Dizaineriai ir vadybininkai virsta picų kepėjais, šaltkalviais ir „molio Motiejais“
Galima sakyti, kad „įvaizdis“ kilti karjeros laiptais kasdien tampa vis mažiau prasmingas: Prancūzijoje ir kitose Vakarų visuomenėse vis dažniau pastebima, jog interjero dizaineriai tampa picų kepėjais, buvę bankininkai atidaro sūrių parduotuves, o rinkodaros specialistai – pardavinėja įrankius elektrikams. Kaip bebūtų keista, šios neįprastos tendencijos rodo, kad vadovai ir kiti aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys linksta link amatų pasaulio.
Veiksmas, kartais dar vadinamas „downshifting“, anot Kembridžo žodyno, žymi praktiką palikti gerai apmokamą ir sunkų darbą, norint padaryti tai, kas suteikia daugiau laisvo laiko bei pasitenkinimo, neatsižvelgiant į užmokesčio skirtumus[1].
Minėti karjeros pokyčiai yra galvosūkis sociologams, siekiantiems suprasti veiksnius, skatinančius skirtingų klasių reprodukciją ar socialinį žemėjimą.
Tai galima stebėti ne tik kartų mastu, kai vaikai socialinėje hierarchijoje vis dažniau užima žemesnes pozicijas nei jų tėvai, bet ir kategorijų, kuomet asmenys atlieka darbus, kuriems atlikti yra per daug kvalifikuoti.
Abiem atvejais reiškinys suvokiamas kaip šiuolaikinės tendencijos rezultatas.
Karjeros aukštumas pasiekusiems ar aukštąjį išsilavinimą turintiems asmenims perėjimas prie „rankinio“ amato iš tiesų gali būti suprantamas kaip paradoksalus „savanoriškas pažeminimas“.
Būtent tai motyvuoja tyrėjus išsiaiškinti, kokie argumentai skatina iš esmės pakeisti darbų kryptį.
Aktyviai ieškoma prasmingesnės veiklos nei ikišiolinė
Darosi aišku, jog dauguma karjerą keičiančių asmenų teikia pirmenybę pasitenkinimą keliančiam darbui. Norą pasinerti į mėgstamą veiklą taip pat skatina bedarbio pašalpa persikvalifikavimui reikalingam laikui, sutuoktinio pajamos, o kitiems – finansinė giminaičių pagalba, ankstesnės santaupos ar nekilnojamasis turtas. Likusi dalis – turintys kultūrinį ir ekonominį kapitalą ar tėvų užnugarį – gali leisti sau „klajoti“ nuo vieno darbo prie kito.
Neabejojama, jog specialistai, turėdami diplomus ar profesinę patirtį, yra užtikrinti, kad gali grįžti į labiau kvalifikuotą darbą, jei situacija nesiklostytų taip, kaip norėtų. Tokiomis sąlygomis siekiantys darbo, labiau atitinkančio jų vertybes, gali sau leisti peržengti socialines ir profesines ribas, nepaisant to, kad amatas neretai atitinka darbininkų klasės darbo sektorių, skirtingai nei veikla, prie kurios buvo pripratę.
Akivaizdu, jog karjerą keičiantys asmenys yra mažų mažiausiai drąsūs, siekdami laimės individualiu lygmeniu, o ne socialinio ir profesinio statuso, – nuo buvusio vadybininko, teigusio, kad jokiu būdu neketina dar 40 metų praleisti prie rašomojo stalo, sėdėdamas ant kėdės ir žiūrėdamas į kompiuterį iki džiaugsmu trykštančios ir memuarus rašančios bibliotekos darbuotojos.
Galimybė dirbti savarankiškai – esminė persikvalifikavimo amatų srityje sąlyga
Darbas su kompiuteriu nemažai daliai žmonių atrodo vis labiau atgrasus. Jam priskiriami keli trūkumai.
Pirma, sėdimas darbo pobūdis. Antra, dažnai minimas neproduktyvumo jausmas, kurį kartais neva sukelia „intelektualinis“ darbas[2]. Galiausiai, tokie „biuro darbai“ dažnai siejami su darbo pasidalijimu, dėl kurio kai kurie asmenys jaučiasi kaip nereikšminga grandis ar menkas mechanizmo sraigtelis.
