Šiandien geopolitinė situacija stipriai skiriasi nuo buvusios prieš du dešimtmečius
2002 metų lapkričio mėnesį Vilniuje apsilankęs tuometinis Amerikos prezidentas Džordžas W. Bušas pasakė istorine tapusią frazę. Ant Vilniaus Rotušės sienos kabo atminimo lentelė, kurioje įrašyti šie tuomet ištarti itin reikšmingi ir įkvepiantys žodžiai: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“.
Šiandien geopolitinė situacija labai skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš daugiau nei du dešimtmečius. Europoje jau trejus metus vyksta karas, ką anuo metu įsivaizduoti buvo sunku net turintiems lakiausią fantaziją. Lietuva yra pirmose karo šauklių gretose, demonstruodama jorkšyro veislės šuniukams būdingą drąsą. Staiga atsirado iki to laiko niekam nežinomų veikėjų grupė, kurie aktyviai bando įtraukti Lietuvą į karo veiksmus.
Vienas toks nežinia iš kur atsiradęs pandų mylėtojas Jonas Ohmanas net leido sau pasakyti, kad „Rusija galėtų mus papulti“ ir kad taip būtų parodyta, „kas yra kas“. [1] Nuo jo neatsiliko ir iškili KGB veikėja Dalia Grybauskaitė, prieš dvejus metus pareiškusi, kad „Lietuva, kaip ir kitos NATO šalys, jau yra įsitraukusios į karą Ukrainoje, nes tiekia ginklus bei finansinę ir humanitarinę pagalbą.” [2]
Visas šis narsus jorkšyriukų viauksėjimas tuo metu, kai pasaulio pitbuliai aiškinasi santykius mūšio lauke vyksta prisidengiant mistiniu NATO sutarties 5 punktu. Ar tikrai jis mus visiškai apsaugo bet kurio agresoriaus intervencijos atveju?
NATO buvo sukurta kaip atsakas į Sovietų Sąjungos grėsmę
Grįžkime kelis dešimtmečius atgal. Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją NATO 1949 metais įkūrė Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir kelios Vakarų Europos valstybės, siekdamos užtikrinti kolektyvinį saugumą prieš Tarybų Sąjungą.
NATO buvo pirmasis taikos meto karinis aljansas, į kurį Jungtinės Valstijos įstojo už Vakarų pusrutulio ribų. Po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų Europos tautos stengėsi atkurti savo ekonomiką ir užtikrinti saugumą. Pirmajam tikslui reikėjo didžiulio pagalbos srauto, kuris padėtų karo nuniokotiems kraštams atkurti pramonę ir gaminti maistą, o antrajam – garantijų nuo atsikuriančios Vokietijos ar Tarybų Sąjungos įsiveržimo.
Jungtinės Valstijos manė, kad ekonomiškai stipri, apginkluota ir integruota Europa yra gyvybiškai svarbi siekiant užkirsti kelią komunistų ekspansijai žemyne. Todėl valstybės sekretorius Džordžas Maršalas pasiūlė plataus masto ekonominės pagalbos Europai programą. Europos atkūrimo programa, arba Maršalo planas, ne tik palengvino Europos ekonominę integraciją, bet ir skatino Jungtinių Valstijų ir Europos bendrų interesų ir bendradarbiavimo idėją. Tarybų Sąjungos atsisakymas dalyvauti Maršalo plane arba leisti savo satelitinėms valstybėms Rytų Europoje priimti ekonominę pagalbą ženkliai padidino susiskaldymą tarp Rytų ir Vakarų Europoje.
Tuo pat metu Vakarų Europos šalys buvo pasirengusios svarstyti kolektyvinio saugumo sprendimą. Reaguodami į didėjančią įtampą ir susirūpinimą dėl saugumo, kelių Vakarų Europos šalių atstovai susibūrė į karinį aljansą. Didžioji Britanija, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas 1948 metų kovo mėnesį pasirašė Briuselio sutartį. Šioje sutartyje buvo numatyta kolektyvinė gynyba – jei kuri nors iš šių valstybių būtų užpulta, kitos privalėjo padėti ją apginti.
Vakarų Europos valstybės norėjo garantijų, kad užpuolimo atveju JAV automatiškai įsikiš, tačiau pagal JAV Konstituciją teisę skelbti karą turėjo Kongresas. Derybose buvo ieškoma formuluočių, kurios nuramintų Europos valstybes, bet neįpareigotų Jungtinių Valstijų imtis veiksmų, pažeidžiančių jų pačių įstatymus. Be to, Europos indėlis į kolektyvinį saugumą reikalautų didelės apimties JAV karinės pagalbos, kuri padėtų atkurti Vakarų Europos gynybinius pajėgumus.
