Pasikėsinimas į Slovakijos premjerą išgąsdino visą Europą
Trečiadienį pasaulį apskriejo žinia apie tai, jog buvo pašautas Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico. Į jį nusitaikyta buvo Handlovos mieste, kur vyko išvažiuojamasis Slovakijos vyriausybės posėdis.
R. Fico buvo pašautas po posėdžio, lipdamas į automobilį. Į įvykį buvo sureaguota nedelsiant: sužeistas premjeras išgabentas į ligoninę, užpuoliką sulaikė policijos pareigūnai.
Netrukus paaiškėjo, kad šaulys yra 71-erių metų poetas, tačiau kol kas vis dar nežinomos šio išpuolio priežastys, bandoma išsiaiškinti, ar į premjerą R. Fico šaulys taikėsi dėl politinių motyvų.
Medikai skelbia, kad Slovakijos premjero būklė po atliktos operacijos yra „stabili“, tačiau išlieka „labai rimta“, o šoko ištiktoje šalyje bandoma tinkamai reaguoti į šią krizę.
Tuo pat metu pasaulis prisiminė ankstesnius išpuolius prieš politikus. Nors per pastaruosius dešimtmečius pasikėsinimai į Europos šalių vadovus ar kitus aukšto rango pareigūnus fiksuojami labai retai, jų vis dėlto būta.
Deja, bet dauguma jų pasibaigė mirtimis, o kai kuriais atvejais, kaltieji taip ir nebuvo surasti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Vieni nužudymai siejami su politika, kiti – net su mafija
2003 m. rugsėjo 10 d. Švediją sukrėtė šalies užsienio reikalų ministrės Annos Lindh nužudymas. Politikė buvo sužeista peiliu vienoje iš Stokholmo universalinių parduotuvių, kur rinkosi aprangą tą patį vakarą turėjusiems vykti debatams[1]. Buvo likusios vos keturios dienos iki referendumo dėl Švedijos kronos pakeitimo euru.
Švedų politikę užpuolė serbų šeimoje gimęs Mijailo Mijailovič. Jo padarytos žaizdos buvo tokios rimtos, jog kitą rytą politikė mirė Karolinskos universitetinėje ligoninėje, patyrusi vidinį kraujavimą ir nukentėjusi po dūrių peiliu į krūtinę, pilvą, rankas, kepenis, skrandį.
Tuo metu A. Lindh buvo viena ryškiausių Švedijos politikių. 2001 m. pradžioje, kai Švedija pirmininkavo Europos Sąjungai (ES), A. Lindh buvo Europos Sąjungos Tarybos pirmininkė.
Keliaudama su ES atstovais į Šiaurės Makedoniją Kosovo ir Makedonijos krizės metu, ji derėjosi dėl susitarimo, padėjusio išvengti pilietinio karo šalyje.
A. Lindh kritikavo 2003 m. JAV invaziją į Iraką, pasisakė už didesnę pagarbą tarptautinei teisei ir žmogaus teisėms Izraelio bei Palestinos konflikte, norėjo, kad Švedija taptų euro zonos nare.
Jos žudikas M. Mijailovič prisipažino padaręs nusikaltimą, buvo pripažintas kaltu, kali iki gyvos galvos. Nors politikės nužudymas tuo metu nebuvo laikomas politiniu aktu, M. Mijailovič vėliau teigė, kad tuo metu „jautė neapykantą visiems politikams“, tačiau buvo apsvaigęs nuo vaistų, o auką pasirinko tiesiog atsitiktinai.
Tai ne vienintelis mirtinas incidentas Švedijoje. Iki šių dienų vis dar nėra išaiškintas 1986 m. įvykęs ministro pirmininko Olafo Palmės nužudymas. Jis buvo nušautas tiesiog grįždamas iš kino teatro, už kelių kvartalų nuo tos vietos, kur buvo subadyta ir A. Lindh.
O. Palmė buvo Švedijos politikas ir valstybės veikėjas, 1969-1976 m. ir 1982-1986 m. ėjęs Švedijos ministro pirmininko pareigas[2].
Jis siekė, kad Švedija būtų neutrali, neprisijungusi prie NATO ir kitų blokų. Po dekolonizacijos O. Palmė rėmė daugybę išsivadavimo judėjimų, buvo pirmasis Vakarų šalių vyriausybių vadovas, apsilankęs Kuboje po revoliucijos. Jis dažnai kritikuodavo Sovietų Sąjungos ir Amerikos užsienio politiką, reiškė pasipriešinimą imperialistinėms jų ambicijoms, o 1972 m. jis net viešai pasmerkė amerikiečių bombardavimus Hanojuje, lygindamas juos su daugeliu kitų karo nusikaltimų.
Ilgą laiką manyta, kad O. Palmę nužudė šaulys Christeris Petterssonas, anksčiau kalėjęs už netyčinę žmogžudystę. Jis 1989 m. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau tų pačių metų spalį apeliacinis teismas nuosprendį panaikino, motyvuodamas tuo, kad nebuvo rastas nei nužudymo įrankis, nei motyvas.
