Egiptą ir Gazos Ruožą skiria sunkiai įveikiamas apsaugos barjeras
Po praėjusių metų spalio 7 d. įvykusio „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį, įtampa regione ženkliai išaugo, prasidėjo kariniai veiksmai, kurie tebevyksta iki šiol. Savo ruožtu su Gazos Ruožu siena besidalinantis Egiptas, bijantis milžiniškų nuo karo bėgančių palestiniečių srautų, ėmėsi dar labiau įtvirtinti pasienį.
Teritorija aplink pasienį pradėta valyti vasario pradžioje, aplink ją statomos sutvirtintos sienos atkarpos.
Vasario 14 d. palydovinėse nuotraukose buvo matyti apie 0,8 km sienos, tačiau vėliau buvo fiksuota jau daugiau kaip 4 km sienos. Šis pasienio ruožas įtvirtintas ir kelių aukštų spygliuota viela, mūriniais įtvirtinimais bei blokadomis[1].
Remiantis palydovinėse nuotraukose matomais vaizdais, galima pastebėti, kad siena ir toliau yra tvirtinama: matyti palei kelią šalia išvalytos pasienio zonos, jose išsidėsčiusios statybinės transporto priemonės.
Sinajaus žmogaus teisių fondo narių paskelbtose nuotraukose ir vaizdo įrašuose taip pat matyti, kad vyksta statybos darbai. Kitoje filmuotoje medžiagoje matyti, kaip vietovėje statomas aptvaras su septynių metrų aukščio sienomis. Fondo ataskaitoje taip pat cituojamas apie tai informuotas šaltinis, teigiantis, kad statybos vykdomos siekiant priimti pabėgėlius iš Gazos Ruožo masinio gyventojų išvykimo atveju.
Dienraštis „The Wall Street Journal“ anksčiau patvirtino Egipto pareigūnų ir saugumo analitikų pranešimus, jog statomas 20,7 kv. km ploto aptvaras, kuris gali sutalpinti daugiau nei 100 000 žmonių[2].
Egiptas bando išlaikyti neutralią poziciją ir į karą nesivelia
Prasidėjus naujam Palestinos ir Izraelio karo etapui, Egiptas nuolat teigė, kad nesirengia atidaryti savo sienos palestiniečiams pabėgėliams. Tokios pozicijos Egiptas laikėsi iš dalies dėl to, kad nenori atrodyti prisidėjęs prie didelio masto palestiniečių perkėlimo, taip pat dėl ekonominių ir saugumo sumetimų.
Be to, Egipto pareigūnai ne kartą išreiškė susirūpinimą, kad Izraelio veiksmai gali priversti milijonus palestiniečių bandyti bėgti per sieną ir į Sinajaus pusiasalį.
Vis tik, yra pranešimų, jog su Egipto valstybe susiję asmenys pelnėsi iš palestiniečių, desperatiškai norinčių pabėgti.
Palestiniečiai tarptautinei žiniasklaidai pasakojo, kad, norėdami išvykti iš Gazos Ruožo per Rafos perėją, kiekvienas mokėjo po 10 000 JAV dolerių su Egipto valdžios institucijomis susijusiam tinklui[3].
O kalbant apie statybos darbus pasienyje, Egipto Šiaurės Sinajaus provincijos gubernatorius Mohammedas Shousha sakė, kad veiklos pasienio teritorijoje tikslas yra inventorizuoti namus, sugriautus per ankstesnę Egipto karinę kampaniją prieš „Islamo valstybės“ grupuotę. M. Shousha pridūrė, kad Egiptas laikosi pozicijos neskatinti priverstinio Gazos Ruožo gyventojų perkėlimo į Egiptą.
Jungtinių Tautų (JT) pareigūnai jau kuris laikas kalba apie gresiančią masinę evakuaciją, o JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi perspėjo, kad milžiniškas pabėgėlių srautas iš Rafos į Egiptą būtų „katastrofa palestiniečiams, katastrofa Egiptui ir katastrofa galimos taikos ateičiai“[4].
