių daiktų.
Trūksta logopedų, psichologų, specialiųjų pedagogų, o ikimokyklinukus ugdančių auklėtojų kvalifikacija neatitinka reikalavimų
Daugybė vaikų susiduria su kalbos, psichologinėmis ar kitomis problemomis, tačiau darželiai negali jiems suteikti reikiamos pagalbos dėl specialistų trūkumo. Nors bėgant metams padaugėjo vaikų, kuriems yra reikalinga sisteminga logopedų, psichologų ar specialiųjų pedagogų pagalba, tačiau darželiuose arba jų išvis nėra, arba yra nepakankamai, jog užtikrintų tinkamą dėmesį. Nuo to kenčia visi kalbos sutrikimų, psichologinių problemų, raidos sutrikimų, bendravimo sunkumų, emocinių sutrikimų ir pan. turintys vaikai.
Be to, pasitaiko, jog ikimokyklinukus ugdo pedagogai, kurie baigė kūno kultūros, geografijos, dailės ar kokias nors kitas pedagogines studijas, tačiau jų kvalifikacija anaiptol ne ikimokyklinio ugdymo pedagogika. Kai kuriais atvejais darbuotojai išvis nėra baigę jokių pedagoginių studijų ir gali pasigirti visiškai su ikimokyklinukų pedagogika nesusijusiais diplomais – politikos, inžinerijos ar pan. Jie tiesiog įdarbinami po to, kai pateikia pažymėjimus apie išklausytus 40 val. trukmės kursus, nors tokie pažymėjimai negali būti prilyginami ikimokyklinio ugdymo pedagoginiam išsilavinimui.
Šios problemos iškelia svarbius klausimus – kas ugdo mažiausius Lietuvos piliečius ir kaip užtikrinti, jog netrūktų reikiamų specialistų? Deja, kol kas nei atlyginimai, nei reikalingos studijos, regis, nevilioja jaunų žmonių, todėl ši problema veikiausiai tik dar labiau gilės. Visų su mažamečiais dirbančių pedagogų algos turėtų būti pakankamai patrauklios savo dydžiu, o studijos prieinamos kiekvienam norinčiam ir motyvuotam darbui su vaikais asmeniui.
Vis dar pasitaiko nesaugių žaidimo aikštelių ar higienos normų nesilaikančių įstaigų
Deja, tačiau net ir vykdant reguliarius įstaigų patikrinimus, vis tiek randama daugybė pažeidimų.[3] Darželiai dažnai prasilenkia su Lietuvos higienos normos HN 75:2016 reikalavimais[4] ar apskritai neturi galiojančio leidimo-higienos paso (LHP). Pažeidimai įvairūs: ugdomi mažesni vaikai nei nurodyta pase, ugdoma daugiau vaikų grupėje nei jų turėtų būti, bendras vaikų kiekis įstaigoje yra didesnis, nei nurodyta ir pan.
Be to, pasitaiko, jog kai kuriose ugdymo įstaigose randama pažeidimų maisto tvarkymo skyriuose. Pavyzdžiui, maistas ruošiamas nesaugiai, patiekalai gaminami nesilaikant valgiaraščių nurodymų, receptūrų ir technologinių aprašymų. Kai kuriais atvejais vaikų maitinimui naudojami neleistini produktai arba neatsižvelgiama į vaiko amžiaus ypatumus, sveikos mitybos principus bei taisykles.
Dažnu atveju darželių žaidimo aikštelės taip pat sulaukia specialistų dėmesio. Jos nėra reguliariai prižiūrimos ir remontuojamos, todėl jose stovinti įranga gali neatitikti reikalavimų ar būti nesaugi. Tokiose vietose žaidžiantys vaikai bet kada gali susižeisti dėl netinkamai prižiūrėtos įrangos, išbėgti į gatvę dėl sulūžusios tvoros ar pan.
Nepaisant to, jog vyksta reguliarūs patikrinimai, tačiau nusižengimai dažnu atveju taip lengvai nepašalinami, nes darželiams tam trūksta lėšų. Pavyzdžiui, iš savivaldybės pakankamai lėšų negaunantis darželis tikrai staiga nepakeis stogo ar langų. Tačiau visgi raginame tėvus pačius atidžiai stebėti ar ikimokyklinis ugdymas organizuojamas pagal visas taisykles bei saugiai. Verta atkreipti dėmesį ne tik į grupių dydį ar žaidimų aikšteles, bet ir į smulkesnes problemas. Pavyzdžiui, ar langai yra su atidarymo ribotuvais, ar nereikalaujama, jog tėvai skalbtų patalynę savo namuose, ar į darželį nenešamas maistas iš namų ir pan. Visada svarbu stebėti kas vyksta aplinkui, nebijoti paprašyti dokumentų ir spręsti problemas bendradarbiaujant su darželio vadovybe, kitais darbuotojais bei tėvais.
