Valstiečiai siūlo Aplinkos ministrui kelti interpeliaciją
Nors Lietuvos miškų kirtimas visuomenei buvo jautrus klausimas visais laikais, pastaruoju metu jis kaip niekada svarbus. Tikriausiai todėl, kad vienas po kito aiškėja istorijos, kaip Švedijos įmonės šnioja Lietuvos miškus, esančius saugomose teritorijose. Visuomenei kyla pagrįstų klausimų – kaip gi čia švedai, turintys gerokai daugiau miškų, nei Lietuva, kerta medžius pas mus, o ne pas save, ir ką gi reiškia tos saugomos teritorijos, jeigu jose leidžiama darbuotis pjūklais ir raustis sunkiasvoriam transportui.
Todėl Seimo posėdyje valstietė Ligita Girskienė iškėlė interpeliacijos klausimą Aplinkos ministrui Simonui Gentvilui, kuris savo pažadais apie miškų saugojimą užliūliavo visuomenę ir politikus, o štai kadencijai einant į pabaigą taip nieko ir nepadarė, kad miškai saugotinose vietovėse išliktų nepaliesti.
„Pjūklas, rąstas, euras – taip galima apibūdinti miškų politiką Lietuvoje.
Matėte plynėmis virtusius didžiulius miškų plotus, viešojoje erdvėje mirgėta mirga pranešimai apie dešimtimis hektarų plynais kirtimais vykdomus kirtimus.
Sakoma, kad miškus naikinti būtina, nes miškus užpuolė mįslingas kenkėjas. Tik jis, sakoma, puola tik spygliuočius, o matome išpjautus ąžuolus ir kitus medžius“, – parlamentarams situaciją nušvietė L. Girskienė[1].
Miškų kirtimo mastai Lietuvoje auga kartais
„2020 m. – 1130,0 ha, 2021 m. – 1112,7 ha, 2022 m. – 2566,6 ha, 2023 m. – 3 769,1 ha – tokie miško plotai iškirsti prisidengiant sanitariniais kirtimais.
Aplinkos ministerijos atstovai teigia, kad tokį ženklų sanitarinių kirtimų padidėjimą lėmė ypač didėjantis kenkėjo Žievėgraužio tipografo populiacijos augimas, klimato reiškiniai (stiprūs vėjai, sausros, šiltos žiemos ir t.t.). Pastarieji teigia, kad šiemet nustatyta didžiausia Žievėgraužio tipografo populiacija per 20 metų, o lyginant su 2021 metais – populiacija padidėjo 3 kartus“, – savo socialiniame tinkle rašo ji[2].
Kerta dėl žievėgraužio, sodina irgi dėl jo?
Įdomus paradoksas tas, kad miškų kirtimus valdininkai pridengia kenkėjo naikinimu. Esą štai, tris kartus išaugusi žievėgraužio tipografo populiacija yra jau gana kritinis reikalas, tad ir tuos miškus reikia be gailesčio pjauti – medžiai esą vistiek jau nurašyti.
Tačiau šis žievėgraužis yra diferencijuojamas kaip paprastosios eglės kenkėjas, tad išties, kodėl kertami ir kiti medžiai?
Na galima daryti prielaidą, kad užkrėstame plote reikia iškirsti viską, tam, kad būtų užkirstas kelias kenkėjo išgyvenimui. Tebūnie. Tačiau kodėl tuomet Nacionalinio miškasodžio metu valdininkėliai apsiginklavę buvo ne kuo kitu, o kelių centimetrų aukščio eglaitėmis, kurias didžiavosi atsodinę? Žinoma, buvo sodinami ir kiti medžiai, bet pušys ir eglės buvo pagrindas.
Kaip pastebėjo botanikas Mindaugas Ryla, urėdija atsodina daugiausiai eglių, mat jos auga greitai. Vadinasi, pasodintos jos greičiausiai atneš pelno. Tačiau niekam nerūpi tai, kad jos keičia dirvožemio PH, tad miškuose skursta kita augmenija, o ir tas pats žievėgraužis, kuriuo dangstosi miškų kirtėjai, eglėse ir veisiasi.
„Jau ne pirmus metus virkaujama, kad LT dėl tipografų neįmanoma užauginti eglės ir dėl to kaltinami biologai, atseit jie savo apribojimais visaip kaip trukdo kirsti viską ką širdis geidžia, ir kada į galvą šauna.
Ir kokius sodinukus mes matome paruoštus sodinimo talkai?!? Ogi eglaites! Nes eglės plantacijose dėl jos spartaus augimo ir greitesnės rotacijos galima greičiau atlikti kitus kirtimus (ir gauti daugiau pelno/pajamų). Bet – su viena sąlyga – jei tos eglės užaugs. Tuo pačiu – eglynų monoplantacijos yra pati baisiausia kultūra gamtiniu požiūriu, nes tankiose plantacijose iki žemės neprasiskverbia saulės šviesa ir bioįvairovė tokiose plantacijose būna itin skurdi. Plius – krentantys dygliai pakeičia dirvos pH, taip ilgiems metams pakeisdami dirvožemį kitiems medžiams nepalankia linkme.
Bet *pyyyypt* tipografų populiacijos piko metu sodinti maistą būsimoms tipografų kartoms… Reikia turėti fantazijos“, – savo feisbuke rašo gamtininkas[3].
Švedai savo miškus saugo, kerta Lietuvą
Bet grįžkime prie to, kas gi šnioja tuos Lietuvos miškus ir kur toji mediena atsiduria. Dalis jos nugula mūsų pačių namuose, mat dalį miškų saugotinose teritorijose kirto įmonė, siejama su skandinavijos interjero ir baldų įmone IKEA.
IKEA labiausiai šnioja Lenkijos miškus, paskui – Lietuvos, ir tik trečioje vietoje medienos gavybos linijoje stovi pati Švedija. Reikia manyti, skandinavai saugo savo miškus gerokai labiau, nei Lietuva, nors turi jų daugiau, gerokai daugiau.
O ir Lietuvoje kerta jie ne bet ką ir ne bet kur, o įsisukę yra Šimonių girioje ir darbuojasi petys petin su kita Švedijos įmone, kurios kirtimai jau paskelbti neteisėtais.
„Šiandien dar vienas milžinas – INGKA Group, valdantis IKEA parduotuvių tinklą, ir per metus gaunantis 42 milijardus EUR pajamų, plynai kerta mišką mūsų „saugomoje„ Šimonių girios Natura 2000(ES ekologinio tinklo) teritorijoje.
Visai netoli to paties Inkūnų kaimo, kur prieš porą savaičių buvo sustabdytas švedų kapitalo įmonės – Silvestica kirtima“, – dalinasi Šimonių girios bendruomenė[4].
Tai paskatino aktyvistus atkreipti pačios IKEA dėmesį į tai, iš kur pas juos atkeliauja mediena.
„Esame 121 pasaulio šalis pagal dydį ir antri didžiausi IKEA medienos tiekėjai globaliai?
Vienas, ką tikrai visi galime padaryti, tai nueiti į google reviews IKEA Vilnius ir IKEA Kaunas ir palikti žemą įvertinimą ir parašyti, kad paliktų ramybėj mūsų miškus. Tikrai yra žmonių kam tai rūpi, tiesiog svarbu mums būti vieningiems. Jei sugebėjom išmesti rusiją iš Lietuvos, išmesim ir IKEA iš mūsų miškų“, – miškų mylėtojų bendruomenę ragino Monika Jotautė[5].
