Ankstinamas pirmokų amžius, nors daug tėvų tam nepritaria arba vis dar abejoja
Daug metų buvome įpratę, jog į mokyklas pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą [1] vaikai pradeda minti kelius nuo 7 metų. Visgi jau kurį laiką pasigirsdavo siūlymai ankstinti mažamečių ugdymą. Tiesa, tokie planai greitai ir vėl būdavo atidedami dėl didelio tėvų pasipriešinimo ir nežinojimo kaip tai įgyvendinti. Tačiau dabar kalbos virto realiais veiksmais. Buvo pritarta priešmokyklinio ugdymo programos įteisinimui nuo 5 metų. Tokia tvarka įsigalios nuo 2023 metų.
Tiesa, seimūnai tikina, jog metais anksčiau pradedamas priešmokyklinis ugdymas, o po to ir pirmos klasės lankymas jau nuo 6 metų nebus griežtai privalomas. Pasak jų, jei atsižvelgiant į vaiko raidą ir poreikius jis dar nebus pasirengęs paankstintam ugdymui, vaikas galės likti priešmokyklinio ugdymo programoje dvejus metus ir pradėti eiti į pradinę mokyklą kaip ir įprasta, nuo septynerių.
Drauge numatoma galimybė pradėti priešmokyklinį ugdymą vėliau, jei to reikalauja tėvai/globėjai. Tačiau priešmokyklinio ugdymo programą mažametis privalo pradėti ne vėliau nei tais kalendoriniais metais, kai jam sueina 6 metai.
Pagal priimtas naujas Švietimo įstatymo pataisas taip pat numatytas visuotinis ugdymas pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Nuo 2023 metų rugsėjo mėn. toks ugdymas taps visuotiniu nuo 4 metų amžiaus. Tačiau tai ne pabaiga, nes kiekvienais metais amžius vis mažės. T. y. 2024 m. rugsėjo 1 d. ikimokyklinis ugdymas taps visuotinis nuo 3 metų amžiaus, o 2025 m. rugsėjo 1 d. – nuo 2 metų amžiaus.
Socialinės rizikos šeimų vaikams – ypatingas dėmesys
Naujosios Švietimo įstatymo pataisos taip pat numato privalomą ugdymą socialinės rizikos šeimų atžaloms. Taip norima užtikrinti, jog vaikai iš tokių šeimų gautų reikiamą dėmesį ir ugdymą. Tikimasi, jog priverstinai ugdomi mažamečiai vaikai vėliau geriau įsilies į mokyklų bendruomenę, neturės iki šiol dažnai pasitaikančių mokslo spragų. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog dažnai socialinės rizikos šeimose augantys vaikai negauna reikiamų socialinių įgūdžių ir kitų svarbių patirčių, kurias tokiu atveju užtikrintų darželis.
Socialinės rizikos šeimų atžalos privalės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas jau nuo kitų metų rugsėjo 1 d. Politikai numatė, jog tam, kad būtų sėkmingai įgyvendintas ir užtikrintas kokybiškas ikimokyklinis ugdymas, bus skiriamos valstybės biudžeto lėšos.
Tai, iš esmės, atrodo kaip teigiama išeitis, norint apsaugoti bei tinkamai ugdyti vaikus, kurie nesulaukia pakankamo dėmesio savo šeimose. Tik nors paminėtos valstybės lėšos, tačiau kol kas neaišku kokiais būdais bus užtikrintas priverstinis ugdymas ar kiek tai kainuos. Prireiks ne tik papildomų vietų dažnai ir taip perpildytuose darželiuose, bet ir vaikų vežiojimo iš tolimesnių kampelių, maitinimo, specialistų priežiūros, jog būtų užtikrinama, kad vaikai tikrai lankysis ugdymo įstaigoje ir pan.
Vaikai privalės suaugti anksčiau?
Daugybė tėvų ir pedagogų priešmokyklinio ir pradinio ugdymo ankstinimą sutiko su nerimu arba kategorišku nepritarimu, nes nemano, jog to išvis reikia. Nors politikai tikina, kad prievartos anksčiau mokytis nebus, tačiau lieka neaišku nei kaip skirsis šešiamečių pirmokų klasės nuo septynmečių, nei kas bus daroma tuo atveju, jei grupės bus sudarytos iš mišraus amžiaus vaikų.
O juk veikiausiai dauguma tėvų bei pedagogų gali pritarti, jog vieneri metai mažo vaiko gyvenime atneša labai daug pokyčių, kurie atsispindi ir vaiko raidoje bei brandoje. Pavyzdžiui, vienerių metų vaikas tik pradeda vaikščioti, griuvinėja, dar sunkokai koordinuoja judesius, o dvejų metų vaikas jau užtikrintai bėgioja aplinkui ir laipioja ten, kur vienmetis dažniausiai niekaip neužliptų. Ketverių metų vaikas tampa nuolatinių klausimų šaltiniu, kalba vis ilgesniais sakiniais, užsiima vis įdomesnėmis veiklomis, o penkiametis jau pradeda ugdyti kantrybę ir gali kiek ilgiau išbūti vienoje vietoje, klausydamasis jam įdomių dalykų ar užsiimdamas tam tikra veikla.
