Giunteris tik norėjo apelsinų: kaip kiekvienas sraigtelis sistemą veda į priekį

<h2>Jis tik norėjo apelsinų</h2>
<p>Giunteris buvo paprastas vyrukas. 1942 metais jis gyveno Berlyne, turėjo gausią šeimą – žmoną ir keturis vaikus. Visi keturi buvo berniukai, užaugę norėjo būti kaip tėtis – traukinių mašinistais. Giunteris ir jo šeima gyveno nelabai pasiturinčiai, jiems reikėjo sutilpti kukliame dviejų ar trijų kambarių butelyje. Tuo metu vykęs antrasis pasaulinis karas nemažai nuostolių atnešė visuomenei ir turėjo įtakos Giunterio gyvenimui. Pats akivaizdžiausias dalykas buvo kai kurių maisto produktų ir daiktų trūkumas, kuris stipriai atsiliepė šios šeimos kuklios buities kasdienybėje.</p>
<p>Tačiau Giunteriui pasitaikė proga gauti maisto ir ūkinių prekių kuponų – per savaitę garantuoti papildomi du kilogramai neriebios kiaulienos, du maišeliai cukraus, pakelis kavos, gabalėlis kietojo muilo skalbimui, tabakas sukamoms cigaretėms, o jei pasiseks – ir rožiniai lūpų dažai jo žmonai. Žinoma, dar atlyginimas, už kurį jis galės pirkti, ką tik norės, o parduotuvėje galės gauti prekių iš specialaus sandėliuko, kuriame prekės skirtos ne kiekvienam. Kas gyveno Sovietinėje Lietuvoje – supras, apie ką Giunteris svajojo.</p>
<p>Taigi, ilgų svarstymų neprireikė, vyrukas čiupo naująjį darbo pasiūlymą ir dabar, kartą per savaitę išvykdavo traukiniu 600 kilometrų nuo namų į Birkenau – miestą pietvakarių Lenkijoje. Jis ir toliau buvo traukinio mašinistas, viskas, ką jam reikėjo daryti – vairuoti traukinį, tik atstumas buvo nepalyginamai ilgesnis ir traukinys kiek kitoks – gyvulinis, ne keleivinis. </p>
<p>Pirmyn vairuodavo pilnut pilnutėlį, prisigrūstą nežinia ko, o atgal traukdavo visiškai tuščius vagonus. Prieš grįžtant namo, jis pereidavo tuos vagonus ir apžvelgdavo, ar nėra pažeidimų, šiukšlių ir kitų dalykų, ką reikėtų sutvarkyti. Dažnai rasdavo kokią seną pamestą nuotrauką, sulūžusius akinius, raštelį ant laikraščio skiautės ar net laišką – neįprastus dalykus, turint galvoje, jog vagonuose turėtų keliauti gyvuliai. Tačiau nieko neliesdavo, tai ne jo darbas, o kareivių.</p>
<p>Taip, kareivių. Giunterį kelionėje visada lydėdavo kareiviai. Darbo dienos pradžioje jie pasitikdavo jį prie namų durų, palydėdavo iki traukinio, tada visą kelią, kuris trukdavo apie dvylika ilgų valandų, kareiviai tylėdami sėdėdavo jo mašinisto kabinoje ir rūkydavo. Pasiekus tikslą, jie palydėdavo Giunterį iš traukinio iki miestelio, kur jis turėdavo pernakvoti ir kitą rytą vėl palydėdavo jį iki tuščio traukinio, kurį apžiūrėjęs, Giunteris dvylika valandų riedėdavo namo. </p>
<p>Parvykęs, tyliai išlipdavo iš mašinisto kabinos, pasiimdavo jam skirtus maisto kuponus ir maišelį su laimikiu – kartais tai būdavo keletas apelsinų vaikams, kartais – aukštos kokybės sviestas su druska, o kartais maišelyje rasdavo tikro vaško žvakių. „Tai labai labai vertingi dalykai tokiu sunkiu laikotarpiu“ – ramindavo save Giunteris.</p>
