- G. Nausėda siūlo griežtinti šnipinėjimo įstatymus, tačiau pokyčiai palies ir žurnalistus, ir eilinius lietuvius
- Informacijos rinkimas ir skleidimas taptų kėsinimusi į Lietuvos interesus
- Cenzūra Lietuvoje įsigali vis labiau
G. Nausėda siūlo griežtinti šnipinėjimo įstatymus, tačiau pokyčiai palies ir žurnalistus, ir eilinius lietuvius
Lietuvos Respublikos Seimas jau antradienį svarstys šalies prezidento Gitano Nausėdos pateiktas Baudžiamojo Kodekso (BK) pataisas (XIVP-3001), kuriomis gali būti keičiami 114, 119, 120 ir 121 straipsniai[1].
Kaip teigiama anksčiau paskelbtame Prezidentūros pareiškime spaudai, įstatymo projekto rengimą paskatino nacionalinių žvalgybos institucijų pateikta informacija dėl tęstinių Rusijos pastangų kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kuriomis siekiama destabilizuoti demokratinius procesus.
Pavasarį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos ataskaitoje nestinga informacijos apie galimas grėsmes iš Rytų. Dokumente ypatingai išskirtas pavojus dėl Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklų[2].
Siekį pakeisti BK straipsnius pats prezidentas grindžia tuo, kad šiuo metu egzistuoja grėsmė dėl tiek prorusiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių, tiek dėl Lietuvoje esančių Rusijos piliečių, kurie gali kėsintis į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorinį vientisumą bei konstitucinę santvarką. Panašias grėsmes kelia ir Baltarusija bei jos piliečiai.
Todėl teikiamų BK pataisų projektu prezidentas G. Nausėda siūlo tobulinti nusikaltimų valstybei apibrėžimus, taip pat griežtinti bausmes už pačius pavojingiausius nusikaltimus, jeigu jie gali kelti riziką valstybės Konstitucijai ir jos pagrindams.
Būtent dėl to, BK 114, 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu siūloma tobulinti nusikaltimų valstybei apibrėžimus, taip pat nustatyti proporcingas bausmes už pačius pavojingiausius nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos konstitucinius pagrindus.
Šiam projektui vėl atsiduriant parlamente, Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen mano, kad Seimas greičiausiai palankiai vertins šiuos prezidento pasiūlymus. Jos teigimu, diskusijos gali kilti nebent vėliau, kai iniciatyva atsidurs atskiruose Seimo komitetuose[3].
Primename, kad už įstatymo pataisų projektą, nukreiptą prieš šnipinėjimą, pateikimo metu balsavo 80 Seimo narių, susilaikė – 41, prieš buvo tik 3 politikai.
Pabrėžtina, kad opozicija šį projektą taip pat remia. Balsavimo metu prieš iniciatyvą balsavo tik Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas Saulius Skvernelis, „valstietė“ Rūta Miliūtė bei Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Algirdas Sysas[4].
Informacijos rinkimas ir skleidimas taptų kėsinimusi į Lietuvos interesus
Pagal prezidento G. Nausėdos siūlymus, BK 119 straipsnio 1 dalies pokyčiai bus akivaizdūs ir skamba taip:
„Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslaptis, arba kitą informaciją, kuri gali būti panaudota kėsinantis į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, kitus Lietuvos Respublikos interesus, žmogaus sveikatą arba gyvybę, arba bet kurią iš nurodytų informacijos rūšių perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų“.
Analogiškai pakeisti siekiama ir BK 119 straipsnio 2 dalį, kuri po korekcijos skambėtų taip:
„Tas, kas vykdydamas kitos valstybės, jos organizacijos ar jų atstovo užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki penkiolikos metų“.
Tuo tarpu už dalyvavimą antikionstitucinių grupių ir organizacijų veikloje siūloma terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimalią ribą padidinti iki 20 metų, taip pat nustatyti alternatyvią laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
„Tikimasi, kad siūlomi BK pakeitimai užtikrins efektyvesnę itin svarbių valstybės egzistencijai teisinių gėrių – nepriklausomybės, teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos – apsaugą ir sudarys prielaidas teismams paskirti teisingas bausmes konkrečiose baudžiamosiose bylose“, – buvo teigiama anksčiau pateiktame Prezidentūros komentare.
Tačiau ką šie BK pokyčiai reikštų ne tik teisėkūroje, bet ir kasdieniniame Lietuvos piliečių gyvenime? Labiau pasigilinus į situaciją, ji gali nemenkai išgąsdinti – susidaro įspūdis, kad į Lietuvą pilnu pajėgumu grįžta (jei dar negrįžo) cenzūra.
Analizuojant numatytus pokyčius tampa aišku, kad žmogus, kuris siekia perduoti užsienio valstybės organizacijai ar jos atstovui informaciją, sulauks baudžiamosios atsakomybės ir net laisvės atėmimo bausmėms. Tačiau į tokių asmenų kategoriją galima priskirti tiek žurnalistus, kaip fizinius asmenis, tiek žiniasklaidos organizacijas, kaip juridinius asmenis, kuriems šie įstatymai taip pat galiotų.
Tai reiškia, kad žiniasklaida, įvairios organizacijos ar eiliniai piliečiai galėtų būti apkaltinti kenkimu Lietuvos valstybei vien už tai, kad renka ar dalinasi kažkokia informacija, kurią derėtų paviešinti dėl valstybės gerovės.
O juk ne vienam politikui ar valstybinei įstaigai dalis informacijos yra nepatogi ir pavojinga, tačiau žurnalisto darbas yra tiesiogiai siejamas su viešuoju interesu. Taigi, permainos, tarsi, reikštų, kad kritika valdžiai tampa kenkimu Lietuvai ir galėtų asmeniui ar asmenų grupei užtraukti milžiniškus nemalonumus.
Cenzūra Lietuvoje įsigali vis labiau
Jei šios pataisos bus priimtos, prezidento pasiūlyti BK pokyčiai gali tapti didžiausia cenzūros priemone prieš likusią laisvą žiniasklaidą. Juk Lietuvoje asmuo, bent teoriškai, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka steigti laikraščius, žurnalus, radijo ir televizijos stotis ir kitas visuomenės informavimo priemones; jų cenzūra yra draudžiama[5].
Valstybės institucijos ir privačios struktūros negali kištis į informavimo priemonių veiklą, riboti teisės užsiimti žurnalistine veikla.
O ir spaudos laisvė yra vienas pagrindinių valstybės demokratiškumo kriterijų. Juk Lietuvoje dažnai kritikuojame kaimynines Rusiją ir Baltarusiją dėl demokratinio valdymo stokos ir represijų, taip pat – ir cenzūros. Tačiau atrodo, kad mūsų šalyje suvaržymai taip pat tampa vis dažnesni.
Nors spaudos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tokiais kaip tautinė, rasinė ar religinė neapykanta, kritika valdžiai ar institucijai vargu ar galėtų būti vertinama kaip tokia neapykanta.
O nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje spaudos laisvę garantavo dar 1990 02 09 priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas.
Spaudos laisvės įgyvendinimą užtikrina Konstitucija, joje įtvirtintas cenzūros draudimas, nustatytas draudimas valstybei, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, kitoms institucijoms ar asmenims monopolizuoti visuomenės informavimo priemones.
Spaudos laisvę įtvirtino ir 1996 priimtas Visuomenės informavimo įstatymas.
