Gintaru puoštas kambarys buvo laikomas aštuntuoju pasaulio stebuklu
Gintaro kambarys[1] – įspūdingas, apipintas įvairių istorijų statinys, kuris danų ir vokiečių menininkų buvo sukurtas Prūsijos karaliui Frydrichui I. XVII amžiuje pastatytas kūrinys buvo dekoruotas gintaro plokštėmis, veidrodžiais, auksiniais lapais ir brangakmeniais. Jį suprojektavo du menininkai – vokiečių baroko skulptorius Andreas Schlüter ir danų gintaro meistras Gottfried Wolfram, kurie dirbo prie šio kūrinio nuo 1701 iki 1707 metų. Po to darbą tęsė gintaro meistrai Gottfried Turau ir Ernst Schacht.
Pačioje pradžioje, kai jį 1716 metais Frydricho I sūnus Frydrichas Vilhelmas padovanojo Rusijos valdovui Petrui I, kambarys stovėjo Kotrynos rūmuose Sankt Peterburge. Petras I iš gintaro kambario padarė vienetinę pokylių salę, kurios grindys buvo inkrustuotos perlamutru, o sienas puošė ne tik gintaras, bet ir prabangūs dvidešimt keturi veidrodžiai. Po visų atnaujinimų ir kambario išplėtimo, jis užėmė net daugiau nei 55 kvadratinius metrus ir jame buvo daugiau nei 6 tonos gintaro. Kambariui pilnai pastatyti prireikė daugiau nei dešimties metų.
Tačiau galiausiai gintaro kambarys per savo istoriją keliavo į dar kelias vietas, kol išvis pranyko be pėdsakų. Prieš savo dingimą Antrojo Pasaulinio karo laikais šis kambarys buvo vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu[2] – taip kartais vadinami pastatai, projektai ar net žmonės, kurie laikomi pakankamai įspūdingi, kad juos būtų galima lyginti su septyniais pasaulio stebuklais.
Gintaro kambario kelionės galiausiai baigėsi dingimu
Antrojo Pasaulinio karo pradžioje kuratoriai, atsakingi už meno vertybių pašalinimą Leningrade, bandė išardyti ir išimti gintaro kambarį. Tačiau bėgant metams gintaras jau buvo išdžiuvęs ir tapęs gan trapiu, todėl specialistams nesisekė jo perkelti, nes gintaras trupėjo. Galiausiai buvo nuspręsta paslėpti gintaro kambarį po kasdieniškais tapetais, taip tikintis, kad vokiečiai jo nepastebės. Deja, visgi viltys greitai buvo sužlugdytos.
Nors gintaro kambarys buvo dovana, tačiau per Antrąjį Pasaulinį karą, kai prasidėjo Vokietijos invazija į Rusiją, vokiečiai nusprendė atsiimti šį statinį ir tiesiog apiplėšė Kotrynos rūmus. Kadangi gintaro kambarys – žinomas veikiausiai visame pasaulyje meno kūrinys, vien jo paslėpimas po tapetais nepadėjo išsaugoti kambario nuo vokiečių. Per 36 valandas vokiečiai, prižiūrimi dviejų ekspertų, sugebėjo išardyti neįkainojamą gintaru puoštą kūrinį.[3]
Gintaro kambarys buvo išvežtas į Karaliaučiaus pilį ir joje vėl sumontuotas bei rodomas viešai. Apie viešą parodą buvo pranešta 1941 metų lapkričio 13 dieną, Karaliaučiaus laikraštyje. Deja, neilgai trukus jis buvo ir vėl supakuotas į dėžes ir paslėptas pilies rūsiuose.
O 1944 metų balandžio mėnesį Karaliaučius buvo subombarduotas britų bombonešių. Miestą dar labiau nuniokojo Raudonosios armijos artilerija, prieš galutinę okupaciją, kuri įvyko 1945 metų balandžio 9 dieną. Kai karas baigėsi, buvo tikėtasi rasti gintaro kambarį ten, kur jis ir buvo paliktas, tačiau Karaliaučiaus pilies rūsiuose jo nebebuvo.
Būtent tuo metu ir prasidėjo visa gintaro kambario kelionių ir visiško dingimo mįslė. Oficialiai niekas nežinojo kur jis dingo, tačiau sklido gandai, jog II Pasaulinio karo metu vokiečiai išgabeno visas dėžes laivu, kuris 1945 metų sausio 30 dieną išplaukė į Gdynę. Deja, pagal sklidusias kalbas tą laivą su visu lobiu nuskandino sovietų povandeninis laivas ir gintaro kambarys tiesiog pradingo visiems laikams.
Prapuolusio kambario beieškant – mįslingas sprogimas ir įvairios spėlionės
Neįkainojamas meno kūrinys, pasižymintis nepaprastomis architektūrinėmis savybėmis, ilgam tebuvo tik įvairių spėlionių taikiniu, taip ir nerandant tikrosios jo buvimo vietos. Visgi 1959 metais buvo gauta duomenų, jog gintaro kambarys gali būti paslėptas druskos kasyklose.[4] Tyrinėtojai suskubo atvykti prie galimos aštuntojo pasaulio stebuklo slaptavietės, tačiau jiems pasirodžius įvyko paslaptingas sprogimas. Dėl jo kasykla buvo užlieta vandeniu ir tyrėjams teko nutraukti paieškas taip ir neradus tikrojo gintaro kambario. Kas ir kodėl įvykdė sprogdimą taip pat liko neaišku.