Europos valstybės pasisakė už individualias dotacijas ir pagalbą, o Jungtinės Valstijos norėjo, kad pagalba priklausytų nuo regioninio koordinavimo. Trečiasis klausimas buvo apimties klausimas. Briuselio sutartį pasirašiusios šalys pageidavo, kad aljanso narėmis taptų tik tos sutarties narės ir Jungtinės Valstijos. JAV derybininkai manė, kad daugiau naudos būtų galima gauti, jei naujoji sutartis būtų išplėsta ir apimtų Šiaurės Atlanto šalis, įskaitant Kanadą, Islandiją, Daniją, Norvegiją, Airiją, Airiją ir Portugaliją. Šios šalys kartu valdė teritorijas, kurios sudarė tiltą tarp priešingų Atlanto vandenyno krantų, o tai palengvintų karinius veiksmus, jei jų prireiktų.
Netrukus po Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos įkūrimo prasidėjus Korėjos karui, jos narės skubiai ėmėsi integruoti ir koordinuoti savo gynybos pajėgas per centralizuotą štabą. Šiaurės Korėjos išpuolis prieš Pietų Korėją tuo metu buvo plačiai vertinamas kaip Maskvos vadovaujamos komunistinės agresijos pavyzdys, todėl Jungtinės Valstijos sustiprino savo karinius įsipareigojimus Europoje, kad užtikrintų apsaugą nuo sovietų agresijos Europos žemyne.
1952 metais narės susitarė priimti į NATO Graikiją ir Turkiją, o 1955 metais prisijungė Vokietijos Federacinę Respubliką. Vakarų Vokietijos įstojimas paskatino Sovietų Sąjungą imtis atsakomųjų veiksmų ir sukurti savo regioninį aljansą, kuris įgavo Varšuvos sutarties organizacijos formą ir kurio narėmis tapo sovietų satelitinės valstybės Rytų Europoje.
Griuvus Berlyno sienai, 1990 metais buvo sprendžiamas klausimas, ar suvienyta Vokietija gali priklausyti NATO aljansui. Vakarų Vokietija jau buvo jo dalimi nuo 1955-ųjų. Dabar yra nesutariama dėl vieno – ar egzistavo susitarimas, kad tuo metu NATO būtų įsipareigojusi Tarybų Sąjungai ar Rusijai nesiplėsti į Rytų Europą?
Štai 1997 metų „Pagrindiniame akte dėl Rusijos Federacijos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos tarpusavio santykių, bendradarbiavimo ir saugumo“, be kita ko, buvo įtvirtintas toks susitarimas: „NATO valstybės narės patvirtina, kad jos neketina, neplanuoja ir neturi priežasčių dislokuoti branduolinių ginklų naujųjų narių teritorijoje ir neturi poreikio keisti jokių NATO branduolinių pajėgų išdėstymo ar NATO branduolinės politikos aspektų, taip pat nenumato tokio poreikio ateityje.
Buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas tuo metu atsisakė Boriso Jelcino siūlymo įsipareigoti, kad nė viena buvusi sovietinė respublika nestotų į NATO: „Aš negaliu prisiimti įsipareigojimų NATO vardu ir pats neketinu vetuoti NATO plėtros kurios nors šalies atžvilgiu, o juo labiau leisti jums ar kam nors kitam tai daryti… NATO veikia bendru sutarimu“, – sakė jis.
Rusijos santykiai su NATO keitėsi nuo bendradarbiavimo iki konfrontacijos
Įdomus ir šiandien sunkiai įtikėtinas faktas, kad pasak buvusio transatlantinio aljanso generalinio sekretoriaus Džordžo Robertsono, Vladimiras Putinas norėjo, kad Rusija įstotų į NATO, tačiau nenorėjo, kad jo šalis praeitų įprastą paraiškų teikimo procesą ir stovėtų eilėje „su daugybe nesvarbių šalių”.
Džordžas Robertsonas, vadovavęs NATO 1999-2003 metais sakė, kad per pirmąjį susitikimą V. Putinas aiškiai pasakė, jog nori, kad Rusija būtų Vakarų Europos dalis. „Jie norėjo būti tų saugių, stabilių klestinčių Vakarų, iš kurių Rusija tuo metu buvo pasitraukusi, dalimi”, – sakė jis.
