Europos politikai turėjo artėjančio karo nuojautą
Ar gali būti, kad Europos Sąjungos (ES) ir Vakarų vadovai žinojo, kad Ukraina kariaus plataus masto karą su Rusija, bet net ir žinodami tai, ignoravo pavojaus ženklus ir artėjančiai grėsmei nesirengė nei saugumo, nei energetine ar finansų prasme?
Vakarų pareigūnai galimai numatė, kad Rusija vis dėlto veršis tolyn į Ukrainą ir galbūt net žinojo, kad šaliai teks taikyti sankcijas. Vis dėlto, kalbėdami apie diplomatinę įtampos deeskalaciją ir ryšių palaikymą, jie visiškai pamiršo sumažinti savo šalių priklausomybę nuo rusiškų energetikos šaltinių ar perspėti verslą pasitraukti iš šios šalies.
Būtent apie tai, kad apie karą žinota jau seniai, prabilo dabar jau buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri užsiminė, kad Minsko susitarimai buvo sudaryti tik tam, kad būtų galima laimėti laiko ir padėti Ukrainai pasiruošti karui su Rusija.
Tai supykdė tiek Vladimirą Putiną, kuris dabar jau abejoja, ar kada galės pasitikėti Vakarais, tiek Baltarusijos pusę, pareiškusią, kad tokie A. Merkel teiginiai yra visiškas melas. O eiliniai europiečiai yra palikti kvestionuoti, ar dabar patiriamo sunkmečio buvo galima išvengti, jei tik žemyno politikai būtų atvertę visas savojo žaidimo kortas.
A. Merkel pareiškė, kad Minsko susitarimais buvo siekiama laimėti laiko Ukrainai
Interviu „Zeit online“ metu buvusi Vokietijos kanclerė A. Merkel pareiškė, kad vadinamasis Minsko susitarimas buvo sudarytas tik tam, kad Ukraina turėtų laiko apsiginkluoti ir pasirengti karui su Rusija.
„Ir 2014 m. Minsko susitarimas buvo bandymas suteikti Ukrainai laiko. Ji taip pat pasinaudojo šiuo laiku, kad sustiprintų savo pajėgas, kaip galima matyti šiandien. 2015 m. pradžioje, V. Putinas galėjo lengvai užvaldyti Ukrainą. Ir labai abejoju, ar NATO valstybės tada būtų galėjusios padaryti tiek daug, kiek daro dabar, kad padėtų Ukrainai,“ – teigia A. Merkel[1].
Buvusi kanclerė kaltina save, kad po 2014 m. nepakankamai stengėsi dėl geresnės Vokietijos ginkluotųjų pajėgų parengties ir pareiškė, kad turėjo greičiau reaguoti į Rusijos agresyvumą. Kita vertus, A. Merkel vis dar gina savo tuometinius sprendimus Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu, pavyzdžiui, Minsko taikos susitarimo sudarymą[2].
„Tai buvo bandymas užkirsti kelią būtent tokiam karui. Tai, kad nepavyko, nereiškia, kad bandymai buvo neteisingi“, – pridūrė ji.
Politikai apie karo grėsmę žinojo ne vienerius metus, tačiau jam nesiruošė
A. Merkel komentarai atskleidžia, kad didelio masto karo nuojauta vyravo dar tuomet, kai Maskva savo kariuomenę pasiuntė į Donecką ir Luhanską. Vis dėlto, tuomet apie verslų pasitraukimą iš agresyviai nusiteikusios Rusijos ar energetinę nepriklausomybę nuo jos, kalbėta nebuvo. Priešingai, energetiniai santykiai tarp ES ir Rusijos tapo dar glaudesni, nepaisant Baltijos šalių perspėjimų apie regione kylančią grėsmę.
Tai reiškia, kad ekonominio ir energetinio šoko, kurį Europa patyrė dėl Rusijos invazijos ir vėliau pritaikytų sankcijų, buvo galima išvengti. Juk tiesioginis Rusijos ir Ukrainos karo poveikis sustabdė po pandemijos sparčiai atsigaunančią ES ekonomiką, iš dalies sukėlė naują tiekimo grandinės krizę ir grėsmę visam bloko finansiniam stabilumui.
Ekonomistas Nourielis Roubini mano, kad karo ekonominiai ir finansiniai padariniai Europoje gali sukelti geopolitinę depresiją ir sugrįžimą prie 1970-ųjų metų stagfliacijos[3].
O pagrindinė grėsmė yra būtent energijos kainų šuolis, kai dėl geopolitinio naivumo ir nepakankamai į saugumą orientuotos politikos Europa tapo priklausoma nuo Rusijos. Tuo pat metu Europa turi priimti didžiausius nuo Antrojo pasaulinio karo laikų pabėgėlių srautus iš Ukrainos. Saugumo perspektyvų pasikeitimas taip pat verčia iš naujo investuoti į gynybą, o tai yra didelė našta viešiesiems finansams. O Vakarų finansinės ir prekybos sankcijos Rusijai tikriausiai pertvarkys pasaulio ekonominius santykius.
