<h2>Lietuvoje tai – ramybės, užsienyje – šiurpių pramogų laikotarpis </h2>
<p>Lapkričio 1-ąją minime Visų Šventųjų dieną, prisimename savo Anapilin iškeliavusius artimuosius, susikaupiame ir svarstome apie gyvenimo trapumą ir mirtingumą. Tuo tarpu vos dieną prieš, didelė dalis Vakarų pasaulio mini Helovyną, mūsų kalbininkų pramintu Šiurpnakčiu.</p>
<p>Spalio 31-ąją minima diena, Holovynu praminta ne be reikalo. Pasirodo, angliškas išsireiškimas „All Hallows Eve", reiškiantis Visų Šventųjų išvakares, susiliejus garsams skamba it „Helovynas", tad toks šventės pavadinimas prigijo ir išliko iki šių dienų.</p>
<p>Dėka popkultūros, kino industrijos ir pramogų komercializacijos, ši šventė šaknis įleido Amerikoje, tačiau tikriausiai mažai, kas žino, kad jos ištakos siekia Airiją, senovės keltų laikus. Helovynas yra tarsi įvairių apeigų, ritualų bei kultūrų mišinys. Tai tiek skirtingų senovės keltų, tiek ir krikščionybės švenčių mišinys, persipynęs su senosiomis tradicijomis. Tiesa, galima drąsiai teigti, kad krikščionybė šiai šventei davė tik savo pavadinimą – Visų Šventųjų diena, kurią 1480-aisiais įteisino popiežius Sikstas IV[1].</p>
<p>Pati šventės idėja gimė senovės keltų galvose, kurie spalio 31 dieną šventė Naujųjų metų išvakares. Senovės keltai tikėjo, jog tą dieną, dvasios vaikščiojo tarp gyvųjų, o siekiant nuo jų apsisaugoti, reikia visiškai pakeisti savo išvaizdą, tapti nepažįstamaisiais. Būtent todėl žmonės sumąstė užsimaskuoti, persirengti dvasiomis ir baisiausiais demonais.</p>
<p> </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/conner-baker-7fc-84ap_iu-unsplash-1.jpg" alt="Kostiumai" /></p>
<p>Kiekvienas stengėsi perspjauti vienas kita pasirodydami vis baisesniais kostiumais, bijodami, kad svečiai iš anapus neužsibūtų per ilgai ir siekdami juos atbaidyti. Nuo pat ryto žmonės skubėdavo pasiruošti kalną maisto, o vakare, apsikrovę lėkštėmis pilnomis gėrybių, nešdavo ir palikdavo jį už gyvenvietės ribų. Buvo tikima, kad visos, gerosios ar piktosios dvasios seka pagal vaišes ir jas ragaudamos dar bent vieniems metams lieka už gyvenvietės ribų, nekeldamos negandų ir pavojaus gyventojams.</p>
<p>Įsigalėjus krikščionybei šią šventę stengtasi uždrausti, bėgant metams, tradicija Helovynu pažymėti Naujuosius metus taip pat nyko. Moderniais laikais tai tapo tiesiog smagia švente, proga tiek vaikams, tiek suaugusiems pabūti kažkuo kitu ir bent vieną naktį pasinerti į šiurpinantį, bet smagų pabaisų pasaulį. Šiandien ši šventė neįsivaizduojama be išgąsčio, juodos spalvos, moliūgų, raganų, vaiduoklių, skeletų ir vampyrų atributikos. </p>
<p> </p>
<h2>Šventė išpopuliarėjo Amerikoje, tačiau gimė Airijoje</h2>
<p class="p1">Anglijoje, Airijoje, Škotijoje ši spalio 31-ojosios šventė siejama su rudens darbų pabaiga, su gamtos pasiruošimu ilgai žiemai ir tamsiųjų jėgų atbudimu. Užbaigus lauko darbus, to meto gyventojai puošdavosi kaukėmis, žvėries kailiais ir minėdavo „Samhain“ – laikotarpį, reiškiantį vieno įvykio pabaigą ir kito laikotarpio pradžią. Šiems ritualams vadovaudavo keltų žyniai druidai, kurie vardan sėkmės ir apsaugos nuo piktos akies, paaukodavo naminį gyvulį.</p>
<p class="p1">Buvo šventai tikima, jog būtent gamtos pasikeitimo laikotarpiu, kai po truputį atsitraukia ruduo ir ateina žiema, mirusieji ir gyvieji yra arčiausiai vieni kitų. Vos tik nusileidus saulei ir pasirodžius pirmiesiems šešėliams, su baime buvo laukiama, kada gi pasirodys mirtis, ligos ir kitos pasaulio blogybės. Siekiant baisumus nuvyti šalin, žmonės kurdavo laužus, tradicija, kurią vėliau pritaikė tiek skirtingos religijos, tiek kultūros.</p>
<p class="p1">Jau gerokai vėliau, XIX a. Airija susidūrė su didžiuliu skurdu ir badu, iš šalies išvyko milijonai airių, geresnio gyvenimo, sėkmės ir svajonės ieškoti patraukę už Atlanto, į JAV. 1850 metais 26% Niujorko gyventojų sudarė airiai, didžiuliame Niujorke jų ten gyveno daugiau nei pačioje šalies sostinėje Dubline[2]. Po pasaulį išsisklaidę airiai iš visų jėgų stengėsi išsaugot savo kultūrines ištakas, net gyvendami emigracijoje neatsisakė savo švenčių ir papročių, kuriuos su mielu noru priėmė ir kitų kultūrų atstovai. </p>
<p class="p1"> </p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/david-menidrey-myrg0ptgh50-unsplash.jpg" alt="Moliūgas" /></p>
<h2>Legendos suteikė pagrindą šiandienos papročiams</h2>
<p class="p1">Viena iš žinomiausių legendų, sietinų su Helovynu yra apie eilinį kaimietį Džeką, kuris po nesėkmingos vagystės, bėgdamas per mišką nuo ketinto apvogti kaimyno ėmė ir sutiko patį velnią. Velnias Džeką perspėjo, jog šiam mirti dar ne laikas. Gudrus kaimietis įkalbėjo velnią pasiversti sidabrine moneta, o velnias būtent taip ir padarė.</p>
<p class="p1">Džekui beliko pasiimti ir įsidėti monetą į piniginę, kurioje lyg tyčia ir buvo pavogtas sidabrinis kryželis. Žinoma, kryžius iš velnio atėmė visas galias, o tam, kad velnias būtų paleistas, šis sudarė sandorį su Džeku. Po mirties, velnias prižadėjo Džeko sielos į pragarą su savimi nenusinešti.</p>
<p class="p1">Kai po daug metų Džekas numirė, dėl visų savo nedorybių ir sukčiavimų į dangų įleistas jis nebuvo, tačiau ir velnias jo priimti negalėjo dėl savo ankstesnio pažado. Džekas nebežinojo ką gi jam daryti, tad nusijuokęs velnias mestelėjo žėruojančią žariją. </p>
<p class="p1">Net po mirties Džekas gudrumo neprarado ir susiradęs ropę, išgremžė minkštimą bei išdūrė skyles jos šonuose. Jis į vidų įdėjo žariją ir pradėjo klajoti ieškodamas poilsio vietos, tačiau iki šiol jos rasti jis vis dar negali. Atidžiai sekantiems istoriją aišku, jog šioji ropė yra pirmtakas to, kuo savo namus puošiame šiandien – moliūgu. </p>