Priešingai, įvaldytas meistriškumas įvairiuose amatuose, kaip manoma, neretai suteikia galimybę dirbti lauke, tokiu būdu mankštinant kūną.
Be to, amatų įvaldymas vertinamas dėl jo „konkretaus“ pobūdžio. Tai reiškia, jog veiklos produktas yra apčiuopiamas, todėl lengviau tapatinti įdėtas pastangas su sukurtu rezultatu. Šis konkretumas kontrastuoja su jausmais, susijusiais su buvusiu darbu, kai tenka paskęsti nesibaigiančiuose susitikimuose, „įmantrybėse“ bei apmąstymuose, galinčiuose trukti valandų valandas, – visa tai pokyčių trokštantiesiems pamažu pradeda atrodyti kaip laiko gaišimas.
Amatų veikla taipogi leidžia darbuotojams prižiūrėti visus gamybos etapus, ir tai yra itin vertinama; iššūkis tampa galimybe įgyti dar didesnį savarankiškumą tiek techniniu (įvaldyti visas gaminio gamybai reikalingas užduotis), tiek organizaciniu (nepriklausyti nuo kitų vykdant savo veiklą) lygmenimis.
Profesinio savarankiškumo siekį rodo labai didelė dalis žmonių, per trumpą laiką tampančių savarankiškai dirbančiais asmenimis, – tai, galima sakyti, yra esminė persikvalifikavimo amatų srityje sąlyga ir poreikis.
Tikintis savimi žmogus pasieks viską
Kaip sureguliuoti vidinį monologą, kuriame įvertinami visi mūsų gyvenimo aspektai – nuo lyderystės iki meilės?
„Daryk tai, kas tau patinka, ir nesustok, kol negausi to, ką myli“, – vienoje geriausių kada nors pasakytų kalbų patarė amerikiečių rašytoja, pedagogė, menininkė, kuratorė ir dizainerė Debbie Millman[3].
Šis patarimas iš tikrųjų atspindi tai, ką šiuolaikinė psichologija žino apie tai, kaip tikėjimo sistemos apie mūsų pačių gebėjimus ir potencialą prognozuoja mūsų sėkmę.
Gali pasirodyti, jog charakteris, intelektas ir kūrybiniai gebėjimai yra statiški dalykai, kurių negalime pakeisti, o sėkmė yra to įgimto intelekto patvirtinimas. Tačiau įrodyta, jog naujų dalykų išbandymas gali tapti džiuginančiu tramplinu augimui ir esamų gebėjimų plėtrai.
Kai kurie tyrėjai ir psichologai iš tiesų pastebėjo, kad intelektas ir asmenybė gali būti ugdomi, o ne nepakeičiamai įsišakniję bruožai. Tuo tarpu požiūris, kurio laikomės apie save, daro didelę įtaką gyvenimo būdui ir pasitenkinimo jausmui, – galvokite, ką mąstote, kitaip sakant.
Tai gali lemti, ar tapsite tokiu žmogumi, kokiu norite būti, ir ar pasieksite dalykų, kuriuos vertinate.
Mačiau tiek daug žmonių, kurių tikslas – įrodyti save – klasėje, karjeroje ir santykiuose. Kiekviena situacija įvertinama: pavyks ar nepavyks? Ar atrodysiu protinga, ar kvaila? Ar būsiu priimtas, ar atmestas? Ar jausiuosi nugalėtoja, ar pralaimėjusia?
Yra ir kita mąstysena, kai šie bruožai suvokiami ne kaip kūno dalis, pavyzdžiui, ranka, su kuria turite susigyventi, – ją pasitelkdami galite ugdyti norimas savybes savo valios pastangomis.
Ar pozityvų mąstymą išreiškiantys žmonės tiki, kad bet kas gali būti bet kuo, kad kiekvienas, turintis tinkamą motyvaciją ar išsilavinimą, gali tapti Einšteinu ar Bethovenu? Ne, bet jie tiki, jog tikrasis žmogaus potencialas yra nežinomas (ir nepažintas); kad neįmanoma numatyti, ką galima pasiekti per ilgus aistros, triūso ir mokymosi metus.
