Artėjantys rinkimai verčia keisti prezidento požiūrį į konservatorius?
Prezidento rinkimai jau ne už kalnų, o dabartiniam šalies vadovui Gitanui Nausėdai pirštinę metą visas būrys kandidatų. Sakoma, kad jam vienas didžiausių konkurentų – advokatas Ignas Vėgėlė, mat šių dviejų kandidatų elektoratas iš esmės yra labai panašus. Tad, panašu, prezidentui tenka keisti savo politinį žaidimą – ilgą laiką labai atvirai konfrontavęs su konservatoriais ir su jų lyderiu, Užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu, dabar jau G. Nausėda lakoniškai sako, kad juo… pasitiki.
Taip jis pasakė LRT radijo laidoje, paklaustas, ar pasitiki G. Landsbergiu, kaip URM ministru. Ir tai, veikiausiai, nustebino ne vieną, mat ko jau ko, o pasitikėjimo jų tarpusavio politiniame bendradarbiavime buvo sunku surasti.
Štai į visai neseniai vykusį susitikimą su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu prezidentūra Užsienio reikalų ministro net nepakvietė. Tai išties keistas sprendimas, mat toks susitikimas yra visiškai tiesiogiai liečiantis Užsienio reikalų ministeriją reikalas.
G. Landsbergis, paklaustas, kaip čia nutiko, kad susitikime jo nebuvo, atsakė, kad tai – ne jo sprendimas. G. Nausėda savo ruožtu aiškino, kad susitikimo tikslas buvo aptarti karinio bendradarbiavimo reikalus, tad, esą, G. Landsbergio ten nelabai ir reikėjo, dėl to buvo pakviestas Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Konservatorių neįtikino prezidento pasiaiškinimai, juo labiau, kad susitikime dalyvavo Ukrainos užsienio reikalų ministras. Valdantieji ėmė kalbėti, kad toks prezidentūros žingsnis buvo atkirtis dėl to, kad prezidentas su Užsienio reikalų ministru nerado bendro sutarimo dėl Lietuvos ambasadoriaus Lenkijoje[1].
Konservatoriai nevengia spėlioti, kad tiek šis, tiek ir kai kurie ankstesni įvykiai, kurie aiškiai rodo šaltumą tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio yra prasidėjusios rinkiminės kampanijos dalis. Tad klausimas, kaip dabartinį prezidento pasakymą įvertins konservatoriai?
G. Nausėda ir G. Landsbergis nesutaria dėl ambasadoriaus Lenkijoje
Jau kelintas mėnuo, kaip Lenkijoje nėra Lietuvos ambasadoriaus. Tai, kad tokioje svarbioje mūsų kaimynėje šalyje nėra mūsų šalies atstovo, tikrai nėra normali praktika, o taip nutiko todėl, kad prezidentas ir Užsienio reikalų ministerija niekaip neranda bendro sutarimo, kas gi šias pareigas turėtų eiti. G. Landsbergis teigė, kad prezidentui buvo pateiktos idealios kandidatūros, o šis jas atmetė.
Skiriasi ir šių dviejų svarbiausių šalies institucijų versijos apie tai, kada gi buvo pateikti kandidatai – vieni kalba apie 2022 metus, kiti apie 2023 metus, ir Prezidentūra suabejojo, ar URM skaidriai vykdė atrankos konkursus. Dėl to ministerija paraginta G. Nausėdai pateikti visą dokumentaciją apie vykdytus atrankos konkursus.
„Jeigu konkursas iš tiesų vyko, jeigu viskas buvo teisingai ir procedūriškai tvarkingai padaryta, nemanau, kad Užsienio reikalų ministerijai yra labai sudėtinga grifuoti ir pateikti prezidentui dalyvavusiųjų sąrašą“, – kalbėjo šalies vadovo patarėjas Frederikas Jansonas[2].
Tuo tarpu G. Landsbergis sako, kad kandidatūra buvo atmesta, bet kodėl – neaišku iki šiol.