Šešiametis nuo septynmečio taip pat skiriasi, tad jų mokymasis turėtų būti kitoks tiek laiko, tiek pačių užsiėmimų prasme. Vien tai, jog vaikas ateis į mokyklą metais anksčiau, nepavers jo nei protingesniu, nei labiau pasirengusiu mokymosi iššūkiams. Deja, regis politikams atrodo, jog raktas nuo griūvančios švietimo sistemos, vis prastesnių rezultatų mokyklose ir vaikų psichologinių problemų sprendimo yra tik vienas – dar anksčiau pradėti mokslai. O kuo paremia tokias keistas išvadas taip pat lieka neaišku, nes nei su pedagogų bendruomene, nei su tėvais nebuvo tartasi.
Kuomet švietimo sistema ir taip atrodo vis labiau braškanti, toks skatinimas kuo anksčiau supažindinti vaikus su mokykla atrodo veikiau kaip nelogiškas klystkelis nei išeitis. Mažamečiui vaikui pats natūraliausias būdas mokytis – tai viską įsisavinti per žaidimus, asmenines patirtis ir elementarią galimybę būti vaiku. Tačiau Švietimo įstatymo griežtinimas užtikrina visiškai kitokį kelią. Vaikas, kuris dar turėtų būti darželyje ir pažinti pasaulį be stresą keliančių įsipareigojimų, bus priverstas sėdėti nepatogiame mokyklos suole, klusniai laukdamas pertraukų, kad nors kelias minutes atsikvėptų nuo pernelyg greitai užgriuvusios atsakomybės. Taip tarsi naujomis įstatymo pataisomis buvo numestas įsakymas – vaikai, greičiau suaukite!
Vis labiau didėjantys reikalavimai vaikams užmeta ant jų pečių naštą, kurią ne kiekvienas bus pajėgus atlaikyti
Bėgant metams iš vaikų norima vis daugiau. Nors vaikai nepasikeitė, tačiau lūkesčiai dėl jų žinių ir elgesio smarkiai pakito vos per keliasdešimt metų. Iš jų reikalaujama vis daugiau išmokti ir pradėti mokslus jaunesniame amžiuje, tačiau pamirštama apie jų vystymosi galimybes ir pirmųjų kelių metų svarbą, užtikrinant natūralų, streso nekeliantį tobulėjimą.
Vis didėjantys reikalavimai ir lūkesčiai auga itin greitai. Pavyzdžiui, 1998 metais tik 31% mokytojų tikėjosi, jog vaikai išmoks skaityti darželyje, o 2010 metais to tikėjosi jau 80% pedagogų.[2] Paradoksalu, tačiau nors įsivaizduojama, kad anksti pradėję skaityti ar anksti pradėję lankyti mokyklas vaikai bus sėkmingesni, visgi tai gali sukelti neigiamų pasekmių. Profesorė Nancy Carlsson-Paige su kolegomis rašė:[3]
Kai vaikai gauna ugdymo patirtį, kuri nėra pritaikyta jų raidos lygiui ar neatitinka jų mokymosi poreikių ir kultūros, tai gali jiems smarkiai pakenkti, įskaitant nepilnavertiškumo, nerimo ir sumišimo jausmus.
Vietoj to, jog politikai pripažintų, kad kažkas negerai yra su pačia švietimo sistema, jie bando taisyti padėtį kaltindami pačius vaikus ir reikalaudami iš jų, jog anksčiau pradėtų priešmokyklinį ir pradinį mokymąsi. Iš vaikų tikimasi, kad jie klusniai sėdės pamokose, greitai išmoks tai, ką seniau privalėjo mokėti vyresni vaikai ir tiesiog ištrins papildomus vaikystės metus. Galima tik spėlioti kas laukia tų vaikų, kurie visgi nepritaps prie tokios sistemos. Juk dabar įprasta, kad pernelyg klasėse svajojantys, vietoje nenustygstantys vaikai gautų kokią nors diagnozę, pavyzdžiui, aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD). O atrodytų, kad turėtų ir taip būti aišku, jog daugeliui mažų vaikų būti atskirtiems nuo šeimų ir priverstinai ilgą laiką paklusti standartizuotiems pamokų planams gali būti tiesiog per sunku.
Harvardo medicinos mokyklos tyrėjai atskleidė,[4] jog anksčiau pradėjusiems mokytis vaikams yra dažniau nustatomas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas nei tiems, kurie pradėjo mokytis vėliau. Vieneri metai – tai itin didelis skirtumas, nors Švietimo įstatymo pataisų rengėjai ir jiems pritarę politikai, regis, to nesupranta. O tuo tarpu Harvardo medicinos mokyklos specialistai aiškina:
<…> daugeliui vaikų be reikalo diagnozuojamas ir pernelyg gydomas ADHD, nes jie būna palyginti nesubrendę, lyginant su jų vyresniais klasiokais ankstyvaisiais pradinės mokyklos metais.
Žinoma, bandoma sakyti, kad programos ankstinimas – anokia prievolė. Tėvai vis dar galės reikalauti, jog jų vaikai liktų priešmokyklinio ugdymo grupėje dvejus metus. Tačiau, žinant kiek patyčių vaikai ir taip sulaukia mokyklose, galima nesunkiai nuspėti, jog gan greitai vėliau į mokyklas įžengę ar antriems metams palikti mažamečiai taps pajuokos objektais. Be to, pasirinkus visgi išmėginti paankstintą mokymąsi, bet vaikui nesisekant, didėja tikimybė, jog mažamečiui bus prilipdyta kokio nors sutrikimo etiketė. Tad ir taip braškanti, daug skylių turinti švietimo sistema veikiausiai susidurs su dar didesnėmis problemomis ir jos skaudžiai guls ant pačių mažiausių pečių.