Egipto ir Palestinos pasienis – nuolatinių įtampų epicentras
Egipto ir Palestinos siena yra 12 km ilgio siena tarp Egipto ir Gazos Ruožo. Palei sieną yra įrengta buferinė zona, kurios ilgis siekia apie 14 km.
Rafos pasienio perėja yra vienintelis Egipto ir Gazos ruožo sienos kirtimo punktas. Jis yra įrengtas šalia tarptautinės sienos, kuri buvo patvirtinta 1979 m. Egipto ir Izraelio taikos sutartimi.
Per Rafos pasienio perėją vyksta tik asmenų judėjimas, todėl Egipto ir Gazos ruožo siena yra atvira tik žmonių, o ne prekių judėjimui. Visas krovinių srautas turi vykti per Izraelį, paprastai per Izraelio kontroliuojamą Kerem Šalomo pasienio perėją ant Gazos Ruožo ir Izraelio užkardos
1906 m. spalio 1 d. Osmanų ir Didžiosios Britanijos vyriausybės susitarė dėl sienos tarp Osmanų valdomos Palestinos ir Didžiosios Britanijos valdomo Egipto, kuri ėjo nuo Tabos iki Rafos. Nors po Pirmojo pasaulinio karo Palestina taip pat buvo kontroliuojama Didžiosios Britanijos, Egipto-Palestinos riba buvo išlaikyta siekiant kontroliuoti vietinių beduinų judėjimą. Nuo 1948 m. Gazos Ruožą okupavo nepriklausomas Egiptas, todėl siena liko tik kaip administracinė riba be pasienio kontrolės.
1967 m. per Šešių dienų karą Izraelis iš Egipto užėmė Sinajaus pusiasalį ir Gazos Ruožą. 1979 m. Izraelis ir Egiptas pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Sinajaus pusiasalis, kuris ribojasi su Gazos Ruožu, buvo grąžintas Egipto kontrolei. Pagal šią sutartį kaip buferinė zona tarp Gazos Ruožo ir Egipto buvo nustatyta 100 m pločio žemės juosta, vadinama Filadelfijos keliu. Taikos sutartyje atkurta Gazos Ruožo ir Egipto siena ėjo per Rafos miestą[5].
1982 m. Izraeliui pasitraukus iš Sinajaus pusiasalio, Rafa buvo padalyta į egiptietišką ir palestinietišką dalis, išskiriant šeimas, kurias skyrė spygliuotos vielos užtvaros.
Izraelio pajėgos pavasarį perėmė buferinės zonos palei Gazos Ruožo ir Egipto sieną kontrolę,taip suteikdama Izraeliui faktinę valdžią visoje Palestinos teritorijos sausumos sienoje[6].
Kariniai veiksmai tarp Palestinos ir Izraelio tęsiasi, gali išplisti po visą regioną
Kariniai veiksmai vėl suintensyvėjo pernai, kai „Hamas“ pietinėje Izraelio dalyje surengė precedento neturintį išpuolį, per kurį, oficialiais Izraelio duomenimis, žuvo 1 195 žmonės. Izraelis ėmėsi karinio atsako, per kurį, Gazos sveikatos apsaugos ministerijos teigimu, žuvo mažiausiai 37 626 žmonės.
JT humanitarinės pagalbos koordinatorius Martinas Griffithsas neseniai išreiškė susirūpinimą dėl galimo Gazos Ruože vykstančio Izraelio karo prieš „Hamas“ išplitimo į Libaną ir įspėjo, kad tai yra potencialiai apokaliptinis scenarijus.
M. Griffithsas žurnalistams sakė, kad laiko Libaną „karštuoju tašku“, ir ypač atkreipė dėmesį į pietinę šios šalies dalį.
„Tai potencialiai apokaliptiška“, – tvirtino pareigūnas ir perspėjo, kad į karą, kuriame dalyvautų Libanas, „įsitrauktų Sirija (…) įsitrauktų ir kiti“.
Pasak jo, šis Gazos karas parodė „naują tragedijos ir žiaurumo lygį“, o dabar „visi nerimaujame, kad tai gali būti tik pradžia“.
