- Ekspertai įvertino, kad su turimais gynybiniais pajėgumais Lietuva „neištemptų“ nė dviejų savaičių
- Net ir prie gerų norų tokio finansavimo pasiekti kone neįmanoma
- Problema slypi kitur: kas antras lietuvis nežino, ką darytų prasidėjus neramumams
Ekspertai įvertino, kad su turimais gynybiniais pajėgumais Lietuva „neištemptų“ nė dviejų savaičių
Kol vieni nepritaria jokiam kariniam konfliktui, kiti atrodytų stengiasi jį provokuoti, aiškindami, neva gerai būtų, jei Lietuvą „rusai papultų“. O štai 2020-2024 m. kadencijos metu Lietuvai teko ne kartą susidurti su iššūkiais tiesiogiai – prisiminkime ir neteisėtų migrantų krizę, ir „Belaruskalij“ trąšų tranzitą. Tačiau paaiškėjo, kad su dabartiniais resursais Lietuva toli neitų ir, išties, rusams užpuolus, vos per savaitę didžioji didmiesčių gyventojų dalis veikiausiai jau iškeliautų į dangų (arba į pragarą).
Tarptautinė karybos ekspertų grupė paskelbė savo atlikto tyrimo liūdnus rezultatus – buvo įvertinta, kiek maždaug laiko Lietuva atsilaikytų su savo turimomis pajėgomis ir šalyje jau dislokuotais sąjungininkais, kol atvyktų NATO pastiprinimas, jeigu būtų užpulta Rusijos[1].
Realus laiko tarpas, kurį tektų Lietuvai gintis vienai iki sąjungininkų atvykimo, pasirodo yra dvi savaitės. Tiek laiko tektų išgyventi vieniems ir savo rankomis „atmušinėti“ (ne)kviestus svečius.
Juodžiausio Lietuvai scenarijaus modeliavime dalyvavę ekspertai nustatė, kad planuojami Lietuvos gynybiniai pajėgumai yra nepakankami ir su jais sostinė Vilnius būtų apsuptas jau trečią dieną, o Kaunas – septintąją.
Ir štai, ekspertai padarė išvadas, kad tam tikru atveju Lietuva Rusijos puolimą atremti galėtų. Tik tai kainuotų apie 10 mlrd. eurų kas ketverius metus arba 2,5 mlrd. eurų kasmet. Už juos reikėtų įsigyti „Patriot“ sistemas, tankus, „Apache“ sraigtasparnius ir daugiau „Himars“ raketų sistemų.
Net ir prie gerų norų tokio finansavimo pasiekti kone neįmanoma
Kalbant apie ekspertų nušviestus 2,5 mlrd. eurų, reikalingus skirti per metus žūtbūtiniam Lietuvos išlikimui Rusijos puolimo atveju, tokia suma, bent jau šiai dienai, yra švelniai tariant, nereali.
Šiuo metu aktyviai vyksta diskusijos dėl 3 proc. BVP skyrimo krašto apsaugai. Dar vasaros pradžioje finansų ministrė Gintarė Skaistė pažadėjo, kad jau šiemet finansavimas gynybai pasieksiąs 3 procentus. Kalbant finansine išraiška, tai sudarytų 136 mln. eurų, iš kurių už 51 mln. eurų bus padengti išankstiniai mokėjimai už vidutinio nuotolio oro gynybos sistemas, dar 45 mln. eurų – už mobilaus trumpo nuotolio oro gynybos sistemas bei 40 mln. eurų – už pėstininkų kovos mašinas[2].
Tam pritaria ir krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, dalyvaudamas NATO gynybos ministrų susitikime ir pasiūlęs visoms aljanso šalims draugiškai skirti bent 3 proc. BVP gynybai[4].
Tačiau kai kurie gyventojai, girdintys apie nuolatines karo grėsmes, jau svarsto, kad visai gerai būtų finansavimą padidinti iki 4 proc. BVP. Tam esą pritartų pusė Lietuvos gyventojų[3]. Tiesa, kiek tokia apklausa iš tiesų yra nešališka ir teisinga, kitas klausimas, mat ji buvo atlikta iniciatyvos „4 procentai“ užsakymu.
Problema slypi kitur: kas antras lietuvis nežino, ką darytų prasidėjus neramumams
Galima kaltinti per menką finansavimą, valdžios pagalių kišimą liūtui į nasrus ir visą kitą, bet kas kaltas dėl to, kad prasidėjus karui kas antras lietuvis nė nežinotų kaip elgtis? Juk tuomet visas sukauptas gynybinis arsenalas eitų perniek...
Nepaisant to, kad pastaruosius metus visos pajėgos buvo mestos į tai, kad Lietuva „išdidžiai“ parodytų Rusijai vidurinį pirštą ir galiausiai amsėdama nubėgtų į krūmus, šalyje per tą laiką neliko laiko niekam kitam – net ir ilgalaikių slėptuvių, skirtų pasislėpti civiliams, nespėjusiems sparnų iškelti į Ispaniją ar Graikiją, infrastruktūros kūrimui ir statymui.
Prie viso ko, žinoma, vertėtų pridėti ir visos Europos itin atsargiai vertintą pasiūlymą šalims siųsti savo karius į karą Ukrainoje (taip tiesiogiai tampant sekančiu Rusijos taikiniu), kuriam, žinoma, Lietuva viena pirmųjų norėjo uždegti žalią šviesoforo signalą.
Tiesa, rizika, kad taip gali nutikti – tebėra, mat užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pradėjo raginti Lietuvai į Ukrainą siųsti karius-instruktorius, o prezidentūra ir toliau netaria tam tvirto „ne“, tačiau, anot jos, dabar daug svarbesnis klausimas esą yra saugumo garantijos Ukrainai ir galimybės jai siunčiamą ginkluotę panaudoti prieš Rusijos taikinius.
Atsakymas, matyt, į klausimą paprastas, kad Lietuva, rizikuojanti įžiebti atvirą konfliktą su Rusija, rizikuoja savo pačios išlikimu. Tačiau ar tai gali rūpėti valdžios atstovams, vos prasidėjus karui Ukrainoje įsigijusiems nekilnojamojo turto atokiose Viduržemio jūros salose – vargu.
