ES pinigai: kas yra didžiausios „donorės“ ir europinės naudos gavėjos?

ES biudžetas: bendros pajamos ir skirtinga nauda narėms

Europos Sąjungos (ES) biudžetas yra gana unikalus. Jis finansuojamas ne iš nacionalinių mokesčių, o iš bendrų ES pajamų, kurias sudaro valstybių narių įnašai pagal jų BVP ir PVM pajamas, importo muitai prekėms iš trečiųjų šalių, baudos ir kitos ES pajamos.

ES biudžetas yra paskirstomas taip, kad būtų finansuojamos programos, projektai ir iniciatyvos, kurios naudingos visoms šalims-narėms.

Lėšos paskirstomos per įvairias finansavimo programas, o pagrindinės finansavimo sritys yra: sanglaudos politika, bendroji žemės ūkio politika, mokslas, tyrimai ir inovacijos, švietimas ir jaunimo programos, klimatas ir aplinkosauga bei parama mažiau išsivysčiusioms šalims-narėms.

Kalbant apie pastarąjį aspektą, narės, kurių ekonomika yra silpnesnė, pvz., rytinės ir pietinės ES šalys, gauna didesnę ES biudžeto dalį. Tokia tvarka nustatoma pagal BVP vienam gyventojui, nedarbo lygį, socialinės ir ekonominės plėtros poreikius.

Kitaip tariant, kiekviena ES šalis gauna lėšas pagal savo poreikius, galimybes, pateiktus projektus ir bendrą strateginį ES planavimą.

Pavyzdžiui, Lietuva 2021–2027 m. laikotarpiui iš ES biudžeto gavo apie 14,5 mlrd. eurų, daugiausia sanglaudos politikai ir žemės ūkiui. Savo ruožtu Lenkija – viena didžiausių ES paramos gavėjų – gavo virš 75 mlrd. eurų. Kaip šiuo aspektu atrodo kitos ES narės?

Vakarų Europa moka, Rytų šalys susirenka

Oficialiai yra teigiama, kad ES suteikia galimybę šalims-narėms kartu pasiekti daugiau, nei jos galėtų pasiekti veikdamos atskirai, tačiau tokiu atveju, visos valstybės-narės prisideda prie ES biudžeto, kartu ir gauna lėšų iš jo.

Kai kurios ES šalys yra akivaizdžiausios įmokų mokėtojos ir sumoka daugiau, nei gauna atgal; kitos yra grynosios gavėjos, gaunančios daugiau, nei įneša. Pastebima, kad turtingesnės Vakarų ir Šiaurės Europos šalys į ES biudžetą daugiausia sumoka, o Vidurio ir Rytų Europos šalys daugiausia gauna^[1].

Europos Komisijos (EK) duomenimis, 2023 m. į ES biudžetą daugiausia sumokėjo: Vokietija – 33,8 mlrd. eurų, Prancūzija – 25,8 mlrd. eurų, Italija – 18,8 mlrd. eurų ir Ispanija – 13,6 mlrd. eurų. 

Tačiau 2023 m. net devynios šalys į ES biudžetą sunešė mažiau nei 1 mlrd. eurų, o mažiausiai sumokėjo Malta – vos 112 mln. eurų, Kipras – 259 mln. eurų ir Estija – 355 mln. eurų. Lietuva šiuo aspektu yra šešta nuo galo: sumokėjo 668 mln. eurų.

Tarp didžiausių ES paramos gavėjų, į penketuką kartu su ES „didžiuoju ketvertu“ – Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija – pateko ir Lenkija. Prancūzija gavo 16,5 mlrd. eurų, o po jos ir eina Lenkija, gavusi 14,1 mlrd. eurų. Vokietija gavo 14 mlrd. eurų, Italija – 12,8 mlrd. eurų, o Ispanija – 12,1 mlrd. eurų.

Žemiausiai esančios trys šalys iš ES biudžeto gavo mažiau nei 1 mlrd. eurų: tai yra Malta, su 277 mln. eurų, Kipras, gavęs 393 mln. eurų, ir Slovėnija, su 952 mln. eurų. Palyginimui, Lietuva iš ES gavo 2,2 mlrd. eurų. Mūsų kaimynė Latvija – 1,4 mlrd., o Estija – 1,1 mlrd. eurų.

Tokia statistika reiškia, kad dešimt ES šalių yra grynosios biudžeto mokėtojos, o net 17 jų – grynosios naudos gavėjos.