Leiboristas prisiminė vieną pirmųjų susitikimų su V. Putinu, kuris 2000 metais tapo Rusijos prezidentu. „Putinas paklausė: „Kada pakviesite mus prisijungti prie NATO? O [Robertsonas] atsakė: „Na, mes nekviečiame žmonių stoti į NATO, jie pateikia prašymą įstoti”. Į tai Putinas atsakė: „Na, mes nestovime eilėje su daugybe šalių, kurios mums nesvarbios”. [3]
Šis pasakojimas sutampa su tuo, ką V. Putinas vėliau sakė Davidui Frostui interviu BBC prieš pat pirmąją inauguraciją į Rusijos prezidento postą daugiau nei prieš 20 metų. V. Putinas teigė D. Frostui, kad neatmeta galimybės įstoti į NATO, „jei ir kai į Rusijos nuomonę bus atsižvelgta kaip į lygiavertės partnerės”.
Po 2004 metais Ukrainoje įvykusių Oranžinės revoliucijos ir Maidano, V. Putinas ėmė vis labiau įtariai žiūrėti į Vakarus, kuriuos kaltino demokratiją remiančių NVO finansavimu. Jį dar labiau supykdė tolesnė NATO plėtra į Vidurio ir Rytų Europą: Lietuva, Rumunija, Bulgarija, Slovakija, Slovėnija, Latvija, Estija ir Lietuva nusprendė prisijungti prie aljanso 2004 metais, o 2009 metais prie jo prisijungė Kroatija ir Albanija. Gruzijai ir Ukrainai narystė buvo pažadėta 2008 metais, tačiau jos lieka už Aljanso ribų. 2023 metais prie NATO prisijungė Suomija ir Švedija.
NATO 5 straipsnis negarantuoja automatinės karinės pagalbos
Grįžkime prie taip dažnai minimo NATO sutarties 5 straipsnio, kuriuo labai mėgsta prisidengti karo šaukliai. Kas gi jame sakoma? Perskaitę patį straipsnį ir jo taikymo sąlygas, susidarykite savo nuomonę apie tai, kiek jis mus realiai apsaugos karinės agresijos atveju ir kokia tikimybė, kad mums padės JAV.
Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnyje teigiama:
„Šalys susitaria, kad ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar kelias iš jų… bus laikomas užpuolimu prieš jas visas, todėl jos susitaria, kad tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, pasinaudodama Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje pripažinta teise į individualią ar kolektyvinę savigyną, padės užpultai Šaliai ar Šalims, imdamasi… tokių veiksmų, kurie, jos manymu, yra būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, kad būtų atkurtas ir palaikomas Šiaurės Atlanto erdvės saugumas.” [4]
Ši formuluotė yra gana lanksti. Ji leidžia kiekvienai NATO narei pačiai nuspręsti, kokių veiksmų reikėtų imtis, kad būtų galima reaguoti į ginkluotą NATO sąjungininkės užpuolimą. Joje nereikalaujama, kad kuri nors narė privalomai atsakytų karine jėga, nors pagal tarptautinę teisę toks atsakas yra leidžiamas. Narė gali nuspręsti, kad užuot atsakiusi jėga, ji nusiųs karinę įrangą NATO sąjungininkams arba taikys sankcijas agresoriui.
Svarbiausios NATO valstybės Amerikos prezidento, kaip vyriausiojo kariuomenės vado įgaliojimai neleistų jam siųsti kariuomenės į konflikto zoną ar kitaip panaudoti karinę jėgą, reaguojant į 5 straipsnio taikymą. Konstitucija suteikia prezidentui įgaliojimus ginti JAV teritoriją ir piliečius net ir be aiškaus įgaliojimo. Tačiau ji neleidžia prezidentui naudoti jėgos prieš priešininką, kuris nekelia tiesioginės grėsmės Jungtinėms Valstijoms, kaip kad tai būtų daroma karinėje kampanijoje, skirtoje padėti NATO sąjungininkei.
Dar nuo Šaltojo karo laikų Amerikos teisininkai bandė išplėsti prezidento prigimtinių įgaliojimų apimtį. Jie teigė, kad Konstitucija leidžia prezidentui ginti ne tik JAV teritoriją ir piliečius, bet ir abstraktesnius nacionalinius interesus, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų patikimumą ir veiksmingumą. Kaip pažymėjo daugelis ekspertų, ši neapibrėžta „nacionalinių interesų” teorija yra abejotina konstituciniu požiūriu.
Vis dėlto vykdomosios valdžios teisininkai pripažįsta, kad prezidentas negali vienašališkai įpareigoti kariuomenės dalyvauti esminio pobūdžio, apimties ir trukmės konflikte. Bet kokia karinė konfrontacija tarp Rusijos ir NATO neabejotinai būtų esminio pobūdžio, masto ir trukmės, todėl jai reikėtų Kongreso leidimo. Šis prezidento prigimtinių galių apribojimas paaiškina, kodėl prezidentas Džordžas Bušas prašė Kongreso leidimo Afganistano karui ir Irako karui, t. y. didelio masto konfliktams, kuriuose dalyvavo Amerikos sausumos pajėgos.