Visų šių pokyčių buvo galima išvengti, tačiau Europos politikai, numanydami, kad karas į Europą tikrai sugrįš, ne vienerius metus tai slėpė, tikėtina, tiek nuo daug žemesnio rango kolegų, tiek nuo verslo kompanijų, eilinių piliečių. Jeigu vasario 24 d. Rusijos invazija į Ukraina daugeliui buvo sukrečianti, Europos lyderiams tai galėjo būti tik ženklas, kad pasirengimo laikotarpis yra baigtas ir atėjo metas karui.
V. Putiną papiktino A. Merkel komentarai apie Minsko susitarimą
Penktadienį Kirgizijos sostinėje po Eurazijos ekonominės sąjungos aukščiausiojo lygio susitikimo Rusijos prezidentas V. Putinas kalbėjosi su žurnalistais. Tarp jo aptartų temų buvo ir naujausi buvusios Vokietijos kanclerės atviravimai.
V. Putinui Vokietijos kanclerės Angelos Merkel prisipažinimas – kad Minsko susitarimų tikslas buvo „laimėti laiko“ Ukrainai – pasirodė netikėtas ir nuviliantis, tačiau jis sakė, kad tai reiškia tik tai, jog sprendimas pradėti specialią karinę operaciją buvo teisingas.
„Jų esmė buvo tik aprūpinti Ukrainą ginklais ir paruošti ją karo veiksmams. Mes tai matome. Atvirai kalbant, galbūt tai supratome per vėlai ir galbūt reikėjo visa tai pradėti anksčiau“, – sakė V. Putinas[4].
V. Putino teigimu, nors jis žinojo, kad Ukraina neketina įgyvendinti susitarimų, buvo manyta, kad kiti to proceso dalyviai yra sąžiningi.
„Apgaulė dėl Minsko dabar kelia pasitikėjimo klausimą“, – sakė V. Putinas, pažymėdamas, kad šiuo metu pasitikėjimas yra „beveik lygus nuliui“.
Rusijos prezidentas taip pat teigė, kad tikrasis klausimas dabar yra tas, ar derybos dėl ko nors su kuo nors apskritai įmanomos ir kas garantuotų bet kokį galimą susitarimą.
„Galiausiai derybos turės vykti. Esame joms pasirengę, tai sakiau daug kartų. Tačiau tai verčia mus susimąstyti, su kuo mes turime reikalų“, – sakė V. Putinas.
Baltarusija kaltina Vokietiją melu
A. Merkel pareiškimą apie Minsko susitarimą Baltarusija interpretavo kaip reklaminį triuką ir teigia, kad tai yra melas ir oportunizmas. Baltarusijos liberalų demokratų partijos (LDPB) pirmininkas, Nacionalinės Asamblėjos Atstovų rūmų narys Olegas Gaidukevičius atskleidė, kad Baltarusijos prezidentas įvertino buvusios Vokietijos kanclerės pareiškimą apie Minsko susitarimus ir pareiškė, kad A. Merkel žodžiai yra melas[5].
„Iš tikrųjų, kai buvo pasirašyti Minsko susitarimai, A. Merkel atstovavo Vokietijai, kuri turėjo tam tikrą suverenitetą, priešingai nei dabartinė Vokietija, kuri yra visiškai pavaldi Jungtinėms Valstijoms. Tuomet ji kalbėjo visiškai kitokius dalykus. Ji sakė, kad karo nereikia, kad reikia taikos. Ir aš esu įsitikinęs, kad šie jos pareiškimai buvo daug teisingesni. Dabar ji neturi valios, drąsos pasakyti tiesą, kad ši politika yra neteisinga, ji griauna Europos Sąjungą. Jei ji būtų tai pasakiusi, būtų sulaukusi daug daugiau pagarbos. Vietoj to ji pasirinko prisitaikyti prie esamos padėties. Ji pateisino praktiškai viską, ką daro Vokietija ir visa ES, kad sunaikintų Europą, ir palaikė karą“, – sakė parlamento narys.
Minsko susitarimu buvo numatytas visiškas ugnies nutraukimas
Minsko susitarimai apima 11-lika taikos plano įgyvendinimo punktų. Pirmasis ir esminis jų buvo nedelsiamas ir visiškas ugnies nutraukimas Ukrainoje[6].
Susitarimu taip pat buvo numatyta atitraukti ginkluotę ir sukurti saugumo zoną, užtikrinti efektyvų ugnies nutraukimo ir ginkluotės atitraukimo monitoringo procesą, pradėti dialogą apie vietos valdžios rinkimus vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose pagal Ukrainos įstatymus ir apie būsimą šių rajonų ypatingąjį statusą, atkurti Ukrainos ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų socialinius ir ekonominius ryšius.
Taip pat numatyta amnestija visiems dalyvavusiems kovos veiksmuose bei belaisvių apsikeitimas, sąlygų humanitarinei pagalbai gauti suteikimas, visiškas Ukrainos valdžios sienos su Rusija kontrolės visoje konflikto zonoje atgavimas.
Numatyta, kad stebint ESBO atstovams bus išvestos visas rusų pajėgos ir samdiniai iš Ukrainos teritorijos, neteisėtos grupės nuginkluotos, o Ukraina 2015 m. pabaigoje priims naują Ukrainos Konstituciją, kurioje numatyta decentralizacija bei ypatingas statusas atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams.
