Šiandien Vilniuje vyksta XXXIII tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“
Šimtai skuba link Antakalnio kapinių, kuriose ilsisi gyvybę paaukoję laisvės gynėjai. Rikiuotėje skuba Šaulių sąjungos būriai. Spaudžiu mažosios dukrytės ranką ir prisimenu TĄ SAUSIO 13-ąją: lygiai taip mano Tėvelis apsiginklavęs virtuviniu kirvuku ir trimis peiliais, paslėptais po paltu, apsikabinęs spaudė mus prie savęs prieš išskubant link Seimo.
„Stenkimės nepamesti vieni kitų. Nuvykus prie Seimo susitarsime, kur susitinkame, jei kilus sąmyšiui, mus išblaškytų…“
Prisiminimus pertraukia pro šalį žygiuojančio Šaulių sąjungos būrio jaunuolio šūksnis
„O, žiūrėkit, Vėgėlė. Tas … /rusiškas paniekinimas/…“ Aplink jį žygiuojantys šypsosi.
Dukrytė žiūri klausiamai į mane.
„Uniforma niekaip nepaslepia žemos kultūros ir intelekto stygiaus“ – akimis atsakau.
Įsivaizduoju kaip toks „patriotas“ elgtųsi karo ar nepaprastosios padėties atveju
Juk Šaulių sąjungos nariams suteiktos itin plačios teisės steigiamose komendantūrose: nuo komendanto valandos kontrolės ir kontrolės postų įsteigimo gatvėse, asmenų sulaikymo ar kitokio laisvės ribojimo iki turto rekvizicijos vykdymo privačiuose būstuose ar įmonėse. (Te neužsigauna kraštą ir jos žmones iš ties mylintys bei vidinę kultūrą turintys Šaulių sąjungos nariai).
Šie ir panašūs “patriotai” įgytų teisę veikti ne tik paskelbus karo padėtį, bet ir įvedus nepaprastąją padėtį, net jei ir reikėtų nežymiai keisti teisės aktus. Jų neteisėtus nurodymus lydėtų rusiški keiksmai – nelabai kuo skirtųsi nuo okupantų. Prisimenant nesenus laikus, kuomet nepaprastoji padėtis ir ekstremalioji padėtis su nedidelėmis pertraukomis tęsėsi metais, šiurkščiai ribojant asmenų laisves, perbėga šiurpas.
