Europoje sparčiai naikinama pramonė
Deindustrializacija – tai socialinių ir ekonominių pokyčių procesas, kurį sukelia pramonės pajėgumų ar veiklos, ypač sunkiosios ar apdirbamosios pramonės panaikinimas ar sumažinimas šalyje ar dalyje šalies regionų[1].
Jei industrializacija siejama su XVIII a., tai masinės deindustrializacijos apraiškų galime išvysti dabartinėje Europoje.
Įdomu, kad dar 1945 m. išleistoje knygoje „Vokietija – mūsų problema“ Amerikos iždo sekretorius Henry Morgenthau, kurio abu tėvai buvo gimę Vokietijoje, pateikė pasiūlymą iš pokario Vokietijos atimti pramonę ir paversti ją žemės ūkio ekonomika[2].
Radikali mintis turėjo įtakos sąjungininkų planams okupuoti Vokietiją, tačiau taip ir nebuvo įgyvendinta. Iki šiol. Tačiau dabar, praėjus beveik 80 metų, galime išvysti apraiškas to, ką pasiekti troško H. Morgenthau. Ir nors dėl dabartinės krizės Europoje dauguma kaltina karą iniciavusią Rusiją, JAV ir vėl nelieka istorijos paraštėse.
Puse lūpų kalbama apie tai, kad Europoje kilusi energijos krizė ir dėl sunkumų nykstanti pramonė yra ne kas kita kaip sumanaus JAV plano dalis.
Vieni svarsto, kad tokiu būdu JAV siekia sumenkinti „partnerės“ Europos viltis kada nors tapti labiau nepriklausoma nuo JAV, kiti mano, kad pati JAV siekia deindustrializuoti savo šalį, o Europa naudojasi tarsi pavyzdžiu.
Vokietija diktuoja nemalonias tendencijas
Vokietijos pramonę, kuri yra ketvirta pagal dydį pasaulio ekonomika, pirma Europos Sąjungoje (ES) ir trečia pagal eksportą, Ukrainoje siautėjantis karas pastūmėjo ties bedugnės kraštu.
Tuo pat metu didžiausia Vokietijos prekybos partnerė Kinija, kuri pernai nupirko Vokietijos prekių už 100 mlrd. eurų, įskaitant automobilius, medicinos įrangą ir chemikalus, taip pat susiduria su savais iššūkiais.
Nacionalinis verslo modelis, iš dalies paremtas pigia energija iš vienos autokratijos ir didele paklausa iš kitos, patiria rimtą išbandymą, o Vokietija, įprastai diktuojanti ekonomines madas žemyne, paskui save vedasi ir kitas Europos šalis.
Vokietija, plačiai žinoma kaip Europos pramonės galiūnė, šiuo metu pirmauja žemyne pagal nerimą keliančią naują tendenciją – sparčią deindustrializaciją.
Deindustrializacijos pasekmės senajam žemynui gali būti labai nemalonios.
„Mūsų pramonės esmei iškilo grėsmė,“ – praėjusį mėnesį įspėjo Vokietijos pramonės asociacijos vadovas Siegfriedas Russwurmas. Pasak jo, situacija daugeliui įmonių atrodo „toksiška“[3].
O per globalizuotas tiekimo grandines, „toksiška“ situacija gali išplisti į kitas pramoninio pasaulio šalis, kurios labai priklauso nuo Vokietijos gamintojų.
Didžiausia Vokietijos kaip ir kitų šalių problema – sparčiai kylančios energijos kainos
Šiuo metu didžiausia Vokietijos pramonės problema – sparčiai augančios energijos kainos. Elektros kaina kitiems metams jau padidėjo 15 kartų, o dujų kaina – 10 kartų. Liepos mėnesį pramonė sunaudojo 21 proc. mažiau dujų nei tą patį praėjusių metų mėnesį.
Rekordiškai didelės gamtinių dujų kainos verčia sunkiąją pramonę užsidaryti arba stipriai apriboti gamybą.
Vadinamasis Vokietijos „Mittelstand“ – vidutinio dydžio įmonių, sudarančių jos ekonominės galios pagrindą[4], rinkinys griūva dėl siaubingų sprendimų, kuriuos dešimtmečiais priiminėjo klimatu besirūpinantys politikai, dabar patys įžvelgiantys problemą.
