<h2>Tragiškos aplinkybės veda link „savaeigio“ susinaikinimo</h2>
<p>Taip, paprastai gerą dieną daugelis įsivaizduotų kaip tokią, kurioje gausu artimų žmonių, skanaus maisto bei linksmybių. Tačiau šeimos, kamuojamos begalės sulaužytų pažadų ir gniuždančių nusivylimų dėl piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis, gali pastebėti, kad joms „gerą“ dieną nulemia ne akimirkos, kuriomis ji pripildyta, bet siaubą keliantys abstinencijos „viražai“.</p>
<p>Ko gero, nemaža dalis žmonių, mačiusių šį filmą, pritartų, jog pastarasis kone privalo būti paremtas tikra istorija – narkomano trajektorija, kurią mato „Keturios geros dienos“ režisierius, yra išties vaiski: gilių sielos žaizdų išvagotas moters kūnas melste meldžia užuojautos, kurią ji akimirksniu randa iliuziniuose pančiuose, galiausiai nubrėžusiuose aiškią liniją tarp savigarbos ir keturias dienas trunkančios (merginos akimis – nesibaigiančios) kančios.</p>
<p>Drįsčiau teigti, kad nors žodis „meilė“ iš esmės gali būti veik neperkalibruojamas dėl priklausomybės, vis tik nejučia atsiranda absoliučiai nauja jo forma: žodis keičiasi priklausomai nuo to, kiek tampri gija, skirianti mamos ir dukros ryšio brandumą[1].</p>
<p>Ir štai kai užuot šiltai sutikta Molė (Mila Kunis) – įsitempusi narkomanė, jau ne vieną dešimtį kartų išgyvenusi, rodosi, niekuomet dorai nesibaigiančius reabilitacijos seansus – pasirodo motinos, vardu Deb namuose, tyla prieštarauja pakylėtiems dukros tono pokyčiams, dar sykį besiviliantiems užuojautos.</p>
<blockquote>
<p>„Kuomet nusprendžiau bendrauti su Mole, buvau plačiai atmerktomis akimis“, – sako ji. Tačiau viltis, matyt, visada verčia bandyti dar kartą, net kai patirtis rodo, kad tai virs į negrabias širdį veriančias šukes.</p>
</blockquote>
<p>Deb, pakeitusi namų spynas, įsirėžusi tvirtina, jog savo nuomonės nekeis. Kita vertus, dukros akstinas veikti yra perdėm aikštingas bei mažų mažiausiai stebinantis – šįsyk ryžtas, matomas jos akyse, beregint ima deginti namų sienas, pasirengusias čia pat sunykti.</p>
<p>Stebėdama Molės užsispyrimą, mama jau kitą dieną sutinka nuvežti ją į detoksikaciją. Galiausiai, jei yra kažkas negailestingesnio už heroiną, tai atžala, jau daugiau nei dešimtmetį tikslingai ridenanti atjautos savo atžvilgiu akmenį, tikėdamasi išsivadavimo – apčiuopiamo sąžinės anuliavimo.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/dasha-urvachova-gmprljrikt8-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Molė – kiekvieno žmogaus užtemdyta vaikiškoji dalis</h2>
<p>Po kelių dienų, kai narkotinės medžiagos dings iš merginos kūno, jai bus pasiūlomas kasmėnesinis švirkštas, blokuojantis opioidų poveikį[2]. Visgi, be abejo, yra esminė sąlyga (o kaipgi be jų): Molė turi išlikti švari dar keturias dienas. Šiaip ar taip, jei mums, „paprastiems“ mirtingiesiems, šis reikalavimas ir skamba daugiau mažiau „prieinamai“, šviesaus rytojaus išsiilgusiai narkomanei tai asocijuojasi su iššūkiu, ir dargi išties grėsmingu.</p>
<p>Nepaisant to, filmas įgauna kitokį atspalvį, kuomet Deb sutinka leisti Molei grįžti į namus. It vanagas nuolatos stebėdama dukrą, moteris pradeda alsuoti įtampa, primenančia kvapą gniaužiančius siaubo filmo elementus.</p>
<p>Supratote teisingai – kino juostoje „Keturios geros dienos“ yra tikrai nemažai paveikių akimirkų. Pavyzdžiui, kai kosmetologe dirbanti Deb atlieka veido procedūrą Molei: jos švelnus prisilietimas perteikia besąlygišką meilę, kurios mama nedrįsta išsakyti žodžiais. Tuo tarpu buvusiam merginos vyrui atvežus jųdviejų vaikus, galime regėti prarasto gyvenimo dvilypumą, sąlygotą ankstyvoje paauglystėje įvykusios trauminės ir vis dar intensyviai bujojančios skausmingos patirties.</p>
