Didžiausios Ukrainos rėmėjos slapta ieško finansinės naudos sau
Europos Sąjungą (ES) sukrėtė dar vienas netikėtas skandalas. Žiniasklaidą pasiekė dokumentai, kuriuose atskleidžiama dalies Bendrijos narių schema, kai paramos tikslais į karo niokojamą Ukrainą yra siunčiama sena ginkluotė, tačiau šalys ją įvertina kaip naują ir vėliau iš ES prašo didesnės kompensacijos. Tarp taip gėdingai besielgiančių šalių, kurios iškiša Ukrainai seną ginkluotę, o iš ES pasiima kompensacijas kaip už naują, yra ir Lietuva.
ES valstybių narių pareigūnai Briuselyje vis dažniau pastebi tai, kad dalies Bendrijai priklausančių šalių duomenys apie į Ukrainą siunčiamą ginkluotę yra išskirtiniai: net mažų ir ne pačių turtingiausių valstybių pateikiami finansiniai išrašai ir sąskaitos ženkliai viršija kitų ES narių.
Po tokio pastebėjimo imta atidžiau stebėti tai, kiek karinės technikos šalys iš tiesų perduoda Ukrainai, kokia tai ginkluotė, taip pat imta atsižvelgti į jos būklę bei vertę. Visa tai pradėjus realiai vertinti, paaiškėjo moralės bei etikos stokojanti, tačiau iš esmės ES teisės aktų lyg ir nepažeidžianti schema.
Tokiu būdu, sulaukusios „papildomų“ europinių išmokų valstybės vienu šūviu nušauna du paukščius: spėja atsinaujinti savo gynybinius pajėgumus bei atsikrato senomis atliekomis, o kartu gali ir viešai deklaruoti didžiulę paramą Ukrainai ir girtis aktyviausių rėmėjų statusu.
Baltijos šalys Kijevui atiduoda senienas, o sau perka ES finansuojamą naują techniką
Kaip teigia Briuselio pareigūnai, Estija, Lietuva ir Latvija bei kelios kitos Europos valstybės į Ukrainą siunčia savo seną ginkluotę, ją vertina kaip naują ir taip „uždirba“ netikėtų europinių lėšų. Dėl tokios praktikos dėmesys pirmiausia buvo atkreiptas į Estiją, kurios finansavimo sąskaita jau seniai gerokai viršijo kitų.
Anonimais likti pageidaujantys Europos pareigūnai žiniasklaidai atskleidė, kad ES užsienio reikalų tarnyba (EIVT) nagrinėjo duomenis apie tai, kiek kiekviena šalis praėjusiais metais gavo lėšų karinei įrangai, siunčiamai į karą, pakeisti.
Būtent tuomet EIVT ir įvardijo šalis, kurios paprašė kompensacijos pagal naują pirkimo kainą, o ne pagal tikrąją dovanotos karinės įrangos kainą[1].
Paaiškėjo, kad Estija, Lietuva, Latvija, Suomija, Švedija ir Prancūzija sumaniai pakeičia savo senas ginkluotės atsargas, pateikdamos prašymą ne pagal Ukrainai išsiųstos senos įrangos vertę, o pagal visiškai naujus įrenginius.
„Jie siunčia savo atliekas į Ukrainą ir perka sau visiškai naujas medžiagas, finansuojamas ES lėšomis“, – teigia vienas anonimu likęs ES diplomatas.
Remiantis EIVT duomenimis, šios šalys savo prašymus dėl ES kompensacijos apskaičiavo pasiremdamos būtent naujų ginklų kainomis. Suomija pareikalavo 100 proc. kompensacijos pagal naujų pirkinių kainas, Latvija pagal šias sąlygas pareikalavo 99 proc. kompensacijos, Lietuva – 93 proc., Estija – 91 proc., Prancūzija – 71 proc. ir Švedija – 26 proc. kompensacijos.
Estija išsiskiria godumu ir už seną techniką iš ES jau gavo 134 mln. eurų
Tačiau šiuo atveju didžiausias dėmesys skiriamas būtent Estijai, kuri palyginus su kitomis šalimis, jau gavo daugiausiai kompensacijų: Estija pateikė paraišką dėl 160,5 mln. eurų vertės naujos ginkluotės įsigijimo pagal pirmąją EPF dalį, už kurią jai buvo kompensuota 134,2 mln. eurų pagal standartinę 84 proc. grąžinimo normą.
Palyginimui, Švedija prašė grąžinti 7 mln. eurų, Suomija – 4,7 mln. eurų, Latvija – 59 mln. eurų, Lietuva – 31 mln. eurų, Prancūzija – 28 mln. eurų.
Vertinant jau suteiktos karinės pagalbos Ukrainai duomenimis, Estija iki šiol Ukrainai suteikė pagalbos už beveik 400 mln. eurų. Latvija savo paramą įvertino maždaug 370 mln. eurų, Lietuva – 400 mln. eurų.
ES narės iš kompensacijoms skirto fondo gali reikalauti visos vertės, pagrįstos naujo pirkinio kaina; faktinės piniginės vertės, pagrįstos apskaičiuota kaina, už kurią ginklus būtų galima perparduoti, ir pradinės pirkimo vertės, pagrįstos iš pradžių sumokėta kaina.
Estijos bei kitų valstybių machinacijos tik atskleidė, kad toks neapibrėžtas ir veikiau teorinis kompensacijų skyrimo mechanizmas neveikia, o metodikos trūkumas trukdo ne tik pačios Bendrijos veiklai ir net finansiniams reikalams, tačiau ir kenkia pasitikėjimui bloko viduje.