„Klausimas dėl Lenkijos nesisprendė. Nesisprendė, kas yra paminėtina, ne dėl kokių nors argumentų, kurie būtų išsakyti. Kitaip tariant, mes negirdėjome jokių argumentų, jie nebuvo pristatomi, išskyrus vieną argumentą, kuris buvo pasakytas – tai buvo pasakyta 2023 metų balandžio mėnesį, – kad reikėtų laukti NATO viršūnių susitikimo ir po jų būtų priimami sprendimai“, – pasakojo G. Landsbergis[3].
G. Nausėda ir G. Landsbergis susikirto ir dėl JK ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno
Mobingu apkaltinto Jungtinėje Karalystėje besidarbuojančio Lietuvos ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno istorija buvo įžiebusi ir dar vieną nepasitikėjimo ir apsižodžiavimo ugnį tarp prezidento ir užsienio reikalų ministro.
Ministras tuokart sakė, kad vietoj E. Bajarūno prezidentas galėtų paskirti savo patarėją Astą Skaisgirytę.
Tačiau G. Nausėda rėžė atgal, kad ji kur kas geriau tiktų Užsienio reikalų ministrės postui, nes, esą, jos kompetencijos gerokai per didelės ambasadorės darbui[4].
G. Nausėda G. Landsbergiui pasiūlė „nusiraminti“
Dar vienas žodinis susidūrimas įvyko po to, kai G. Landsbergis pareiškė, kad Ukrainai nepavyksta suvaldyti karo ir kad Rusija gali planuoti NATO šalių puolimą. Prezidentas rėžė, kad tokie „iš kanapių“ išlindę pareiškimai gali tik pakenkti Lietuvos įvaizdžiui sąjungininkų akyse ir pasiūlė. Landsbergiui atsisėsti ir nusiraminti.
„Nieko tokio pastarosiomis savaitėmis ar dienomis, ko nebūtume žinoję anksčiau. Tačiau tuo metu vertinimai buvo vienokie, staiga spalvos labai sutirštinamos. Siūlyčiau tiesiog užsienio reikalų ministrui atsisėsti ir nusiraminti.
Tokie staiga iš kanapių išlindus pareiškimai nedaro mūsų įvaizdžiui teigiamo poveikio ir, be abejonės, galėtų atsiliepti ir potencialių investuotojų elgesiui ar atsargumui“, – žurnalistams ministro žodžius komentavo prezidentas[5].
Prezidentas su konservatorių Vyriausybe palaiko mažai kontakto
Apskritai toks prezidento pareiškimas, kuriame jis aiškiai ir nedviprasmiškai, veikiausiai pirmą kartą per savo darbo metus pasakė, kad pasitiki G. Landsbergiu, yra stulbinantis dar ir dėl to, kad konfrontacija tvyro ne tik tarp jų dviejų, bet ir tarp prezidento ir visos konservatorių klikos. Pralaimėję prezidento rinkimus, jie galimai iki šiol jaučia nuoskaudą. Na, o buvusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė ir gana atvirai demonstruoja šaltumą.
Paprastai Prezidentas ir Premjeras savo darbus ir šalies valdymą derina bent jau kartą per savaitę. Na, čia planas minimum. Tačiau Šimonytė tiek nenori kalbėtis su Prezidentu, kad su juo kalbasi vos… kartą per mėnesį.
Kartais netgi dar rečiau.
Apie kokį pilnavertišką ir sklandų šalies valdymą galima kalbėti, kai šalies dešinė ranka nežino, ką daro kairė?
Apžvalgininkai sako, kad dėl to žalą patiria visa valstybė. Pirmiausia I. Šimonytei siūloma susirūpinti santykių pagerinimu.
„Tam tikra konkurencija buvusių varžovų jau nuo pat pradžių jaučiama“, – sakė „Lietuvos ryto“ žurnalistas, apžvalgininkas Tadas Ignatavičius[6].