<p>Galima sakyti, jog didelė dalis siužete esančių nuogąstavimų gerokai pranoksta meilę, žymėjusią scenarijaus formulę. Kaltindama mamą dėl anuometinio bandymo atrasti save dukros sąskaita, Molė kelia neregėtai gilius konfliktus, drebinančius trūnijančius vidaus procesus, kurių rezultate įsivyrauja skausmingas priklausomybės / savigraužos ratas, įsukantis mamos abejones – ar mylėti Molę, ar vis tik rasti būdą, kaip jos nekęsti.</p>
<p>Filmo tonas rodosi kiek palengvėja, kuomet dienos šviesą išvysta metaforos, tokios kaip nebaigta dėlionė, minėtu atveju atspindinti trūkumą, nemeilę, nuobodulį bei vienišumo jausmą, – šias emocijas, beje, įnirtingai puoselėja ir Molė, mėgindama pateisinti (arba apibūdinti) kitados įtaką gyvenimui padariusios nuoskaudos mastą.</p>
<p>Taigi, milijonas galimybių rinktis kitokį gyvenimą, tačiau čia jas supa graudulį keliantis autentiškumas bei dramatiškas svoris, kurį sudaro įžvalgūs vaidybos pratimai ir kiek nejaukūs kaltinimai, persmelkti idėja, jog žmonių pasirinkimai lemia (šiuo atveju blogus) rezultatus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/dxgkhk_zcui-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Pasakojama dviejų žmonių gijimo istorija: priklausomos nuo heroino ir motinos, praradusios pasitikėjimą</h2>
<p>Kol fanatiška kalėjimo prižiūrėtoja (mama) neriasi iš kailio suteikdama dukrai dar vieną šansą, pastaroji slepia sąstingio apimtą asmenybės pusę po siautulingais tikais, supuvusiais dantimis bei strategijomis, besivejančiomis tikrąjį gyvenimą. Kita vertus, kone nejučia kyla klausimas: ar padėti Molei taip pat reiškia ją įgalinti?</p>
<p>Išsaugant istorijos galią, aktorės priešistorės atoslūgiai su pasikartojančiomis kapituliacijomis sumaniai įrėmina narkomanės ir jos motinos gyvenimo atkarpą, nutįsusią link viltingos transformacijos užkulisių. Nepaisant to, ko gero, niekas nesupainiotų akį rėžiančių empatijos mostų, nulėmusių Deb ryžtą dukrai „įteikti“ tyrimams reikalingą šlapimą (pastaroji, kaip žinia, net ir besiruošdama susišvirkšti opioidų poveikį blokuojančią medžiagą nesugebėjo atsispirti pagundai).</p>
<p>Mėgindama atmušti destruktyvius dukters troškimus su įsivaizduojamu titnagu, moteris drebina Molės vidinį pasaulį, kuris rodosi keistai tuščias. Ir vis dėlto, kuo gi Deb taptų, jeigu pripažintų savo bendrininkavimą sužlugdant dukrą? Galiausiai pats žaviausias šio filmo aspektas taipogi liko neištirtas: kodėl moteris menkai težiūri į veidrodį (į savo vaidmenį) Molės priklausomybėje?</p>
<p>Kaip jau supratote, yra keletas vėlyvų užkulisių, įspraustų į trumpą laikotarpį, kuomet Deb apleido šeimą, bet prie šio dalyko šaknies prisidėjo ir tėvo figūra, boluojanti nepalyginamai atsainiau[3].</p>
<p>Bet kokiu atveju, priklausomybė, galima sakyti, tapo centriniu demonu, kamuojančiu nemenką dalį pasauliečių, ir visai nesvarbu, ar esame priklausomi nuo alkoholio bei nelegalių narkotikų, ar nuo farmacinių (psichotropinių) vaistų, perdirbto maisto ir vaizdo ekranų. Priklausomybė suplėšo žmonių gyvenimo audinį, ir tai yra baisingai dramatiška. Tačiau net kai atsiminimai apie priklausomybę tapo viena populiariausių mūsų laikų „saviraiškos“ formų, tokie filmai dažniausiai ateina ir išeina nepalikdami jokių pėdsakų.</p>
<p>Taip, žvilgsnis į narkomano kilmę vis dar turi stiprią šoko vertę, įtvirtintą apdovanojimu po daugelio kartų išgyvento nepasitikėjimo. Galų gale, mes, kaip visuomenė, iš pažiūros itin grublėto scenarijaus dėka galime prisiliesti prie nepaliaujamų potraukio, narcisizmo ir apgaulės modelių, apibrėžiančių narkomano gyvenimą.</p>
Naujienos
Bendruomenė