„Tai nėra gera žinia. Tai gali reikšti, kad atitinkamos pramonės šakos ne tik restruktūrizuojamos, bet ir patiria lūžį – struktūrinį lūžį, kuris vyksta esant didžiuliam spaudimui,“– sakė Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas, komentuodamas sudėtingą savo šalies padėtį.
Šiandien jau akivaizdu, kad Vokietijos pramonė rodo sumažėjusius gamybos apimčių rodiklius, o labiausiai nukentėjo mažesnės įmonės.
Liepos mėnesį atliktos „Andersch“ konsultacinės bendrovės apklausos, kurioje dalyvavo 100 vidutinio dydžio Vokietijos „Mittelstand“ įmonių, duomenimis, mažesnės įmonės patiria daugiau sunkumų nei didesnės.
Mazesnese nei 1000 darbuotoju imonese atsaukti uzsakymai, o didesnese nei 1000 tai padare tik 11 proc?
Ketvirtadalis įmonių, kuriose dirba mažiau nei 1 000 darbuotojų, jau atšaukė arba atsisakė užsakymų arba planuoja tai padaryti. Apie 11 proc. įmonių, kuriose dirba daugiau nei 1 000 darbuotojų taip pat tai jau padarė.
Daugiau 10 000 duonos gamintojų patiria sunkumų, su kuriais nebuvo susidurta nuo pokario laikų. Verslams reikia elektros, dujų, o jų kainos – neįkandamos net vidutinėms įmonėms, ką jau kalbėti apie mažus šeimos verslus.
Didesni energetikos verslai, pavyzdžiui, chemijos ar plieno, susiduria su panašiai sunkia padėtimi, kurią dar labiau apsunkina būtinybė konkuruoti su konkurentais kitose šalyse, kur energijos kaina yra mažesnė.
Pavyzdžiui, chemijos milžinė „Basf“, kuri gamtines dujas naudoja ir energijai, ir žaliavoms gaminti, jau sumažino gamybą ir planuoja ją dar labiau sumažinti. Žymiai geresnėje padėtyje yra didelės tarptautinės bendrovės, kurios dažnai turi gamyklas kitose šalyse, kur energija yra pigesnė.
Pramonės analitikų teigimu, Europa jau prarado bent pusę amoniako gamybos ir trečdalį azoto trąšų gamybos dėl itin aukštų dujų kainų. Amoniakas ir azoto trąšos gaunami iš gamtinių dujų „Haber-Boscho“ proceso metu[5].
Maždaug pusė Europos aliuminio ir cinko lydymo gamyklų buvo uždarytos. Rusijos sprendimas dar kartą sustabdyti dujų tiekimą, šį kartą trims dienoms, neabejotinai įtikins dar daugiau didelių ir mažų gamyklų uždaryti duris, situaciją dar sudėtingesnę galimai padarys ir problemos dėl „Nord Stream“ dujotiekio.
Beveik neabejotina, kad, didėjant energijos normavimui ir vykstant nuolatiniam elektros energijos tiekimo nutraukimui, bus uždaryta ir daugiau gamyklų, tačiau pagrindinis klausimas – ar jos kada nors vėl pradės veikti?
Europa negali išgyventi be pramonės?
Beveik neabejotina, kad artimiausiais mėnesiais ir net metais dar daugiau Vokietijos ir visos Europos gamyklų užsidarys ar stipriai apribos gamybą. Tikėtina, kad dalis jų daugiau niekuomet ir neatsidarys.
Tiesa, žinomas aplinkosaugos ekonomistas Richardas Tolas mano, kad gamyklų uždarymas yra laikinas, nes, pasak jo, šių prekių paklausa vėl atsiras. Tačiau jo optimizmas yra santūrus.
„Jei energijos kainos Europoje mėnesius ir metus bus daug didesnės nei kitur, gamyba Europoje bus uždaryta, o produktai importuojami,“ – sakė R. Tolas.