Tyrimas dėl premjero nužudymo tęsėsi ir vėlesniais dešimtmečiais. 2020 m. Švedijos prokurorai paskelbė, kad yra „pagrįstų įrodymų“, leidžiančių daryti išvadą, jog užpuolikas buvo Stigas Engstromas, kuris galimai nepritarė O. Palmės politikai. Vis dėlto, S. Engstromas mirė 2000 m., tad kaltinimai jam taip ir nebuvo pateikti.
2003 m. kovo 12 d. Belgrade buvo nužudytas ir Serbijos ministras pirmininkas Zoranas Džindžičius. Jis buvo provakarietiškas politikas, 2000 m. vadovavęs autokrato Slobodano Miloševičiaus nuvertimui.
Z. Džindžičius buvo mirtinai sužeistas eidamas į Serbijos vyriausybės pastatą, kuriame turėjo susitikti su vėliau taip pat nužudyta Švedijos užsienio reikalų ministre A. Lindh ir jos kolega Janu O. Karlssonu. Šūvis serbų premjerui pataikė tiesiai į širdį ir beveik iš karto jį nužudė[3].
Per savo politinę karjerą Z. Džindžičius sukaupė daug priešų, ypač dėl to, kad buvo laikomas provakarietišku ir vykdė griežtą politiką organizuoto nusikalstamumo atžvilgiu. 2001 m. jis išdavė S. Miloševičių Tarptautiniam baudžiamajam tribunolui buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), kuriame vėliau buvo nuteistas jau po savo mirties.
Z. Džindžičiaus žmogžudystę suorganizavo ir suplanavo Dušanas Spasojevičius ir Miloradas Ulemekas. Pastarasis buvo Specialiųjų operacijų padalinio (JSO), kurį dešimtajame dešimtmetyje įkūrė S. Miloševičiaus slaptoji tarnyba (SDB) ir kuris buvo naudojamas specialiosioms operacijoms Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kosove, taip pat S. Miloševičiaus politiniams oponentams šalinti, vadas.
Jis taip pat buvo susijęs su įtakingu Serbijos mafijos klanu. Vėliau sučiuptas žudikas Zvezdanas Jovanovičius teigė, kad nužudė Z. Džindžičių, norėdamas atkurti S. Miloševičiui palankią vyriausybę.
Į politikus buvo taikomasi ir Lietuvoje
Galbūt tai žino nedaugelis, tačiau net ir Lietuvoje būta kėsinimosi nužudyti reikšmingus politinio ir visuomeninio gyvenimo veikėjus. Tiesa, daugelis tokių atvejų yra labai seni.
Vienas tokių, susijęs su Juozu Puricku, Lietuvos diplomatu, politiku, rašytoju ir žurnalistu. 1920 m. jis tapo užsienio reikalų ministru, o 1921 m. į jį ir buvo pasikėsinta. Į J. Purickį 1921 m. birželio 19 d. šovė neišaiškintas asmuo, nusiteikęs prieš derybas dėl Paulo Hymanso Tautų Sąjungoje pristatyto projekto. Pats J. Purickis aktyviai palaikė P. Hymanso projektą[4].
J. Purickis mirties išvengė, o vėliau buvo diskutuota, kad į jį galbūt šovė jo konkurentas užsienio reikalų ministro poste Augustinas Voldemaras.
Nors istorikai neatmeta, kad A. Voldemaras tikrai galėjo pakurstyti tokias jėgas, kurios įvykdė pasikėsinimą, vėliau pasikėsinta buvo ir į šį politiką.
1929 m. gegužės 6 d. į A. Voldemarą, tuometinį premjerą, buvo pasikėsinta, taip pat ginklu. Politikas, drauge su žmona ir sunėnu bei savo palyda ėjo į Aleksandro Glazunovo koncertą Valstybės teatre. Užpuolikai į premjerą ir jo palydą iš nugaros paleido septynis ar daugiau šūvių, vėliau pasikėsinimo vietoje rastos ir dvi nesprogusios nedidelės granatos.
Įvykio metu nušautas A. Voldemarą pridengęs adjutantas Pranas Gudynas, sužalota A. Voldemaro žmona, sūnėnas[5]. Pasikėsinimo vykdytojai iš įvykio vietos paspruko nepastebėti, o vėliau policija suėmė su pasikėsinimu tariamai susijusius studentus ateitininkus.
Jau gerokai vėlesniais laikais, apie galimą pasikėsinimą į gyvybę kalbėta ir apkaltos būdu iš posto nuversto prezidento Rolando Pakso atveju. Jis, kaip aistringas lakūnas, ne kartą teigė susidūręs su techniniais trikdžiais savo valdomuose orlaiviuose.
Pats R. Paksas yra teigęs, kad tuomet, kai jam teko skraidinti Europos plėtros komisarą, būtent tas lėktuvas po kelių valandų nukrito, o technikai niekada taip ir nerado to priežasčių. Buvęs Lietuvos prezidentas yra pareiškęs, kad sutapimų logika duoda pagrindo galvoti, kad kažkas galėjo būti daroma specialiai[6].
