<h2>Amerikietiška svajonė – tik filmuose</h2>
<p>Kuomet Jeilio istorikas Frankas Snowdenas parašė knygą apie epidemijas ir pandemiją, jis nustatė, kad šie kančios laikotarpiai keičia ne tik visuomenės funkcionavimą, bet ir tai, kaip žmonės nori praleisti savo ribotą laiką Žemėje[1].</p>
<blockquote>
<p>Svarbu paminėti, jog iš esmės visos epideminės ligos pasiekia giliausius žmogaus psichikos sluoksnius, keldamos pagrindinius klausimus apie mirtį bei laikinumą.</p>
</blockquote>
<p>Pavyzdžiui, „kam reikalingas gyvenimas“; „koks mūsų santykis su Dievu?“ ir pan. Taigi, tokių aplinkybių sankirtoje metamas iššūkis ir kitiems įsitikinimams, aprėpiantiems perdėm smalsią intenciją, susijusią su tolesniu pasaulio veikimu, kuris, mūsų žiniai, yra nemenkai pakitęs.</p>
<p>Dar prieš pandemiją amerikiečiai jau dirbo daugiau nei žmonės kitose išsivysčiusiose šalyse. Galbūt tai buvo amerikietiškos svajonės dvasia – mintis, jog jeigu sunkiai dirbsi, aukojimasis galiausiai taps įvertintas. Tačiau praėjus vos kelioms dienoms po pandemijos, tapo sunkiau laikytis šio gana aktyviai puoselėjamo mito.</p>
<p>Netrukus po viruso įsigalėjimo, 8 milijonai amerikiečių nukrito žemiau skurdo lygio, dėl ko milžiniškas kiekis žmonių nežinojo, kaip galės gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kol daugiau nei pusei amerikiečių trūko santaupų, kad galėtų išgyventi bent jau tris mėnesius be darbo.</p>
<p>Žinoma, panašios istorijos fragmentus bei nemalonios patirties atgarsius galėjome regėti ir Lietuvoje, tačiau skaičių skirtumas vis dėlto yra didžiulis.</p>
<p>Tiesa, jau kurį laiką Amerika nori visiškai „atsidaryti“ – grįžti į normalų gyvenimą – siekdama grįžti prie 9–5 darbo dienos biure versijos. Viena vertus, įmonės pripažįsta pokyčius: jos nori būti lanksčios dirbdamos hibridiniu ar nuotoliniu būdu, bet akivaizdu, kad siekiant prisitaikyti prie naujos normos, reikės pastangų ir aiškios krypties identifikavimo.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/glenn-diaz-hsgos6cxok8-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Popandeminis laikotarpis apima ir psichinę, ir fizinę sveikatą</h2>
<p>Ne paslaptis, jog daugumos įmonių vadovai vis tik nori senojo Amerikos darbo etikos varianto, kuris priklausė šurmulio kultūrai ir produktyvumui. Tačiau negaliu nesusimąstyti, ar tai iš tiesų suderinama su tuo, kuo mes tapome, ir, dar svarbiau, su pasaulio, kuriame gyvename, tikrove.</p>
<p>Taip, daugelis iš mūsų kardinaliai pasikeitė. Ir tai ne tik pasauliečių požiūris į darbą bei gyvenimą, bet ir tai, kaipgi mūsų kūnas skirtingai reaguoja į traumas, stresą ar net tam tikrą meilės išraišką.</p>
<blockquote>
<p>Praėjus vos mėnesiui nuo pandemijos, žmonių, pranešančių apie depresijos simptomus, skaičius itin išaugo[2]. Na, o tokių asmenų skaičių – 30 procentinių punktų daugiau nei prieš pandemiją – daugiausia sudaro žmonės, uždirbantys nepalyginamai mažiau.</p>
</blockquote>
<p>Tarp kitko, depresijos simptomai ir nerimas dažnai kyla dėl streso, susijusio su ateitimi. Ir nors krūmuose nesislepia tigras, mūsų smegenys reaguoja į grėsmes, lėmusias dėmesio stoką bei užmaršumą (atminties problemas).</p>
<p>Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad susidūrus su šiomis grėsmėmis smegenys gali kiek pasikeisti.</p>
