Havajuose Mauna Loa ugnikalnis išsiveržė pirmą kartą per beveik 40 metų
Didžiausias iš šiuo metu dar aktyvių ugnikalnių pasaulyje išsiveržė ir kelia pavojų Havajų gyventojams. Vaizdai su išsiveržusio ugnikalnio pėdsakais paplito internete ir pasėjo nemenką susirūpinimą dėl aplinkinių vietovių gyventojų saugumo[1].
Pasak mokslininkų ir pareigūnų, neatrodo, kad išsiveržęs ugnikalnis keltų grėsmę netoliese esančioms bendruomenėms. Nors vietiniai ir kelia klausimus apie grėsmę[2], ekspertai juos ramina nes mokslininkų spėjimais, kol lava pasieks kelius, tai gali užtrukti ir kelias dienas.
Mauna Loa yra didžiausias ir aktyviausias pasaulyje ugnikalnis, pirmadienį pradėjęs į orą pūsti dūminius pelenus ir lieti oranžinės spalvos lavą į Havajų didžiosios salos sritis[3].
Lava pradėjo veržtis iš Moku’āweoweo, Mauna Loa ugnikalnio viršūnės kalderos, apie 23.30 val.
Havajų apygardos civilių gynybos agentūra iškart po ugnikalnio išsiveržimo paskelbė raudonąjį pavojaus signalą, sakydama, kad lavos srautai yra sulaikyti viršūnės teritorijoje ir nekelia pavojaus žemiau esančių šlaitų gyventojams.
Praėjus trims valandoms, agentūra pranešė visuomenei, kad prieglaudos atidarytos Old Kona oro uoste Kailua-Konoje ir Ka’u gimnazijoje Pahaloje. Taip pat pridūrė, kad lavos aktyvumas tebėra tik viršūnėje.
Galima grėsmė dar nesibaigė
Naujausias agentūros pranešimas, paskelbtas pirmadienį, buvo toks: lava išėjo iš viršūnės ir buvo matoma šiaurės rytų plyšio zonoje, tačiau vis dar nekelia grėsmės jokioms bendruomenėms aplink.
Taip teigdama apskrities civilinė gynyba rėmėsi informacija, kurią gavo iš JAV geologinės tarnybos, stebinčios ugnikalnio išsiveržimą nuo pat šio proceso pradžios, tačiau tokie žmonėms siunčiami raminimai, pasirodo, nebuvo labai teisingi. Kiti ugnikalnių ir seismologijos ekspertai perspėjo Havajų gyventojus, kad išsiveržimai yra dinamiški, o lavos srautai gali greitai keistis, todėl gyventojai neturėtų numoti į tai ranka ir turėtų būti pasirengę netikėtai ir staigiai blogėjančioms sąlygoms.
Vietos, iš kurių išteka lava, yra susilpnėjusios ugnikalnio sritys. Per tokias vietas magma gali lengvai išsiveržti, o tokių procesų negalima kontroliuoti.
Nors tokia plyšio zona šiaurės rytuose nekelia pavojaus į pietus ar vakarus esančioms bendruomenėms, nei vienas miestas negali būti tikras, kad neatsidurs lavos kelyje, nors tam gali prireikti savaičių ar mėnesių, kol lava pasieks apgyvendintas vietoves. Jei lava pasislinks į kitą plyšio zoną pietvakariuose, apgyvendintas bendruomenes ji gali pasiekti ir po kelių valandų ar dienų.
Mauna Loa yra Havajų salą sudarančių penkių ugnikalnių grupės, esančios pietiniame Havajų grandinės gale, dalis. Ugnikalnio viršūnė yra 13 670 pėdų aukštyje virš jūros lygio. 1950 m. išsiveržus ugnikalniui, lava nuo kalno per mažiau nei tris valandas nukeliavo 15 mylių iki vandenyno.
Paskutinis šio ugnikalnio išsiveržimas prieš dabar įvykusį, buvo 1984 m. Tuomet ugnikalnis 20 dienų spjaudė lavą ir nurimo, kol dabar, sekmadienio vakarą, vėl staiga ėmė ir pabudo.
