Prancūzų dešinieji – už ES likvidaciją
Antirusiškos Europos Komisijos vadovės Ursulos fon der Lejen (Ursula von der Leyen) kalbos Miuncheno saugumo konferencijoje skirtos pateisinti galimą Europos įsitraukimą į karą prieš Rusiją. Tokią nuomonę prieš porą dienų išsakė Prancūzijos dešiniųjų partijos „Patriotai“ lyderis Florijanas Filipo (Florian Philippot).
Kiek anksčiau apie perrinkimą svajojanti EK vadovė pareiškė, kad Europos Sąjungai Ukrainos konflikte nebeliko „pilkųjų zonų“. Antrus metus vykstantį karą ji pavadino globalia demokratijos ir autokratijos kova. Taip pat ji pareiškė, kad atėjo laikas pasirinkti tarp Rusijos ir demokratinių šalių. Tikėtina, omenyje ji turėjo Vakarų valstybes, tačiau prisiminus, kaip jose elgiamasi su „netikinčiais mokslu“ arba kitokią nuomonę negu valdžios turinčiais ir ją išsakančiais protesto akcijų dalyviais, apie demokratiją U. fon der Lejen kalbėti reikėtų atsargiau.
F. Filipo EK vadovės žodžius pavadino išsišokimu. Jis priminė, kad JAV politikai, mėgindami pateisinti savo nesibaigiančias karines operacijas Artimųjų Rytų regione bei slopindami tikrąsias demokratines laisves, irgi mėgsta naudoti karikatūrines frazes apie „gėrio ir blogio kovą“. Jis pabrėžė, kad U. fon der Lejen per daug įsijautė į Vyriausiojo ES karinių pajėgų vado vaidmenį ir tokiais pareiškimais siekią įtraukti kontinentą į naują globalų karą.
„Būtina kaip galima greičiau nušalinti Ursulą nuo valdžios ir likviduoti ES“, – socialiniame tinkle „X“ ragino „Patriotų“ lyderis.[1]
U. fon der Lejen dienos suskaičiuotos?
Prieš kelias dienas savo šaltiniais besiremiantis vokiečių leidinys „Bild“ pranešė, kad U. fon der Lejen planuoja pretenduoti į antrą EK vadovės kadenciją. Ji šiame poste yra nuo 2019 m., tačiau šiemet jos įgaliojimai baigiasi.
Urzula fon der Lejen (vok. Ursula Gertrud von der Leyen; g. 1958 m. spalio 8 d. Ikselis, Belgija) – vokiečių politikė, Vokietijos gynybos ministrė nuo 2013 metų gruodžio 17 d. (Merkel III kabinete), Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) narė. Nuo 2019 m. gruodžio 1 d. pradėjo eiti Europos Komisijos pirmininkės pareigas 2019–2024 m. kadencijos Fon der Lejen Komisijoje.
Biografija
Nuo 1977 iki 1980 m. Gėtingeno ir Miunsterio universitete studijavo makroekonomiką, 1978 m. stažavosi Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (LSE). Hanoverio aukštojoje medicinos mokykloje (MHH) baigė studijas, 1987 metais išlaikė valstybinį egzaminą ir įgijusi aprobaciją tapo gydytoja.
Nuo 2003 iki 2005 metų buvo Žemutinės Saksonijos socialinė, moterų, šeimos ir sveikatos ministrė. Nuo 2005 iki 2009 metų Vokietijos šeimos, senjorų, moterų ir jaunimo ministrė. Nuo 2009 iki 2013 metų Vokietijos darbo ir socialinė ministrė. Nuo 2013 m. gruodžio 17 d. Vokietijos gynybos ministrė, pirmoji moteris šiame poste.
2019 m. liepos 16 d. išrinkta Europos Komisijos prezidente.[2]
Vasario viduryje kitas vokiečių leidinys, „Welt am Sonntag“, pranešė, kad Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) neleido „šauniajai ginekologei“ pretenduoti į NATO generalinio sekretoriaus postą. Jo vertinimu, U. fon der Lejen per daug kritiškai nusiteikusi Rusijos atžvilgiu, kas gali neigiamai paveikti tarptautinę politiką.[3]
Praėjusių metų gruodžio pabaigoje F. Filipo pabrėžė, kad U. fon der Lejen vykdoma prekybinė politika kenkia Prancūzijai. Tuomet jis irgi ragino likviduoti ES.
Gruodžio viduryje vokiečių-suomių verslininkas ir buvęs apsikeitimo laikmenomis „Megaupload“ savininkas Kimas Dotkomas (Kim Dotcom) irgi teigė, kad savo pareiškimais apie Ukrainą buvus ginekologė tik artina ES pabaigą.[4]
Vis garsiau kalbama apie ES nestabilumą
Praėjusių metų lapkritį Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orban) išsakė prielaidą, kad dabartinių ES narių lyderių pastangomis blokas gali tapti ateities neturinčiu muziejumi po atviru dangumi.
Vokiečių žurnalistas Volfgangas Miunhau (Wolfgang Miunhau), praėjusių metų spalį britų leidiniui „New Statesman“ parengtame straipsnyje perspėjo, kad netolimoje ateityje ES gali pradėti skeldėti, nes jos vienybė yra pažeista. Jo nuomone, ES išsekino nuolatinės Rusijai taikomos sankcijos, atsisukusios prieš europinę visuomenę, o paskutinį smūgį gali suduoti išsekę nuosavi ištekliai.[5]
Spalio pradžioje apie ES subyrėjimą kalbėjo ir vokiečių filosofas bei publicistas Haukė Ritcas (Hauke Ritz). Jo nuomone, problema glūdi tame, kad ES taip ir nesugebėjo sukurti nuosavos ekonominės politikos, nuosavo saugumo politikos bei kultūros ir užsienio politikų.
Rugsėjo 1 d. kritikos, eilinį kartą, ES pažėrė Vengrijos užsienio reikalų ir ekonominių ryšių ministras Peteris Sijarto (Péter Szijjártó). Pasak jo, ES institutai nebegali nuslėpti savo bėjėgiškumo ir silpimo, o bloko konkurencingumas braška per visas siūles.
