Atlyginimas Lietuvoje skaičiuojamas pagal patirties lygį
Remdamiesi atlyginimo ir paaukštinimo trūkumu, iš darbo išeina arba būna atleisti daugiau žmonių nei bet kada per pastaruosius 20 metų visame pasaulyje. Nepalanki situacija lemia ir tai, kad vis daugiau žmonių, pavyzdžiui, dirbančių per tokias programėles kaip „Uber“ sako, jog tai daro papildomai, papildydami pagrindines pajamas, kurios yra per mažos, kad užtikrintų būtiniausius gyvenimo poreikius. Apima jausmas, kad vien tik darbo vietų skaičiaus didinimas nepadės išvengti problemų; greičiausiai mums reikia ne tik daugiau darbo, bet iš tikrųjų tinkamų pareigybių.
Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų darbo departamentas gerą darbą ir gyvenimą apskritai įvardija kaip tokį, kuriame taikoma sąžininga įdarbinimo praktika, teikiamos visapusiškos išmokos, formaliai suteikiamos lygios galimybės, užtikrinamas darbo saugumas bei kultūra, kurioje darbuotojai yra vertinami. Vienoje Jungtinės Karalystės ataskaitoje apie šiuolaikinę darbo rinką, pavadintoje „Geras darbas“, pabrėžiamos teisės darbo vietoje ir sąžiningas elgesys su darbuotojais, paaukštinimo galimybes bei, žinoma, geros atlygio sistemos[1].
JT Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, tuo tarpu, yra keli skyriai apie darbą, kuriuose kaip darbuotojų teisės nurodomos darbo vietos ir organizacijos pasirinkimas, teisingas ir vienodas darbo užmokestis bei pakankamos trukmės laisvalaikis. Žinoma, geras darbas yra tas, už kurį pakankamai mokama. Tačiau kaip dėl vidinių darbo gėrybių?
Lyginant vidutinį Lietuvos atlyginimą su kitomis šalimis, Lietuvoje dirbantis žmogus per metus paprastai uždirbs apie 40 240 Eur, o tai svyruoja nuo mažiausio vidutinio atlyginimo 9 460 Eur iki didžiausio vidutinio atlyginimo – 174 000 Eur[2].
Kitas įdomus aspektas – atlyginimų paskirstymas.
Skirtumas tarp didžiausių ir minimalių verčių yra geras atlyginimų kintamumo rodiklis, kurį gali naudoti darbdaviai, norėdami išsiaiškinti, kiek gali tikėtis mokėti, o darbuotojai – kiek gali uždirbti.
Suprantama, kad daugiau metų patirties lems didesnį atlyginimą. Darbuotojai, turintys dvejų ar penkerių metų darbo patirtį, gali tikėtis uždirbti maždaug 35 proc. daugiau nei tie, kurie tik pradeda eiti pareigas. Šis vidurkis yra visose pramonės šakose ir karjeros keliuose.
Tarkime, darbuotojams, turintiems dešimties ir daugiau metų darbo stažą, vidutinis atlyginimas (remiantis visuotinėmis taisyklėmis) didėja dar 20 proc., o vėliau dar 15 proc. turintiems 15 metų ir daugiau. Ne ką mažesnę reikšmę turi ir išsilavinimas.
Atlyginimas pagal lytį – ne precedentas, bet amorali ir dažna praktika
Nors šiuolaikiniame pasaulyje vyrų ir moterų darbo užmokestis neturėtų skirtis, deja, daugelyje profesijų vyrų atlyginimai vis dar yra disesni. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje dirbantys vyrai vidutiniškai uždirba 39 420 Eur, tai moterys – 37 800 Eur. Tai reiškia, jog daugelio profesijų vyrai paprastai uždirba 4 proc. daugiau nei moterys, dirbdami tą patį darbą.
Vyriausybės sprendimu, nuo 2024 m. sausio minimalioji mėnesinė alga didės 10 proc. arba 84 eurais, iki 924 eurų neatskaičius mokesčių[3]. Nutarta, kad minimalusis valandinis atlygis bus didinamas iki 5,65 euro vietoje dabar nustatyto 5,14 euro neatskaičius mokesčių. Ar lytis atliks svarbų vaidmenį, ar ne, dvejojama.
Kai kurios pareigos liudija dažnesnes premijas
Paprastai tariant, darbai, kurie yra labiau susiję su tiesioginių pajamų generavimu, tikėtina, siūlys didesnes premijas, atsižvelgiant į veiklos rezultatus siekiant pajamų tikslų.
Įdomu tai, jog 52 proc. darbuotojų Lietuvoje nurodo nors kartą gavę bent vieną priedą per pastaruosius 12 mėnesių; tuo tarpu 48 proc. pabrėžia, kad per pastaruosius 12 mėnesių, deja, nebuvo gavę jokių priedų. Kita vertus, kartais įmonė premiją grindžia konkrečios veiklos rezultatu.
Neretai domimasi ir atlyginimų skirtumais dirbant viešajame (valstybiniame) ar privačiame sektoriuose. Aišku viena: viešojo sektoriaus darbuotojai Lietuvoje uždirba maždaug 9 proc. daugiau nei tą patį darbą einantys privataus sektoriaus darbuotojai.
Menininkai alksta pinigų, bet yra sotūs idėjų
Gebėjimas, leidžiantis žmonėms kurti meną, atspindi mūsų laisvę. Ši įžvalga turi didelę reikšmę klausimui, kas darbą daro gerą, ypač atsižvelgiant į kapitalizmo darbo planavimo ir atlikimo pasidalijimą.
Kapitalizmo sąlygomis daugumai darbuotojų leidžiama vykdyti (tik) savo viršininkų darbo tikslus. Kitais žodžiais sakant, sudaryti namo elektros instaliaciją galima išmokti pagal taisykles taip, kaip neįmanoma sukurti gražaus eilėraščio. Kiek už tai moka?
Aktoriaus darbas, kaip žinoma, neša šlovę, unikalų balsą ir garbę, bet veikla toli gražu nėra vertinama pinigais[4]. Rodos, ši kultūra nėra prioritetas šioje valstybėje, kaip ir švietimas.
Kai kurie duomenys atskleidžia, jog maždaug 500 valandų darbo repeticijose oficialiai įvertinama 380 Eur, o rekordu laikomi pinigai viršija vos 1 000 Eur į rankas.
Vėlgi, net ir čia egzistuoja tam tikra išlyga: valstybiniuose teatruose dirbantys aktoriai gauna nekintantį 700-800 Eur atlyginimą, kuris yra mokamas, net jei tą mėnesį nėra vaidinama, o mokestis už repeticijas ar pasirodymus – tik priedas. (Naujausiais duomenimis, kultūros ir meno darbuotojų atlyginimai siekia 87,4 proc. Lietuvos vidutinio darbo užmokesčio.)
Aktorių atlyginimas iš tiesų susideda iš kelių dalių – pastovios dalies bei kintamos. Tuo tarpu dramos teatruose už papildomą spektaklį autorius neretai gauna iki 40 Eur.
Vyriausybės programoje numatytas tikslas, kad kultūros darbuotojų atlyginimai kitais metais pasiektų 90 procentų vidutinio darbo užmokesčio (jei neišlįs papildomos reformos ar renovacijos).
Palyginimui – daugelis aktorių iš filmavimosi populiariame televizijos seriale „Sostų karai“ uždirbo milijonus[5].