<p>Pavyzdžiui, dėl lėtinio streso organizmas neretu atveju pradeda gaminti per daug ląstelių, vadinamų mikroglijomis, kurios pernelyg uoliai pašalina mums vis dar reikalingas sinapses. Tai sutrikdo smegenų veiklą tokiose vietose kaip migdolinis kūnas, kuris yra atsakingas už reakcijos „kovok arba bėk“ suaktyvinimą.</p>
<blockquote>
<p>Kitaip tariant, manoma, jog giliausias ir kone ilgiausiai trunkantis Covid-19 „palikimas“ neabejotinai turi vienokios ar kitokios įtakos mūsų psichinei sveikatai. Kita vertus, nors pasaulis toli gražu nebuvo pasirengęs tokio masto ligos istorijai, smalsu, ar mes, kaip visuomenė, esame pasiruošę pripažinti rezultatą bei įvertinti esamos / būsimos žalos mastą?</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ante-hamersmit-kcwdqmmcfb4-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Pandemija prisidėjo prie laiko nuovokos praradimo</h2>
<p>Pastarųjų dvejų metų tragedijos pažadino mus iš darbo apsėstos kultūros, mat daugelis suprato, jog gerai, kad darbas iš esmės reiškia tik atlyginimą – būdą nusipirkti pakankamai laisvės, jog galiausiai praleistume laiką taip, kaip iš tikrųjų norime.</p>
<blockquote>
<p>Galų gale, minėta situacija netiesiogiai perteikė vieną ir bene patį svarbiausią dalyką: reikia daugiau rūpintis savimi bei aplinkiniais; taip pat natūralu ieškoti prasmės profesiniame lygmenyje, kad pasaulis taptų bent šiek tiek geresne vieta gyventi.</p>
</blockquote>
<p>Rezultate galime stebėti ir tokią situaciją: kuomet darbuotojai buvo apklausti, kaip jie jaučiasi darbe, beveik ketvirtadalis amerikiečių pasakė, kad nori darbo su „daugiau tikslo“, o kas penktas teigė norintis atsitraukti bei susikoncentruoti į savo asmeninį gyvenimą.</p>
<p>Nepaisant to, spalio mėnesį „Amazon“ pasakė savo 1,1 milijono JAV darbuotojų, jog jų mišrūs darbo grafikai turėtų būti sudaryti taip, kad būtų maksimaliai padidintas darbo rezultatas. Trumpiau tariant, sprendimai turėtų būti grindžiami efektyvumu.</p>
<p>Remdamiesi tokia pačia metodika, tą patį mėnesį „Walmart“ išsiuntė pranešimą savo 1,5 milijono JAV darbuotojų, teigdami, kad jie turės grįžti į biurą, neva sutelkdami dar didesnį dėmesį bei energiją į klientų aptarnavimą ir partnerių palaikymą.</p>
<p>Vertėtų pažymėti, jog darbo streikų skaičius per pastaruosius dvejus metus irgi išaugo – tai aiški žinia, kad darbuotojai nėra patenkinti esama padėtimi. Dėl šios priežasties rekordinis darbuotojų skaičius išeina iš darbo, o įmonėms sunku rasti naujų darbuotojų.</p>
<p>Taigi, įmonių, bandančių atnaujinti veiklą banga atrodo taip, tarsi šie visuomeniniai ir asmeniniai pokyčiai būtų „laikinas etapas“, bet greičiausiai teks pripažinti dabartinio pasaulio tikrovę, kurioje normalumas ir normalumas iki pandemijos yra absoliučiai skirtingos sąvokos, – tikėtina, kad mūsų laukia daugiau pandemijos bei epidemijos iššūkių. Bet kokiu atveju, šis įvykis yra istorijos dalis, kurioje užuojauta, sąžiningumas įmonės poreikių atžvilgiu ir empatiškas vadovavimas turės tapti plano, atspindinčio pasaulį po pandemijos, dalimi.</p>
<p>Ir iš tikrųjų gali kilti daugiau pandemijų, o darbuotojai jau žino, jog dabartinė ekonomika nėra sukurta šiam naujam pasauliui; jie žino, kad nūdienoje įsikerojusi sistema išnaikino jų santaupas per kelis mėnesius ir gali tai padaryti dar kartą. Žinoma, galbūt būtų neprotinga reikalauti, jog įvairios įmonės susikrautų lagaminus dvejonių prisotintai ateičiai, tačiau nervus kaustančių „pratybų“ tam tikru metu, ko gero, neišvengsime.</p>