Tai tik įrodo ir anoniminio ES diplomato žiniasklaidai pateikti teiginiai, kad bent jau Estijos kompensacijų planas sukėlė pagrįstų diskusijų ir abejonių Bendrijos viduje, tačiau plačiau šia tema vengta diskutuoti ir tiesiogiai apkaltinti šalies, taip siekiant nesukelti nesutarimų ir galimo informacijos nutekėjimo į viešumą, kuo neabejotinai pasinaudotų Rusijos propagandos mašina.
Be to, pati Estijos gynybos ministerija pareiškė, kad žiniasklaidą pasiekusioje informacijoje netrūksta melo, o šis nutekėjimas yra „piktavališkas bandymas pakenkti pagalbai Ukrainai ir sąjungininkų vienybei“.
Europinis fondas su kompensacijų išmokomis neskuba, lėšų jau trūksta
Tai, kad Estijai iš ES kompensacijų fondų jau pavyko gauti milžiniškas kompensacijas, stebina ne tik dėl šalies vykdytos „pasipinigavimo“ schemos, bet ir dėl to, kad kol kas fondo lėšos juda gana lėtai.
Šis fondas priklauso vadinamajai Europos taikos priemonei, finansavimo būdui, kuris nėra priklausomas nuo įprasto ES biudžeto[2]. Į šį fondą lėšas moka pačios ES šalys, o kiekvienai jų atstovaujantis komitetas vienbalsiai priima sprendimus, kaip paskirstyti pinigus. Praėjusių metų pabaigoje Bendrija fonde turėjo apie 2,5 mlrd. eurų, skiriamų ES narių išlaidoms Ukrainos paramai padengti.
Tačiau ši suma nėra tokia didelė kaip gali atrodyti, nes jau kurį laiką buvo pastebimas didžiulis valstybių susidomėjimas šiuo kompensacijų mechanizmu. Pavyzdžiui, tik viena Lenkija skyrė Ukrainai daugiau kaip 2 mlrd. eurų vertės ginkluotės. O jau anksčiau Briuselis gavo 600 mln. eurų vertės prašymų dėl kompensacijų: vien tai sudaro maždaug 85 proc. viso fondo biudžeto.
Praėjusiais metais kai kurios ES narės net piktinosi, kad vis dar nesulaukia finansinių kompensacijų. Tuomet Briuselio pareigūnai pabrėžė, kad fondas niekada nebuvo skirtas tam, kad šalims būtų grąžintos visos lėšos, neva kalbama buvo tik apie dalinį kompensavimą. Galiausiai buvo suvokta, kad fondo biudžetas yra tiesiog per menkas.
Šiais metais ES ambasadoriai jau pasiekė preliminarų susitarimą, pagal kurį per ateinančius metus Kijevui bus tiekiama 1 mln. šovinių. Tai nors ir menka, tačiau reikšminga dalis lėšų, kurių ES nereikės kompensuoti šovinius perduodančioms Bendrijos narėms[3].
Tačiau dabar ES pareigūnai toliau siekia susitarti dėl to, kad dar 2 mlrd. eurų būtų panaudoti jau ne tik amunicijos dovanojimui Ukrainai, bet ir bendriems, pačios ES ginklų užsakymams. Tačiau kol kas pavyksta susitarti tik dėl to, kaip užsitikrinti išdalintos ginkluotės kompensavimą, bet ne europinių gynybos pajėgumų atkūrimą.
Bijodama konfrontacijos su Rusija Amerika perduoda prastesnę technikos versiją
Įvairios diskusijos dėl ginkluotės siuntimo ir perdavimo Ukrainai vyksta ne tik ES, bet ir JAV. Neseniai paaiškėjo, kad Amerika Ukrainai ginklus perduoda su ženkliais esminiais apribojimais, pavyzdžiui, iš „Abrams“ tankų išima įslaptintą šarvuotės paketą, į kurį įeina nusodrintas uranas[4].
Gustavas Gresselis, Europos užsienio reikalų tarybos vyresnysis politikos bendradarbis teigia, kad tai, ką daro JAV, nėra kažkas neįprasto, o tam didelę įtaką turi eksporto taisyklės. Tačiau atsižvelgiama ir į galimybę, kad ginklas gali atitekti į priešų rankas.
„Ukrainoje klausiama, kas nutiktų, jei tankas būtų paliktas ir jį paimtų bei išanalizuotų rusai“, – aiškina G. Gresselis.
Ir taip yra ne tik su tankais, bet ir su JAV pagamintomis didelio judrumo artilerijos raketų sistemomis („HIMARS“). Jungtinės Valstijos Ukrainai tiekė raketas, kurių veikimo nuotolis yra apie 80 km, tačiau jos gali būti ir daug galingesnės, galinčios pataikyti į taikinius iki 300 km atstumu.
JAV žiniasklaida skelbė, kad prieš pristatant šias raketų paleidimo sistemas, kariai jas modifikavo taip, kad ilgesnio nuotolio raketos negalėtų būti paleistos. Taip neva pasielgta dėl to, kad JAV vyriausybė užsitikrintų, jog būtų išvengta tiesioginės konfrontacijos su Rusija grėsmės.
Iš tiesų, dar praėjusių metų rugsėjį Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova sakė, kad ilgojo nuotolio raketos būtų „raudona linija, dėl kurios Jungtinės Valstijos taptų konflikto šalimi“.
Tačiau kaip teigia užsienio politikos tyrimų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Stephenas Blankas, įvairių ginklų sistemų apribojimai, susiję su Rusijos baime ir karo eskalavimu, galimai yra perdėti.
„Manau, kad mes per daug bijome, jog Rusija gali eskaluoti situaciją. Nesuprantu, kodėl Rusijos teritorija negali būti atakuojama iš Ukrainos pusės. Juk Rusija pradėjo šį karą ir naikina Ukrainą.“