Ugnikalnių grožis slepia daug daugiau pavojaus
Ne vienas iš mūsų žavimės gamtos reiškiniais, bet retas pamiršta, kad cunamiai, liūtys, vulkanų išsiveržimai ir kitos stichinės nelaimės bei kitokie reiškiniai yra daug daugiau. Vienas toks ugnikalnio išsiveržimas gali būti toks pat mirtinas kaip ir atominės bombos sprogimas, bet ne visi tai suvokiame kaip realią grėsmę gyvybei[4].
Paskutiniais metais tokios lavos upės ir išsiveržimai buvo fiksuojami ir Europos, ir Pietų Amerikos, Afrikos žemynuose. Tai vyksta nuolatos. Kai kuriose teritorijose esantys ugnikalniai gali būti tylūs ištisus amžius, bet staiga gali išsiveržti ir po kelių šimtų metų. Ir su tokio dydžio griausmu, kad nukenčia miestai ir gyvenvietės.
Beje, pastaruoju metu ekspertai pastebi vulkanų suaktyvėjimą. Net manoma, kad Islandijoje dabar prasideda nauja ugnikalnių veržimosi epocha.
Reikia nepamiršti, kad žemėje iš tiesų yra tūkstančiai ugnikalnių, o potencialiai aktyvių iš jų yra šimtai.
Ugnikalnių aktyvumas priklauso nuo geologinės sandaros. Kuo giliau yra magma, tuo retesni tokie išsiveržimai, bet jie gali būti daug stipresni nei tų, kuriuose dažnai pasikartoja slėgio pasprukimai iš magmos kameros. Be to, išsiveržimų ir tokių vulkanųo pavojingumas priklauso nuo pačios magmos sudėties.
Ekspertai sako, kad klampesnė magma sunkiau juda ir kildama į paviršių sustingsta, kaupdama slėgį skirtingose vietose. Tokiais atvejais ir įvyksta sprogimai. Tokie ugnikalniai išsiveržia retai, bet efektingai, nes sprogimai būna dideli ir intensyvūs. Jie kartais vadinami super ugnikalniais. Jų išsiveržimai būna reti, bet stiprūs, sutelkę daug slėgio viduje.
Vienas superugnikalnio išsiveržimas gali žemyną padaryti negyvenamu
Spėjama, kad didelė dalis praeityje buvusių įvykių, susijusių su ugnikalnių išsiveržimu, buvo atsakingi už masinius žmonijos išnykimus. Lavos išsiveržimai nebuvo nei stebimi, nei nuspėjami, todėl staigūs lavos išsiveržimai pasiglemždavo viską savo kelyje.
Ugnikalnių sprogimai galėdavo būti tokio stiprumo, kad užliedavo viso žemyno dydžio teritorijas ir palikdavo po savęs CO2 pėdsakus taip užnuodydami orą ir užkirsdami kelią gyvybei atmosferoje[5].
Išsiveržę ugnikalniai pasiglemžia milijonus gyvybių. Pavyzdžiui, 1815 metais Mount Tambora išsiveržė Indonezijos saloje ir 100 000 gyventojų neteko dėl to gyvybės[6].
Ekspertai sako, kad po šio įvykio klimatas buvo pasikeitęs bent trejus metus. Teritorija nuo Azijos iki JAV ir Europos buvo paveikta atšalus lavai. Oro sistema pakito, veikdama augmeniją ir gyvūniją. Didžioji dalis aukų Indonezijoje tuo metu neteko gyvybės dėl bado ir maisto trūkumo.
Dar vienas išsiveržimas iš mirtingiausiųjų sąrašo – Krakatau ugnikalnio Indonezijoje, kuris pasiglemžė mažiau nei trečdalį gyventojų gyvybių 1883 metais.
Tuomet šio ugnikalnio išsiveržimas sukėlė siaubingo dydžio cunamį, kuris ir buvo atsakingas už žmonių netektis.
Šis ugnikalnis yra aktyvus iki šiol ir bent kartą metuose sukelia stiprius sprogimus. Paskutinieji buvo įvyko šių metų pradžioje.
Visiškai užmigusių ir neaktyvių vulkanų pasaulyje yra labai nedaug. Daugelyje ugnikalnių seismologai vis dar fiksuoja aktyvumą, nors kai kurių jis ir labai nežymus.