Šalys, kurios į ES biudžetą įnešė daugiau nei gavo, yra: Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Italija, Švedija, Ispanija, Austrija, Airija, Danija, Suomija.

Didžiausia grynoji paramos gavėja buvo Lenkija, toliau rikiuojasi Rumunija, Belgija, Vengrija ir Graikija.

Turtingosios Vakarų Europos šalys remia Rytų Europą, tačiau kokia to nauda?

Grynosios ES biudžeto įmokų mokėtojos daugiausia yra turtingesnės Vakarų ir Šiaurės Europos šalys, o grynosios gavėjos – daugiausia Vidurio ir Rytų Europos šalys, į bloką prisijungios 2004 m. ar 2007 m. Išskyrus Belgiją ir Liuksemburgą, geografinis pasiskirstymas taip pat atskleidžia Rytų ir Vakarų ekonominę atskirtį, net ir po kelių dešimtmečių nuo integracijos pradžios.

Taip pat, situacija parodo, kokią naudą iš ES plėtros gali gauti rytinės šalys. Lenkija iš visų rytinių ES valstybių-narių, įstojusių į ES nuo 2004 m., gavo daugiausia naudos iš Bendrijos. Per šį laikotarpį jos ekonomika taip pat augo kaip trečia sparčiausiai tarp visų ES šalių^[2].

Lenkijos realusis BVP 2004-2022 m. padvigubėjo. Tai buvo daugiau nei bet kurios kitos į ES įstojusios Vidurio ir Rytų Europos šalies. Rumunija taip pat užfiksavo antrą didžiausią augimą, kuris siekia net 80 proc. Tuo tarpu Lenkijos kaimynėse Slovakijoje, Lietuvoje ir Čekijoje augimas siekė atitinkamai 78 proc. , 74 proc. ir 51 proc. Per tą patį laikotarpį visos ES BVP padidėjo 27 proc.

Tačiau EK pabrėžia, kad kai kurie skaičiai neatspindi dalyvavimo bendroje ES veikloje, to privalumų ar ES biudžeto pridėtinės vertės.

Išlaidos, kurios, atrodo, tenka tik vienai valstybei narei, gali būti naudingos kelioms ar visoms valstybėms narėms, nes ES išlaidos turi didelį šalutinį poveikį. Išlaidos taip pat gali būti skirtos Europos viešosioms gėrybėms, kurioms reikia bendro finansavimo.

EK teigimu, ES biudžetas visų pirma yra investicijų priemonė, papildanti nacionalinius biudžetus. Pagrindinis jo tikslas YRA skatinti ekonomikos augimą ir didinti konkurencingumą ne viename konkrečiame regione, bet visoje ES.

Turtingos Vakarų Europos šalys dažnai gali būti vaizduojamos kaip itin dosnios, padedančios savo skurdesnėms rytinėms kaimynėms, kurios priklauso nuo ES subsidijų ir vadinamųjų ES „grynųjų mokėtojų“. Kai kuriais atvejais, dėl to Vakaruose įsivyrauja naratyvas, kad šios Rytų šalys yra nedėkingoss pagalbos gavėjos: pavyzdžiui, yra atkreipiamas dėmesys į euroskeptišką šių šalių lyderių retoriką ir pan., nors euroskeptiškumas gali vyrauti ir vakarietiškose šalyse^[3].

Iš tiesų, tam tikrą finansinę naudą Bendrijoje gauna visi. Kai Rytų Europos šalys pradėjo stoti į ES, buvo sudarytas susitarimas. Rytų šalių vyriausybės sutiko panaikinti prekybos kliūtis, kad Vakarų bendrovės galėtų naudotis didžiuliais vartotojų ištekliais, nekantriai laukiančiais, kada galės pasinaudoti nauju kapitalistiniu gyvenimo būdu. Mainais už tai Vakarų vyriausybės pažadėjo pervesti ES pinigus į Rytus, kad buvęs sovietinis blokas galėtų sukurti infrastruktūrą, kurios jam labai reikėjo.

Investicijos plūstelėjo, o Vakarų įmonės užėmė gerą dalį visų Rytų ekonomikos sektorių. Dėl to į Rytų namų ūkius pateko pažangios vartojimo prekės. Tai buvo laikoma sėkme ES sanglaudos politikoje: Rytai ėmė lygiuotis į likusią Europą, tačiau šios raidos laimėtojos vis dar laikomos ir Vakarų Europos šalys, atradusios naujas rinkas ir milijonus piliečių, besistengiančių prisijaukinti vakarietišką gyvenimo būdą.