<p>Žingsniuodamas namo per temstančias miesto gatves, nešdavo tą savo maišelį ir kiekvieną kartą galvodavo, kad tai sunkiausias maišelis jo gyvenime. O maisto kuponai jam degino rankas. Jis apsimesdavo, kad nežinojo, ką gabena traukinio vagonuose, bet iš tiesų žinojo, nes girdėdavo vaikų verksmus, moterų raudas, o kartais – sutartines dainas. Ir vis dėl to, jo keleiviai dažniausiai būdavo tylūs, bet dvylika ilgų valandų klausytis tos tylos, būdavo per daug. Vairuodamas savo traukinį, Giunteris svajojo apie avariją, apie traukinio katastrofą, apie kokį nors netikėtą daiktą užmestą ant bėgių, kuris nuverstų traukinį ir jie visi mirtų. Bet taip neatsitiko. Neatsitiko niekada. Kiekvieną kartą traukinys sėkmingai pasiekdavo tikslą, o Giunteris buvo šio traukinio mašinistas.</p>
<h2>Kiekvienas sraigtelis sistemą veda į priekį, arba – ją sulaužo</h2>
<p><img src="77_CDN_URL/images/bjorn_agerbeek_srew.jpg" alt="Sraigtelis" /></p>
<p>Negaliu jums atsakyti, ar Giunteris tą žinojo, ar tik giliai širdyje numanė, bet jūs tą tikrai žinote – žmogus yra neatsiejamas resursas bet kokiai sisteminei ideologijai įgyvendinti. Ir mes esame reikalingi, kad pasaulyje įvyktų kas nors gero arba kas nors blogo. Kiekvienas iš mūsų atliekame tam tikrą vaidmenį, be kurio negalėtų vykti ideologijos įgyvendinimas. </p>
<p>Įsivaizduokite, jeigu Giunteris nebūtų sutikęs vairuoti traukinio, jo vietoj tikriausiai būtų atsidūręs kitas žmogus, kuris tą darbą būtų atlikęs. Bet jeigu nė vienas žmogus nebūtų sutikęs vairuoti traukinio, tada traukinys nebūtų pajudėjęs iš vietos. </p>
<blockquote>
<p>Galbūt tada būtų ieškota kitų sprendimų, kaip nelaiminguosius traukinio keleivius pergabenti į jiems skirtą vietą, gal tokie sprendimai būtų rasti, o gal ir nebūtų? Gal toks traukinių mašinistų maištas būtų pakeitęs istoriją, o gal blogis būtų radęs kelią į tikslą ir istorija būtų susiklosčiusi taip pat? Bet tai būtų įvykę be traukinių mašinistų pagalbos – ir tai yra svarbiausia! Kartais nedalyvauti gali reikšti priešintis.</p>
</blockquote>
<h2>Tylėti reiškia pritarti</h2>
<p>Kiekvieną kartą matydami neteisybę, mes stojame į gynėjo arba užpuolėjo pusę, net jeigu pasirenkame būti tik stebėtojais. Gyvenime nebūna stebėtojų.</p>
<blockquote>
<p>Jeigu jūs nesate gynėjas, tuomet esate užpuolėjas, nes stovėti ir žiūrėti, kaip kitas žmogus yra užpultas ir jam nepadėti, yra tolygu prisijungti prie užpuolėjo.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/kristina_flour_silence.jpg" alt="Tyla" /></p>
<p>Dabar pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje plinta nauja užpuolėjų rūšis – Giunterio tipo užpuolėjai, kurie nuoširdžiai neturi jokių blogų intencijų, tiesiog bando atlikti savo darbą. Jie yra paprasti žmonės, auginantys porą vaikų, mokantys būsto paskolas ir bandantys užsidirbti laimingam gyvenimui.</p>
<p>Jie paprasčiausiai nori padaryti tai, ką turi padaryti, kad gautų tai, kas jiems pažadėta. Tie žmonės kasdien ateina į savo darbo vietą, užsideda sau ant veido kaukę, po kuria bus lengviau paslėpti savo tapatybę, nusiskenuoja sau nuo kaktos savo barkodą ir liūdni pradeda darbo dieną.</p>
<p>Po darbo, su savo prislėgtos dienos prisiminimais sliūkina namo tyliai nešdami Giunterio maišelį su purvinai uždirbtu sviestu ir apelsinais vaikams, ir bando susivokti, gerai čia jie daro, ar negerai. </p>