Jei Kongresas nuspręstų, kad karinis atsakas yra „būtinas”, jis galėtų paskelbti karą arba, kas labiau tikėtina, priimti ribotą leidimą panaudoti jėgą. Jau daugelį metų ekspertai ir šalininkai sutaria, kad bet kokiame įgaliojime panaudoti jėgą turėtų būti nurodytas konflikto tikslas ir geografinė aprėptis, taip pat priešo tapatybė ir kad jame turėtų būti nurodyta galiojimo data. Šie apribojimai užtikrina, kad Kongresas reguliariai peržiūrėtų leidimą ir suprastų, kur, kodėl ir prieš ką kovoja JAV pajėgos.
NATO sąjungininkai supranta, kad įstatymų leidėjai atlieka svarbų vaidmenį nustatant, kokia parama yra „būtina”, kad būtų galima reaguoti į 5 straipsnio taikymą. Po Rugsėjo 11-osios įvykių NATO valdymo organas vienintelį kartą pasinaudojo 5 straipsniu ir paragino NATO sąjungininkes paremti Jungtines Valstijas reaguojant į teroristinius išpuolius. Tuo metu NATO vadovavo Džordžas Robertsonas, kuris tapo pirmuoju ir vieninteliu NATO generaliniu sekretoriumi, pasinaudojusiu NATO kolektyvinės gynybos nuostata, vadinama 5 straipsniu.
Be to, Kongresas, reaguodamas į nacionalinio saugumo pokyčius, gali veikti greitai ir greičiausiai taip pasielgtų bet kokio 5 straipsnio taikymo atveju. 2001 metų rugsėjo 14 dieną Kongresas priėmė 2001metų karinės jėgos panaudojimo leidimą – Kongreso įgaliojimą persekioti atsakingus už 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykius. 1964 metais jis priėmė rezoliuciją dėl Tonkino įlankos, praėjus vos trims dienoms po numanomo incidento, dėl kurio prezidentas Lyndonas Johnsonas paprašė leidimo panaudoti jėgą Vietname.
Reaguodamos į Rusijos invaziją į Ukrainą, NATO narės sušaukė NATO susitikimą
2022 metų vasario mėnesį reaguodamos į Rusijos invaziją į Ukrainą, NATO narės pasinaudojo Šiaurės Atlanto sutarties 4 straipsniu. 4 straipsnis leidžia narėms sušaukti NATO susitikimą, kai jos įžvelgia grėsmę bet kurios NATO sąjungininkės „teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui”. 4 straipsnio taikymas nesukelia jokių kolektyvinės gynybos įsipareigojimų.
Laikydamiesi 4 straipsnio, visų NATO narių vadovai, įskaitant Prezidentą J. Bideną, susirinko dar kartą patvirtinti savo įsipareigojimą laikytis 5 straipsnio. Po šio susitikimo NATO narės „papildomai dislokavo gynybines pajėgas” labiausiai į rytus nutolusiose valstybėse sąjungininkėse, iš kurių kai kurios turi bendrą sieną su Ukraina. NATO narės nesiuntė ir neįsipareigojo dislokuoti pajėgų Ukrainoje.”
Atsargiai 5 straipsnio taikymo galimybes vertina ir buvęs Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų vadas Europoje Benas Hodgesas, kuris sako, kad Rusijos puolimo atveju Lietuva turi būti pasirengusi bent dvi savaites gintis savo jėgomis.
Pasak generolo, NATO 5-ojo straipsnio garantijos nėra automatinės – straipsnis aktyvuojamas politine valia: „Nežinau, ar visi supranta 5-ąjį straipsnį. Tai nėra automatinis dalykas. Tai politinis sprendimas. Gali būti, kad bus laiko tarpas – galbūt net dvi savaitės – po to, kai Rusija užpuola NATO narę. Gali užtrukti net dvi savaites, kol pastiprinimas atvyks į Lietuvą“. [5]
Apibendrinant galima tikėtis, kad karinės intervencijos atveju Lietuva tikrai nebūtų palikta likimo valiai ir buvimas NATO nare be jokios abejonės daro mūsų valstybę gerokai saugesne. Tik būtina prisiminti, kad matant aljanso neryžtingumą Ukrainos karo atveju, greitos ir besąlyginės pagalbos tikėtis būtų naivu. Kita vertus, pats buvimas NATO yra nemaža saugumo garantija Lietuvai, tačiau tiems jorkšyrams, kurie jau dabar apsirūpinę vilomis Graikijoje, prieš kalbant būtų naudinga pagalvoti, kokias reakcijas ir pasekmes jų sapalionės gali iššaukti.