Visgi po daug metų, 1997-aisiais, Vokietijoje buvo rasta italų akmens mozaika, kuri buvo viena iš keturių akmenų, puošusių gintaro kambarį, rinkinio dalis.[5] Ji buvo rasta Vokietijoje, kario šeimoje, kuris teigė padėjęs supakuoti gintaro kambarį. Ši mozaika pakliuvo į Rusijos rankas ir vėliau buvo panaudota rekonstruojant meno kūrinį.
Po metų, 1998-aisiais, buvo paskelbta džiugi naujiena – net dvi skirtingos komandos pareiškė, kad sugebėjo išsiaiškinti, kur paslėptas gintaro kambarys. Įdomus faktas, kad viena iš šių komandų buvo Lietuvos.[6] Lietuviai manė, jog gintaro kambarys buvo palaidotas mariose, o vokiečiai tikino, kad lobį galima rasti sidabro kasykloje. Deja, tačiau abi komandos buvo neteisios ir gintaro kambario buvimo vieta taip ir liko neišaiškinta.
Prabėgus dar šešeriems metams britai atliko ilgą tyrimą ir padarė išvadą, kad gintaro kambarys greičiausiai buvo sunaikintas dar per Karaliaučiaus bombardavimą, kai buvo smarkiai apgadinta pilis, o po to sovietams dar ir apdeginus pilį ir nulupus likusias sienas.[7] Tokiai teorijai pritarė ir Alexander Brusov, sovietų komandos, atsakingos už gintaro kambario suradimą po karo, vadovas, parašęs oficialius vertinimus Rusijos nacionalinio archyvo dokumentuose. Jis rašė:[8]
Apibendrinę visus faktus, galime teigti, jog gintaro kambarys buvo sunaikintas tarp 1945 metų balandžio 9-11d.
Tačiau po kelių metų tas pats A. Brusov viešai pareiškė visiškai priešingą nuomonę. Visgi buvo manoma, kad A. Brusov taip pasielgė tik todėl, jog sovietų valdžia ėmėsi spaudimo, nenorėdama būti laikoma atsakinga už gintaro kambario sunaikinimą. Tiesa, net ir po išsamaus tyrimo vis tiek netilo įvairios teorijos, kurios tebegyvuoja iki šių dienų.
Kai kurie Kaliningrado (seniau vadinto Karaliaučiumi) gyventojai manė, kad Raudonoji armija po Antrojo pasaulinio karo rado bent jau dalį gintaro kambario Karaliaučiaus pilies rūsiuose ir jis neva buvęs geros būklės. Po karo staiga buvo uždrausta lankytis Karaliaučiaus pilyje ar joje daryti archeologinius bei istorinius tyrimus. Negana to, nepaisant viso pasaulio akademinės bendruomenės protestų, sovietų generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas įsakė sunaikinti Karaliaučiaus pilį, taip visiems laikams sužlugdydamas galimybę ištirti paskutinę žinomą gintaro kambario laikymo vietą.[9]
Dar kita hipotezė – kad Stalinas, prieš pagrobdamas tikrąjį gintaro kambarį, liepė jį pakeisti kopija, o tikrąjį lobį paslėpti. Deja, tačiau nacių režimas daugybę daiktų paslėpė sunkiai prieinamose vietose ir be jokių normalių tą liudijančių dokumentų, tad yra itin sunku juos atsekti.
Vienintelė galimybė gyvai pamatyti šį kūrinį – aplankyti rekonstruotą jo versiją
Paieškos bei įvairios spėlionės vykdomos net ir dabar, praėjus jau daugybei metų po gintaro kambario dingimo. 2020 metų spalio mėnesį lenkų narai rado „SS Karlsruhe“ nuolaužas. Tai laivas, kuris dalyvavo karinio jūrų laivyno surengtoje evakavimo operacijoje „Hanibalas“. „SS Karlsruhe“ buvo užpultas ir nuskandintas sovietų lėktuvų 1945 metais prie Lenkijos krantų, kai išplaukė iš Karaliaučiaus. Laivo nuolaužose buvo pastebėta daugybė dėžių su nežinomu turiniu, todėl buvo skelbta, jog vokiečių garlaivyje gali būti gintaro kambario dalių.[10] Deja, tačiau iki šiol tokia teorija vis dar nepatvirtinta.
Nors vis dar atsiranda entuziastų, bandančių surasti tikrąjį gintaro kambarį, tačiau kol kas jis taip ir likęs neįminta praeities mįsle. Galbūt kažkada pavyks jį atrasti, tačiau šiuo metu visgi įmanoma pamatyti jo kopiją, nes Sankt Peterburgo menininkai, minint 300-ąsias šio miesto metines, pilnai atstatė įžymųjį kambarį ir jį įmanoma išvysti ten, kur gintaro kambarys ir buvo pačioje jo sukūrimo pradžioje – Kotrynos rūmuose.
Tiesa, tai nebuvo tokia paprasta užduotis. Nors atstatyti kambarį nuspręsta dar 1979 metais, tačiau kruopštus darbas, stengiantis sukurti idealią gintaro kambario kopiją, truko labai ilgai. Tik po kelių dešimtmečių Rusijos amatininkų darbo ir Vokietijos aukų, įspūdingo grožio kambarys buvo pagaliau baigtas. Jį atidarė po 24 metų nuo planų pradėjimo, t. y. tik 2003-iasiais metais. Atkurtas gintaro kambarys vis tiek yra laikomas vienu įspūdingiausių meno kūriniu, kurio vertė taip pat verčia iš koto. Manoma, jog pagal šiuolaikinius, 2016 metais atliktus skaičiavimus, jo vertė gali siekti daugiau kaip 500 milijonų JAV dolerių.