<p>Nesvarbu, kur bedirbtum – parduotuvės kasoje, prie milžiniško prekybos centro įėjimo, poliklinikoje, ligoninėje, bibliotekoje, mokykloje, žiniasklaidos priemonėje, bet kur, kur tavo pagrindinis darbas yra reikalauti kito žmogaus paklusnumo, palenkti žmogų, nutolinti žmogų nuo jo teisių, tu esi užpuolėjas. Tavo darbo diena bus praėjusi gerai, jei dauguma pasirodžiusių klientų bus vien po kaukėmis, pridusę, ir nuo mąstymo atpratę lankytojai. </p>
<p>Jeigu pasitaikys tokių, kurie norės gauti tai, kas jiems teisėtai priklauso – gryno oro gurkšnį ir prekes ar paslaugas kaip laisvas orus žmogus, tada tu, kaip užpuolėjas, patenki į dileminę situaciją. Dabar tu turėsi kovoti su pasirodžiusiu nepatogiu lankytoju. Reikės arba bartis su juo, arba grasinti nesuteikti paslaugų, arba kviesti policiją. </p>
<p>Bet kur yra ta riba, mielas Giunteri, kai jau pasakysi sau „GANA, AŠ TAIP SU ŽMONĖMIS NEBESIELGSIU!“? Kiek toli reikės nueiti, kol išdrįsi stoti į žmonių pusę? Nejaugi manai, kad tikrai turi teisę vairuoti šį traukinį, Giunteri? Nebūk blogio jėgų mašinistu!</p>
<h2>Nėra padėties be išeities </h2>
<p>Visada galima rasti išeitį, tiesiog teks atvirai sau įvardinti, kurioje pusėje esi ir ką esi pasirengęs paaukoti. Yra du keliai. Pirmasis leidžia laikinai nusiimti atsakomybę nuo savo pečių ir prisidengus savo vadovų įsakymais ar vidine įmonės tvarka visiems sakyti, kad tiesiog atlieki savo darbą. Ir tai bus tiesa, tik tam turėsi išjungti savo mąstymo ir sąžinės jungiklius. Kitaip tariant – paaukoti sąžinę vardan darbo vietos. </p>
<p>Šis kelias yra pavojingas, nes nori ar nenori, vis tiek turi nusibrėžti sau galvoje ribą, kiek toli eisi prisidengęs savo darbdavių užnugariu. Jeigu tau lieps su lazda kirsti per kojas žmogui, kuris atėjo nusipirkti maisto be veido kaukės? Jeigu tau lieps žeminti mokinį per pamoką, kuris nedėvės kaukės? Jeigu tau lieps atvykus į namus atimti vaikus iš šeimos, kuri atsisako skiepytis? Ar dalyvausi tame? Ar ir tada sakysi, kad tu tik bandai atlikti savo darbą?</p>
<p>Antrasis kelias yra laikytis valstybės įstatymų ir nepaklusti neteisėtiems nurodymams. Tai daug sudėtingesnis kelias, nes tokiu būdu tu galimai rizikuoji prarasti savo darbo vietą, savo pajamas, padėtį visuomenėje ir daugybę su tuo susijusių patogumų, bet elgiesi teisingai. </p>
<p>Tavo sąžinės balsas tave stiprina ir suteikia drąsos. Galbūt yra kažkoks tarpinis variantas, kuris bent laikinai padėtų balansuoti tarp šių kraštutinumų, pavyzdžiui nepastebėti, kad pirkėjas parduotuvėje ar mokinys mokykloje nedėvi kaukės, arba nepastebėti, kad prekybos centro lankytojas neturi reikiamo barkodo. Tačiau tai irgi bus tik laikinas sprendimas. Tol, kol kas nors tave išduos, ar pastebės, ką tu darai. </p>
<blockquote>
<p>Svarbiausia, patys žinokite, ką ir kodėl darote. Patys pasverkite savo vertybes, savo įsitikinimus ir savo galimybes, ir priimkite savo sprendimą, kuris vienu ar kitu atveju, greičiausiai, turės savo kainą. Žąsis iš vandens sausa neišlipa.</p>
</blockquote>
<p>P. S. Giunterio istorija tikra. 1944 metais jis palindo po traukiniu…</p>