Benny Peiseris, organizacijos „Net Zero Watch“ direktorius, nusiteikęs pesimistiškiau. Jis mano, kad ilgalaikė deindustrializacija kelia rimtą pavojų, ypač atsižvelgiant į Europos ir pasaulio elito įsipareigojimą vykdyti klimato politiką, dėl kurios pirmiausia ir kilo ši energetikos krizė.
„Politinis elitas visiškai neigia tai. Jie meldžiasi, kad tai būtų trumpalaikė problema, bet taip yra todėl, kad jie nesupranta, ką padarė su energijos rinka,“ – teigia B. Peiseris.
Bene didžiausia problema yra tai, kad dabar pastebima vadinamoji deindustrializacija užgožia kelerių paskutinių metų Vakarų išsivysčiusių šalių pastangas atkurti savo pramonę.
Keletą dešimtmečių Vakarų pasaulyje vyravo bendra tendencija, kad didėja tretinės pramonės, įskaitant finansų ir paslaugų sektorių, dalis. Kai kurios šalys dėl globalizacijos ir didėjančių gamybos sąnaudų sąmoningai perkėlė savo gamybos pramonę į užsienį.
XXI a. pradžioje daugelis išsivysčiusių šalių vis dažniau kėlė „reindustrializacijos“ tikslą. Dabar Europa su Vokietija priešakyje grįžta į viduramžių laikus[6].
Ankstesnius tikslus reikia pamiršti. Siekiama išgyventi šaltą žiemą, apšildyti namus, o jei pavyks – išlaikyti ir ilgai puoselėtus verslus.
Tačiau dėl Rusijos ir Ukrainos karo smarkiai išaugusios elektros energijos bei dujų kainos, o kartu, ir politikų aplaidumas, žemyno pramonei piešia tik patį juodžiausią scenarijų.
Atvirame laiške ES vadovams, įskaitant Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen, Europos pramonės asociacija „Eurometaux“ išreiškė susirūpinimą dėl didėjančios Europos energetikos krizės, keliančios „egzistencinę grėsmę“ pramonei, ir paragino ES ir valstybių narių vadovus „imtis neatidėliotinų veiksmų, kad išsaugotų savo strategines elektros energijai imlias pramonės šakas ir užkirstų kelią nuolatiniam darbo vietų praradimui“[7].
Neigia JAV įtaką, bet ši situacija neabejotinai pasinaudos
Ar Briuselio pareigūnai įsiklausys į pramonės atstovų prašymus – abejojama. O tai reiškia, kad karo padariniai bus jaučiami ne tik pačioje Ukrainoje, bet visame žemyne.
Be to, kai didėjanti Europos deindustrializacija taps realybe, JAV gali bandyti pasinaudoti šia tendencija ir ją skatinti, nes JAV taps lengvatine Europos pramonės įmonių, nusprendusių palikti žemyną, paskirties vieta.
Tai reiškia, kad ne kartą konfliktus pastūmėjusios valstijos, kaip ir dažnu atveju, iš šios situacijos išeis kaip laimėtojos[8].
Tiesa, deindustrializacijos užuomazgos JAV jau pastebimos. Bendra Amerikos deindustrializacijos tendencija akivaizdi iš pagrindinių nacionalinių darbo duomenų[9].
Bendras darbo vietų skaičius apdirbamojoje pramonėje pasiekė aukščiausią lygį 1943 m. pabaigoje, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, vėliau šaliai demobilizuojantis po karo, sumažėjo iki prieškarinio lygio, po to nuolat augo iki septintojo dešimtmečio pradžios, po to darbo vietų augimas sustojo ir galiausiai pasiekė aukščiausią lygį 1979 m., kai pradėjo lėtai mažėti ir tęsėsi iki 2000 m.
Kadangi pramonė Amerikoje buvo labai regioninis, o dažnai net atskirų miestų ekonomikos organizavimo būdas, Amerikos deindustrializacija taip pat tapo regioniniu procesu.
Šiandien JAV miestus kamuoja chaotiškos deindustrializacijos padariniai, o darbininkų klasei tenka didžiausia tokio nuosmukio našta – skurdas, ilgalaikis nedarbas, socialinė disfunkcija ir nusikalstamumas.
